Kiekvienas suaugęs žmogus kažkada buvo mokinukas. Todėl tėvai ne iš nuogirdų žino, ką reiškia konfliktai mokykloje. Net jei suaugusysis tuomet, kai buvo vaikas, nedalyvavo konflikte ir tik užėmė stebėtojo poziciją, vis tiek jis patyrė stiprius išgyvenimus, o su jais susitvarkyti nebuvo paprasta. Būtent dėl šios priežasties, kai gimdytojai sužino, kad jų vaikas konfliktuoja mokykloje, jų širdyje kyla jausmų ir išgyvenimų audra. Kartais apima baimė ir nesupratimas, kartais – pyktis ir noras visus nubausti. Kaip iš tikro reikėtų elgtis norint vaikui padėti, o ne pakenkti?

 

konfliktas

Kas yra konfliktas? 

 

Žmonės įpratę sąvoką „konfliktas“ vertinti negatyviai, šiuo žodžiu apibūdindami nesantaiką ir nesutarimus tarp žmonių dėl to, kad nesutampa jų interesai, tikslai ar pažiūros. Kita vertus, konstruktyvus konfliktas – svarbus visuomenės progreso elementas, neturintis neigiamų pasekmių. Konstruktyvaus konflikto metu visos jame dalyvaujančios pusės įgyja naudingos patirties, reikalingos tolesniam augimui.

 

Mokyklos bendruomenė – tam tikras sociumas, kuriame gyvenimas be konfliktų ir susidūrimų neįmanomas. Dažniausiai konfliktų kyla tarp mokinių, taip pat tarp mokytojų ir mokinių. Rečiau konfliktuoja mokinio tėvai ir mokytojas.

 

Kai pykstasi mokinys su mokiniu

 

Tokių konfliktų priežastis gali būti nuoskauda, apgaulė, įžeidimas, varžymasis dėl autoritetų, asmeninės antipatijos arba simpatijos. Taip pat gana dažnai vaikai nemėgsta mokytojų numylėtinių.

 

Paprastai vaikai konfliktus išsiaiškina tarpusavyje, taip kaupdami bendravimo kolektyve patirtį. Tačiau kartais prireikia ir suaugusiųjų pagalbos. Tačiau jei tik yra galimybė, konfliktinėse situacijose vaikui reikia leisti išmokti savarankiškumo pamokas. Dėl šios priežasties suaugusieji į konfliktą neturėtų kištis tol, kol vaikai patys jo neišspręs. Išimtį galima būtų taikyti tik išskirtiniais atvejais, kai situacija tampa arba nevaldoma, arba veda į akligatvį.

 

Paprastai užtenka to, kad suaugęs asmuo ramiai pasikalbėtų su vaiku ir paaiškintų, jog gyvenime dažnai nesutampa žmonių interesai. Todėl reikia mokytis ieškoti optimalių iškilusios problemos sprendimo būdų. Labai svarbu saugioje aplinkoje mokinukui suteikti galimybę suprasti kitos konflikto pusės elgesio motyvus. Būtų idealu, jei jis sugebėtų pasijausti oponento vietoje ir suprastų, kas privertė priešininką elgtis būtent taip. Tuomet ateityje vaikas sugebės padaryti išvadas ir spręsti konfliktus konstruktyviai.

 

Kai nesutaria mokinys su mokytoju

 

Tokiuose konfliktuose labai svarbūs mokytojo ir mokinio tarpusavio santykiai. Jie matosi beveik kasdien ir bendravimo jiems išvengti nepavyks. Konflikto priežastimi gali tapti mokytojo nevisavertiškumo kompleksas ir mokinio neįvertinimas arba, atvirkščiai – jaunuolio grubumas ir nenoras paklusti. Tačiau ir šioje situacijoje reikėtų ieškoti priežasčių. Gali nutikti taip, kad mokinys elgsis netinkamai dėl to, jog jam nepatinka pernelyg aukšti mokytojo reikalavimai, jo nepastovumas ir negebėjimas laikytis duotų pažadų.

