Kai 1995 metais visame pasaulyje žinomi australų atlikėjai Nikas Keivas ir Kailė Minoug įrašė romantiškai niūrią dainą „Kur auga laukinės rožės“ (angl. „Where the Wild Roses Grow), tik nedaugelis žinojo, kad dainos tekstas pagrįstas tikra Viduramžių legenda…

 

Viduriniaisiais amžiais, Europoje, manoma, gyveno jauna moteris vardu Eliza Dei. Jos grožis buvo lyginamas su šalia nežinomos upės krantų žydinčiais, kraujo raudonumo laukinių rožių žiedais. Vieną dieną į miestą, kuriame gyveno įstabioji Eliza, atvyko jaunas, dailus jaunikaitis ir iš pirmo žvilgsnio karštai pamilo gražuolę. Jaunuoliai buvo susitikę tris kartus. Pirmąją dieną jis apsilankė Elizos Dei namuose. Antrąją dieną jis padovanojo išrinktajai vieną raudoną rožę ir paprašė ateiti ten, kur auga laukinės rožės. Trečią dieną jis ją nužudė ir paskandino upėje.

 

Netekęs proto įsimylėjėlis neva laukė ant kranto, kol mergina nusisuks. Tada jis paėmė akmenį nuo upės krantų, sugniaužė saujoje ir pamišėliškai sušnabždėjo: „Visa, kas gražu, turi mirti“. Staigiai užsimojęs, sviedė akmenį į mylėtą merginą. Elizos Dei gyvybė užgeso akimirksniu. Nuskynęs vieną rožę, įkišo jai tarp lūpų ir nutempė kūną į upę. Merginos kūnas niekada nebuvo rastas. Bėgo metai ir žmonės užmiršo tikrąjį gražuolės vardą ir pradėjo vadinti tiesiog laukine rože.

 

Iki šiol yra žmonių, kurie tvirtai įsitikinę matę merginos vaiduoklį, klajojantį palei skaidrios upės krantus. Ji eina, laikydama vieną rožę rankoje, kol kraujas srūva iš akmeniu praskeltos žaizdos galvoje…

 

Nuorodoje pamatysite Niko Keivo ir Kailės Minoug laukinės rožės interpretaciją: