Ar dažnai tenka sutikti mažametį, noriai besidalijantį savo žaislais ar saldainiais su aplinkiniais? Dažniau galima išvysti graudžius ašarų upelius nei tokį draugišką veiksmą. Mokslininkai atliko ne vieną tyrimą ir sužinojo, kaip kultūra, pasakos, socialinės medijos bei vaikų skatinimas veikia mažylių elgesį.

 

"vaikai tyrimai"

Atsisakė saldainių dėl neteisybės

 

Pasirodo, kad šalies kultūra turi didelę įtaką vaikų teisingumo jausmui. Harvardo (JAV) universiteto mokslininkai atliko bandymą su vaikais 7 šalyse: JAV, Kanadoje, Indijoje, Meksikoje, Peru, Senegale ir Ugandoje. Tyrimo metu mažieji buvo suskirstyti į 866 poras ir būdavo stebima, kaip jie elgsis. Tarp dviejų vaikų buvo padedamas specialus įrankis, kuris tai vienam, tai kitam duodavo daugiau saldainių. Vyresnysis tyrimo autorius Felixas Warnekeris pastebėjo, kad kai kuriais atvejais saldainių paskirstymas buvo santykiu 1:4. Jeigu vaikas sutikdavo su pasiūlymu, jam tereikdavo patraukti žalią rankenėlę ir saldainiai kaipmat kliūdavo jam. Jeigu sandėris atrodė netinkamas, patraukus raudoną rankenėlę saldainiai nuriedėdavo į indą ir jų negaudavo nė viena pusė.

 

Nustatyta, kad visų šalių 4 – 6 m. vaikai iškart atmetė pasiūlymus, kurie nebuvo palankūs jiems patiems, tačiau tik trijų šalių – JAV, Kanados ir Ugandos – vaikai pastebėjo neteisybę ir kitų vaikų atžvilgiu. Mokslininkai tai pavadino „neteisybės baime“. Tokia auka nustebino tyrėjus.

 

Nustatyta, kad neteisingą varžovui sandėrį atmesdavo JAV gyvenantys 8 m. vaikai. Tyrėjus nustebino faktas, kad ne tik JAV ir Kanadoje, bet ir Ugandoje gyvenantys 10 – 12 m. vaikai elgėsi sąžiningiau. Tiesa, pastarojoje šalyje tyrimas atliktas mokykloje, kurioje vaikai dažnai susiduria su Vakarų kultūra, tad jie galėjo įsisavinti šiai kultūrai būdingas normas. Kai mokslininkai paklausė vaikų, kas lėmė jų sprendimą, šie ją įvardijo paprastai: dalybos nebuvo teisingos.

 

Teigiamos pasakos – naudingesnės

 

Neretai tikima, kad pasakos, kuriose neteisingai besielgiantys veikėjai yra nubaudžiami, paskatina vaikus mažiau meluoti. Tačiau Toronto universiteto (Kanada) mokslininkai pastebėjo kitas sąsajas tarp pasakų ir tiesos sakymo.

 

Atliekant tyrimą 268 vaikai, nuo 3 iki 7 metų, turėjo nematydami atspėti žaislą, pagal jo skleidžiamą garsą. Praėjus šiek tiek laiko tyrėjas prisipažino užmiršęs pasiimti pasakų knygą ir išeidamas iš kambario ant stalo paliko vos pridengtą žaislą. Vaikų buvo paprašyta nežiūrėti, koks žaislas yra ant stalo. Nustatyta, kad 88 % 3 metų ir 67 % 7 metų vaikų bent akimirkai atsisuko pažiūrėti į paliktą žaislą.

 

Vėliau vaikams buvo skaitomos skirtingo turinio pasakos ir taip pat paprašyta nežiūrėti, koks žaislas yra ant stalo. Vieniems buvo skaitomos istorijos, turinčios blogą pabaigą, pavyzdžiui, kaip nedorėlis ar apgavikas susilaukia visuomenės pažeminimo arba net nuteisiamas myriop. Į šią kategoriją įėjo tokios klasikinės pasakos, kaip „Pinokis“ – kai meluojančiam berniukui ilgėjo nosis arba „Berniukas, šaukiantis vilką“ (Ezopo pasakėčios) – kai avis ganantis vaikas vis meluodavo, jog jį užpuola vilkas, o galiausiai vilkas suėdė ne tik apsimelavusį berniuką, bet ir avis, nes niekas nepatikėjo dėl gresiančio pavojaus. Kitiems buvo pasakojama apie garbingus herojus, kurie buvo mylimi ir gausiai apdovanojami, jei prisipažindavo netinkamai pasielgę. Viena iš tokių pasakų apie 6 metų berniuką George‘ą Washingtoną, kuris nukirto vyšnią. Vaikas tėvui nemelavo, tad tėtis jo nebaudė, bet už tiesą pagyrė.