 

Tokiose situacijose už problemos sprendimą atsakingi suaugusieji. Bet kokiu atveju suaugusiųjų išmintis turėtų užtikrinti tai, kad konfliktas netaptų rimta problema, tėvai ir mokytojai privalo pastebėti tą akimirką, kai ginčas pradeda bręsti, ir padaryti viską, kas įmanoma, kad jis būtų išspręstas dar neįsisiūbavęs.

 

Net ir tuomet, jei vaikas neteisus, net jei jis piktnaudžiauja savo, kaip mokinio, įsipareigojimais, blogai mokosi ir neatlieka užduočių, jokiais būdais negalima su juo kalbėti pakeltu tonu – tai tik išprovokuos atsakomąją neigiamą reakciją. Juolab negalima konfliktuojančiam vaikui įsakinėti. Įsakinėjantis suaugusysis griauna vaiko pasitikėjimą savo jėgomis. Juk tiek nepaklusnų, nevaldomą, tiek drovų vaiką mokytis galima įkvėpti tik tuomet, kai jis pasitiki savo gabumais ir žino, kad tėvai visuomet pasirengę ateiti į pagalbą. Svarbiausia – suaugusieji privalo išmokti išgirsti ir suprasti vaiką, juk nė vienas konfliktas neįvyksta be priežasties.

 

Mokyklinių konfliktų šaknys šeimoje

 

Konfliktų kyla dėl pačių įvairiausių priežasčių. Mokykloje tai gali būti nesutarimas su mokytoju arba kitais vaikais. Konfliktuojantis vaikas gali būti ypač agresyvus puolėjas arba, atvirkščiai – auka. Tik visų jo problemų ištakų reikėtų ieškoti šeimoje. Yra tėvų, kurie su tuo nesutinka, sakydami: „Negali būti, mūsų šeimoje viskas gerai, mes mylime savo vaiką ir tik mokykloje jis įsivelia į konfliktus. Nejaugi tai neįrodo, kad kalta mokykla?“

 

Išties mokyklai tenka dalis atsakomybės už tai, kas joje vyksta. Tačiau toli gražu ne visi vaikai įsivelia į konfliktus. Pirmiausia tai priklauso nuo to, kaip vaikas sugeba prisitaikyti prie naujų sąlygų, kiek turi vidinių resursų, padedančių jam išlikti atspariam mokykliniam stresui ir, susidūrus su sudėtingomis situacijomis, įgyti patirtį, kuri pravers tolesniame gyvenime.

 

Jei vaikas nuolat mokykloje įsivelia į konfliktus, gimdytojai turėtų atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta jų namuose. Jei suaugusieji sugebės suvokti, kokia priežastis gali traumuoti jų atžalą, ir pašalins ją, konfliktų mokykloje nebeliks.

 

Tėvų įsikišimas

 

Ar verta gimdytojams eiti į mokyklą? Žinoma, kad verta. Tėvams svarbu išsiaiškinti, kas vyksta, išklausyti skirtingų nuomonių ir kiek įmanoma apginti vaiką. Tik į mokyklą keliaujantys gimdytojai privalo žinoti, kad jiems bus sunku išlikti neutraliems. Juk tėvai patys kažkada buvo mokiniai, dažnas jų turėjo neigiamų patirčių su pedagogais. Dėl šios priežasties jie gana dažnai į mokytoją nesugeba reaguoti adekvačiai. Tačiau tėvai turėtų susikoncentruoti į tai, kad jų užduotis – išsiaiškinti, kas vyksta mokykloje. Jei tik įmanoma, reikėtų pasistengti sužinoti mokinių, dalyvavusių konflikte, mokytojo ir mokyklos psichologo nuomonę. Tai padės susidaryti objektyvų nemalonaus įvykio vaizdą.

