Nepriklausomybės dieną Lietuva švenčia du kartus per metus: vasario 16-ąją, kai minimas 1918-ųjų šalies nepriklausomybės akto pasirašymas ir kovo 11-ąją – šią dieną, 1990-aisiais, Seimas nusprendė atkurti valstybės suverenitetą.

 

kovo 11

Abi minėtinos dienos yra valstybinės šventės, ne darbo dienos. Oficialias ir neformalias šventes Lietuvoje lydi nacionalinės vėliavos spalvos: geltona, žalia ir raudona. Pirmosios dvi simbolizuoja kraštovaizdį – laukus ir miškus, o raudona spalva – už tėvynę pralietą kraują.

 

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba, vadovaujama Jono Basanavičiaus, pasirašė šalies nepriklausomybės aktą. Lietuva tada buvo okupuota vokiečių. Pasirašytame dokumnete buvo išreikšta žmonių valia kurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tiesą sakant, valstybė buvo įkurta po kelių mėnesių, pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui.

 

Nepriklausomybės aktą pasirašė 20 signatarų, tarp kurių buvo tokios iškilios tarpukario asmenybės kaip Jonas Vileišis, Jurgis Šaulys, Justinas Staugaitis, Stanislovas Narutavičius ir kt. Tradiciškai vasario 16-osios šventė pradedama vainikų padėjimu ant signatarų kapų Rasų kapinėse. Ryte prezidentas pagerbia iškilius asmenis, o vidurdienį pagrindinės iškilmės persikelia Daukanto aikštę priešais prezidentūrą, kur stiebuose plevėsuoja trijų Baltijos šalių valstybių vėliavos. Kartais prezidentas sako sveikinimo kalbą.

 

Ilgametė šios dienos tradicija – ir ne toks oficialus susitikimas po pietų prie Signatarų namų Pilies gatvėje, kur buvo pasirašytas Nepriklausomybės aktas. Čia kalba prof. Vytautas Landsbergis, pirmasis šalies vadovas po nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais, konservatorių Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos garbės pirmininkas, neabejotinas autoritetas dešiniųjų pažiūrų visuomenės daliai. Po istorinio kambario balkonu tądien susirenka didelė minia.

 

Vakare bendra šventė persikelia į centrinę Vilniaus gatvę, į Gedimino prospektą, kur nuo Katedros ir Lukiškių aikštės dega kelios dešimtys laužų.

 

Kovo 11-ąją mūsų šalis mini nuo 1990 metų, kai Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą. Lietuva buvo pirmoji Sovietų Sąjungos respublika, paskelbusi nepriklausomybę. Pirmoji Lietuvos nepriklausomybę pripažino Islandija. Rusija visišką Lietuvos nepriklausomybę pripažino 1991 m. liepos 29 d. su Lietuva pasirašydama sutartį dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų. Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą pasirašė Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis ir sekretorius Liudvikas Sabutis, taip pat kiti Aukščiausiosios Tarybos deputatai, tapę kovo 11-osios signatarais.

 

Pagrindinės kovo 11-osios iškilmės vyksta Lietuvos Seime, patalpoje, kurioje buvo paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktas. Vidurdienį prie Seimo pakeliamos Baltijos šalių vėliavos, o tada iš Seimo link Katedros aikštės prasideda daugiatūkstantinės minios žygis, kuriame plevėsuoja trispalvės bei tautinių mažumų vėliavos, pavyzdžiui, Lietuvos lenkų. Antinacionalistinės eitynės pradėtos rengti kasmet, reaguojant į tą dieną surengtas tautininkų eitynes su šūkiais „Lietuva lietuviams”. Kovo 11-osios dienos eitynėse kviečiami dalyvauti visi, minintys šią valstybinės reikšmės šventę. Eitynės skirtos pademonstruoti valstybės vienybę ir klestėjimą.