 

Pastebėta, kad pirmuoju atveju apie žvilgtelėjimą prisipažino vos trečdalis vaikų, o antruoju – apie nesąžingą veiksmą prisipažino pusė mažamečių. Tyrimas buvo pakartotas darsyk: šį kartą pasaka apie nukirstą vyšnią buvo perkurta – pagrindinis veikėjas pamelavo, o jo tėvas vėliau išsiaiškinęs tiesą labai nusivylė ir nubaudė vaiką. Šiuo atveju tik 30 % vaikų prisipažino apie žvilgtelėjimą į žaislą. Mokslininkai priėjo išvadą, kad bausmės nenaudėliams nepaskatino vaikų tapti sąžiningesniais.Tačiau pamokančios istorijos, kur aukštinamas sąžiningumas, paskatina mažylius dažniau sakyti tiesą.

 

Kaip išmokyti vaiką dalytis?

 

Kalifornijos universitete atliktas psichologinis tyrimas atskleidė, kad socialinės medijos, bendravimas trumposiomis žinutėmis ir įvairūs masiniai žaidimai internete taip pat menkina vaikų socialinius gebėjimus ir emocijų pažinimą. Teigiama, kad tiesioginis bendravimas moko vaikus supratingumo, jausmingumo.

 

2013 m. JAV Kornelio universiteto mokslininkai bandė atrasti būdą, kaip išmokyti vaikus dalytis savo žaislais ar daiktais su bendraamžiais. Pasirodo, tokį elgesį galima išlavinti: vaikas turi pats priimti nelengvą sprendimą, kad nori dalytis savo daiktais su kitais. Tai suvokęs mažylis suvokia, kad jis – draugiška asmenybė. Kuo vaikas mažesnis – tuo lengviau jam tai įsisąmoninti.

 

Daugelis tėvų savo atžaloms daro didelę meškos paslaugą: siūlo ką nors mainais. Tačiau iš tiesų 3 – 4 metų vaikai, įpratę visada kažką gauti mainais, ne taip noriai dalijasi tuo, ką turi. Jie beveik visuomet tikisi apdovanojimo už už gerą elgesį. Jie nesupranta dalijimosi esmės, todėl ir užaugę gali būti gobšūs.

 

Svarbus pirmas žingsnis

 

Toliau gilindamiesi į šią temą, mokslininkai išsiaiškino dar daugiau įdomių dalykų. 3 – 5 metų vaikams buvo parodyta marionetė Doggie, kurios išraiška buvo labai liūdna. Pirmoji vaikų grupė turėjo priimti sunkų sprendimą: pasidalyti su teatro lėle brangiu lipduku ar jį pasilikti sau. Antrajai vaikų grupei reikėjo priimti šiek tiek lengvesnį sprendimą: mėgstamu lipduku pasidalyti su simpatiškuoju Doggie arba jį išmesti. Trečiajai vaikų grupei tyrėjai liepė pasidalyti su Doggie.

 

Vėliau vaikai buvo supažindinti su kita liūdno veido teatro lėle, vardu Ellie. Jie galėjo patys nuspręsti, kiek lipdukų (iki 3) jie gali pasidalyti su Ellie, kad ją pralinksmintų. Vaikai, kurie nenoriai priėmė sprendimą dalytis su Doggie, su Ellie dalijosi mieliau. Tačiau tie, kuriems prieš tai buvo tekęs lengvesnis sprendimas arba tie, kurie buvo priversti dalytis, su Ellie pasidalijo mažiau lipdukų.

 

Taigi vaikai, kurie kartą patys priėmė sprendimą pasidalyti jiems brangiu daiktu, ir vėliau dalijosi dažniau, nes tai jiems tapo įprastu veiksmu. O tie, kurie dalijosi visai nevertingu daiktu, ateityje geranoriškai elgtis nebuvo linkę.

 

Psichologės Jūratės Savickienės komentaras

 

Vaikai iki 3 – 4 m. meluoti nesugeba, nes jie nemoka mintimis kalbėtis su savimi, todėl išsako viską, kas jiems ateina į galvą. Vėliau atsiranda „vidinė cenzūra“, t. y. mokėjimas susiorientuoti, ką verta sakyti ir ko ne. Išvadas jie pasidaro stebėdami savo artimuosius ir kitus suaugusius žmones.

 

Jeigu tėvai pagavo vaiką meluojant, svarbu neskubėti jo apkaltinti. Svarbu paklausti savęs: kodėl jis nesako tiesos? Į vaiką suaugusiems svarbu žiūrėti kaip į veidrodį, nes čia puikiai tinka posakis: „Kaip šauksi, taip ir atsilieps“. Kuo tėvai bus nuoširdesni su vaiku, tuo teisingesnis ir sąžiningesnis vaikas bus su tėvais ir su kitais žmonėmis.

 

Pagal vaiko raidos etapus, tik maždaug 5 – 6 m. vaikas suvokia, kad dalytis yra gražu. Tinkamiausias būdas skatinti norimą elgesį – šeimoje rodyti gerą pavyzdį. Skatinimas – taip pat viena iš dažnai naudojamų strategijų, padedančių vaikams įgyti naujų įgūdžių, tačiau skatinimo sistema turi būti pritaikyta pagal vaikų amžių ir asmeninius ypatumus.

 

Jeigu vaikai, kuriems liepiama ar net įsakoma dalytis ar nemeluoti, elgiasi priešingai, tai gali būti dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, suaugusiųjų keliamų reikalavimų ir nustatytų ribų bandymas, nepakankamas psichologinis ryšys su artimaisiais, perdėtas tėvų rūpinimasis vaiku.