 

Jei tėvai pastebi, kad jų atžala apie įvykusį incidentą pasakoja ne taip, kaip kiti vaikai ir mokytojai, jie neturėtų skubėti jo kaltinti melu. Gali būti, kad kiekvienas konflikto dalyvis situaciją mato skirtingai. Nėra prasmės aiškintis ir įrodinėti, kad kažkas meluoja.

 

Kaip padėti nekenkiant?

 

Kalbėdamiesi su atžala gimdytojai turėtų prisiminti, kad jų mokymais ar patarimais apie tai, kaip reikia elgtis patekus į vienokią ar kitokią situaciją, vaikas nesugebės pasinaudoti. Kodėl? Todėl, kad įsitraukęs į konfliktą žmogus elgiasi taip, kaip jaučia. Tad žymiai naudingiau kalbėti apie atžalos jausmus. Jei poelgius esame įpratę skirstyti į teisingus ir neteisingus, tai jausmai negali būti neteisingi. Jausmas yra tai, ką tuo momentu žmogus išgyvena, tai jo realybė, jo būtis. Tėvai turėtų sugebėti sukurti tokią atmosferą, kad atžala norėtų pasidalinti su jais savo jausmais. Vaikas, pasidalinęs savo jausmais, pajaučia, kad jį supranta ir palaiko. Taip jis įgauna jėgų tam, kad sugebėtų įveikti nemalonias situacijas.

 

Vaikams labai padeda ir suaugusiųjų dalijimasis savo sunkumais. Ypač jei jie, prisimindami praeitį, papasakoja, kad mokykloje irgi patyrė smurtą, konfliktavo. Vaikas supranta, kad yra ne vienas toks „neteisingas“, kad į konfliktus įsivelia ir kiti vaikai. Tai, kad jo tėvai įveikė iškilusias problemas, vaikui įkvepia tikėjimo, jog ir jis ras išeitį iš keblios situacijos.

 

Svarbu nepamiršti, kad konfliktų sprendimo patirtis labai vertinga ir ateityje neabejotinai pravers vaikui. Todėl suaugusieji turėtų ne kaip įmanydami bandyti apsaugoti savo atžalą nuo konfliktų, o išmokyti juos spręsti.

 

ATMINTINĖ TĖVAMS

 

Gimdytojų dažniausiai daromos klaidos

 

Deja, bet tėvai, dažnai norėdami paties geriausio, pakenkia savo vaikui bandydami jį apginti konfliktinėje situacijoje. Yra dalykų, kurių negalima daryti jokiais būdais. Kokie jie?

 

  • Kreiptis į mokytoją prašant įsikišti į mokykloje kilusį konfliktą tuomet, kai mato ir girdi kiti vaikai. Tai tik komplikuos situaciją.
  • Kalbėti pakeltu tonu arba šaukti ant vaiko girdint ir matant jo bendraklasiams.
  • Pernelyg giliai kištis į vaikų konfliktą tampant jo dalyviu.
  • Leisti pasireikšti vaiko agresijai, spręsti konfliktą siūlant panaudoti jėgą („Duok į snukį“).

 

Kaip turėtų elgtis konfliktuojančio mokinio tėvai? 

 

  • Išsaugoti proto ramybę ir pasistengti išlikti nešališki.
  • Išsamiai išanalizuoti situaciją.
  • Pabandyti suorganizuoti konstruktyvų dialogą tarp konfliktuojančių pusių.
  • Pabrėžti abi konfliktuojančias puses siejančius tikslus ir interesus.
  • Padėti vaikams pasidaryti atitinkamas išvadas tam, kad ateityje būtų išvengta panašių situacijų.

 

Bet kokiu atveju visiškai išvengti konfliktų vaikų kolektyve neįmanoma. Telieka tik pasikliauti mokytojų ir tėvų išmintimi bei patirtimi. Jie turi sugebėti vaikų elgesį pakreipti tinkama linkme, destruktyvią situaciją paversti konstruktyvia. Kartu mokant vaiką savarankiškai spręsti panašias situacijas. Būtent tai jam pravers tolesniame gyvenime.