Kuo naudinga artimesnė pažintis su savimi?
2024-09-10 07:52Dažnas įsisukęs į kasdienę rutiną nepastebi, kiek daug dalykų daro ne dėl savęs, o tam, kad pritaptų prie kitų, nebūtų atstumtas. Tačiau ilgainiui toks gyvenimas neatneša pasitenkinimo, netgi gali sutrikti psichologinė ir fizinė sveikata. Apie tikrojo savęs pažinimo svarbą kalbamės su sąmoningumo knygų autore, lektore Violeta Petraitiene.
Pažinti save – reiškia būti laimingam
Knygų „Savęs ir Visatos pažinimo link“, „7 sąmonės augimo ciklai“ autorė pasakoja, kad pati daug metų eina savęs pažinimo keliu, ir gebėjimas savyje pamatyti naujų gebėjimų bei galimybių gyvenimą kardinaliai keičia į gerąją pusę – jis tampa įdomesnis, prasmingesnis, sėkmingesnis.
„Vidinė būsena tampa harmoninga, stabili, pozityvi. Gebi išjausti gyvenimo džiaugsmą, akimirkos žavesį ir kūrybos prasmę. Neatkreipusi dėmesio į save ir nesuvokusi, kas esu ir ką galiu, viso to gėrio neturėčiau“, – sako pašnekovė.
Pasak V. Petraitienės, kiekvienas galime atpažinti ženklus, kurie rodo, kad savęs nepažįstame, veikiame ne pagal savo vidų. „Pirmas ženklas – tai nepaaiškinamas liūdesys, nepasitenkinimas gyvenimu, beprasmybė. Šios būsenos parodo, kad neįsiklausome į save, neatkreipiame dėmesio, kas mums tikrai svarbu arba net nesusimąstome, kad gyvenimas pirmiausia duotas mums ir patys turime jį kurti pagal save, žinoma, nepakenkiant kitam, – pažymi lektorė. – Gyvenimas turi būti įdomus mums, mums prasmingas, mus užpildantis visuma. Bet jei nesuprantame, kas mus džiugina, neišnaudojame savo gebėjimų ir galimybių, nepasitikime savimi, tokiu atveju neišbandome to, kas iš tikrųjų svarbu. Todėl ir stiprėja liūdesys, atsiranda depresija. Tiesa, atkreipiant dėmesį į save, reikia pažinti save tikrąjį, o ne aplinkiniams patogų savęs įvaizdį.“
Savęs pažinimo metodai
Saviugdos trenerė pastebi, kad vieno, visiems tinkančio savęs pažinimo metodo nėra. Anot pašnekovės, kiekvienas turime sekti savo pojūčius, analizuoti, kodėl taip jaučiamės, kas sukelia tokią būseną. „Tačiau analizuodami būsenas nesusiekime jų nei su savo praeitimi, nei su buvusių įsikūnijimų įtaka. Nes tai, ką jaučiame dabar, kyla iš to, ką išgyvename dabar. Ir dabar reikia rasti būdą tai pakeisti, jei netinka dabarties situacija ar būsena. Pagalvokime, ar tai, ką darome, norime daryti mes, ar visgi esame veikiami kolektyvinės sąmonės ir darome, nes visi tai daro, – ragina V. Petraitienė. – Baimė išsiskirti iš kitų ar noras tiesiog pritapti prie kitų užslopina vidinį žinojimą, kas gali mus padaryti laimingus. Nuo mūsų apsisprendimo būti laimingais ir suvokimo, kas yra laimė mums, jau daug kas gyvenime keičiasi. Realybė reliatyvi – ji atspindi mūsų būseną ir sąmonės galią. Pažinę savo būsenas, suvokę sąmonės galią įvaldome savo realybę.
Paprasčiau pasakius, raskime laiko pabūti su savimi. Nuraminkime emocijas, nuraminkime nuolat zujančias mintis ir įsiklausykime į tylą, į vidinį balsą – jis pasakys, kas mums svarbu.“
Sekti paskui vidinį balsą
Pasak lektorės, kiekvienas turėtume sekti paskui savo vidinį balsą, nes jis ateina iš sąmonės, gali būti geriausiu draugu, išmintingiausiu mokytoju. „Žinoma, kartais vidinis balsas sako, ko nori mūsų troškimai, lūkesčiai, baimės, ego. Jie duoda impulsus, tad galime juos palaikyti vidiniu balsu ir priimti neteisingus sprendimus. Reikia stebėti, kaip vidinio balso žinutė lemia gyvenimą: jeigu ji tik sukėlė iliuziją, o niekaip neatsispindėjo realybėje, vadinasi, tai nėra tas balsas, kurio reikia klausyti.
Mano vidinis balsas – tai subtilioje erdvėje egzistuojanti išmintis. Ar ją perduoda subtilieji Mokytojai, mano kuriančioji sąmonė ar Kūrėjas, ne taip jau svarbu. Svarbu, kad ta išmintis padeda kurti laimingą gyvenimą. Ir, žinoma, tik vidinėje tyloje tas vidinis balsas girdisi. Kartais pakanka akimirkos, kad jį išgirstum ir užfiksuotum, o kartais reikia ilgiau pabūti vidinės ramybės ir tylos meditacijoje“, – atskleidžia pašnekovė.
Svarbus gyvenimo būdas
V. Petraitienė atkreipia dėmesį, kad savęs pažinimui gali trukdyti gyvensena: nuolatinis skubėjimas, įtampa, begalė įvairiausių įsipareigojimų, pervargimas. Visa tai, anot specialistės, tikrai nepadeda susitelkti į save.
„Pagalvokime, kai esame pervargę, ar įmanoma dar analizuoti, ko norime, kas suteikia laimę? Nieko negalvojame, nes iš vidaus kyla visos blogiausios emocijos ir racionalaus mąstymo nelieka. Nelieka ir ryšio su subtiliuoju „Aš“. Kita vertus, tingėjimas mąstyti, veikti, save keisti taip pat kenkia, kaip ir pervargimas, – pažymi pašnekovė. – Dar savęs pažinimui ir augimui trukdo susikurtas patogumas. Žmogus taip saugo save ir savo komforto zoną, kad atsisako patirti naujumą, kitokį gyvenimą. Suprantu, žmogus būna patyręs daug sudėtingų akimirkų ir džiaugiasi sukūręs sau patogų gyvenimą. Tikrai nesu prieš komfortišką gyvenimą, bet jis tam ir reikalingas, kad galėtum atsiverti dar gilesniam savęs pažinimui ir pažangesnio gyvenimo kūrybai. Tikiu, kad žmogus geba labai daug ir greitai padaryti daug darbų nesiveliant į skubą ir įtampą. Vidinė ramybė, stabilumas gali sudaryti sąlygas aiškiai suprasti ir įvertinti esamas situacijas, duoti aiškumą, kaip geriau elgtis, ir vidinis potencialas skleidžiasi daug stipriau.“
Savęs pažinimas – didelis darbas
Yra tikimybė, kad artimiau save pažinus kai kurių savybių nesinorės priimti arba net galime sau nepatikti. Tačiau, anot V. Petraitienės, reikėtų save pagirti už tai, kad pažinome ir tai, kas mums nepatinka. „Jau pažinote, pastebėjote. Atliktas didžiulis darbas su savimi. Taip, gyvenime galime daug kartų pasielgti taip, kad patiems bus gėda. Gal suvokimas toks buvo, kad tik taip supratome elgtis, gal pasitikėjimo savimi trūko, gal emocijų nesuvaldėme? Svarbu ne kaltinti save dėl to, kas padaryta, o stengtis to nekartoti. Ir kai suprantame, kad kažkuri savybė nepatinka, būkime sau atidesni tą akimirką, kai žinome, jog ji gali pasireikšti, suvaldykime ją.
Beje, kai kurias savybes patys laikome negeromis, nors tai gali būti mūsų stiprybė. Svarbu suprasti, kur tą savybę tikslingai panaudoti. Tarkime, jautrumas vienoje situacijoje gali būti silpnybė, o kitomis sąlygomis tai yra dovana – gebėjimas giliai suvokti kitą žmogų, jautriai reaguoti į jo situaciją. Arba kaip tik nejautrumas. Kai kas sakys, kad nemokame užjausti ir suprasti, bet ta nejautra gali išgelbėti gyvybes, kai darbas reikalauja greito reagavimo į skausmingas situacijas. Nėra blogų ar gerų savybių, svarbu, koks pačių požiūris į tas savybes ir kaip jas gebame tikslingai panaudoti, kur reikia“, – sako pašnekovė.
Kaip savęs pažinimas susijęs su intuicija?
„Intuicija reaguoja į aplinkos įvykius, į tai, ko protas neužfiksuoja, ir gali suteikti gerų sprendimų net nespėjus išsiaiškinti, ar tikrai tai teisinga. Intuicija gali nuskaityti tiek gyvenimo erdvės, tiek subtiliosios erdvės informacinius laukus. Reikia tik išmokti užfiksuoti intuicijos informaciją ir pagal ją veikti. Dažnai žmogus jau praėjus įvykiui sako, kad taip ir jautė, žinojo, bet nekreipė dėmesio į vidinę būseną. Reikia stebėti, per kokį pojūtį atsiskleidžia tikroji intuicija, o kada tai tik nuojauta, kuri neturi realizacinės galios. Tik per laiką pasitvirtinus, kad tas pojūtis nusako tiesą, kitą kartą pažinę tą pojūtį jau tinkamai sureaguosime“, – sako pašnekovė.
Paklausta, ką reiškia gyventi taikoje su savimi, V. Petraitienė akcentuoja elgesį pagal savo teisingumo suvokimą – elgiuosi taip, kaip man atrodo teisinga, ir gebu prisiimti atsakomybę už galimas pasekmes. „Jeigu aš klystu, tai aš klystu. Nėra ko kaltinti, net savęs. Nes aš norėjau tai patirti, tai buvo mano sprendimas. Man gyvenimas taikoje su savimi reiškia gyvenimą (pasi)tikint Kūrėju. Tikėjimas sukuria vidinę ramybę ir žinojimą, kad būnant bendrakūryboje su Kūrėju visados bus geriausias rezultatas. Žinau, kad vidinis balsas duos geriausius sprendimus ir nebus gėda dėl savo veiksmų. Jei klysiu, vėliau elgsiuosi kitaip, bet žinosiu, kad tą akimirką elgiausi taip, kaip atrodė geriausia. Taika su savimi – tai vidinė pilnatvė, geras humoro jausmas (padeda palaikyti taiką), sąžiningas elgesys, tyra veikimo motyvacija.“
Nėra blogų ar gerų savybių, svarbu, koks mūsų pačių požiūris į tas savybes ir kaip jas gebame tikslingai panaudoti, kur reikia.