Šešėlis – tai asmenybės dalis, esanti už sąmonės suvokimo ribų. Sąmoningoji pusė šią dalį nuolatos stengiasi slopinti, keisti, nustumti į šalį ir padaryti kuo mažiau pastebimą aplinkinių ir net savo pačių akimis. Šešėlis – tai svarbi kiekvieno žmogaus „ego“ arba „aš“ dalis, nors ir nesąmoninga. Nesuvokiant arba ignoruojant šią asmenybės dalį gali kilti daug problemų, sunkumų bendraujant su kitais žmonėmis. Šešėlis įkūniją viską, ką pačiam žmogui kartais yra sunku ar net neįmanoma pastebėti. Šešėlinės asmenybės pusės mintys vėl ir vėl kyla galvoje ir net lemia kai kuriuos pasikartojančius veiksmus realybėje.

 

moters šešėlis

Psichologai skirsto šešėlinę asmenybės pusę į dvi dalis: kūrybingąją ir destruktyviąją. Destruktyvusis šešėlis įkūnija tokias savybes, kurių asmuo net nesitiki turįs. Pavyzdžiui, jis laiko save geru žmogumi, bet jo šešėlyje yra atšiaurumo ir pagiežos. Taip pat šešėlyje gali slypėti ir teigiamos savybės: švelnumas, jautrumas.

 

Kiekvienas žmogus pats kuria savo asmenybę pagal tai, kas jam svarbu arba yra priimta visuomenėje. Tas savybes jis pastebi, ugdo ir tobulina. Tačiau taip pat ir tie jausmai, kurie nepatinka, atranda vietą žmogaus sąmonėje. Ne viskas, kas yra žmogaus smegenyse, yra sąmoningas procesas – greičiau tai būtina ir natūrali asmens tobulėjimo dalis. Daugelį asmeninių savybių žmonės pripažįsta kaip natūralias ir prigimtines, nesvarbu, ar jos patinka, ar ne: „Taip, aš esu piktas, bet tai esu aš“, „Kai esu linksmas, taip pat esu aš. Kartais nervingas, kartais pavydus, kartais infantilus, kartais geras, atviras, jautrus – visa tai esu aš“.

 

Tačiau yra ir tokių jausmų, kurie tarsi nesiderina su asmenybe. Jie tarsi netelpa į savojo „aš“ rėmus, todėl žmonės tiesiog nustoja juos pastebėti. Atsikrato ir pamiršta. Įdomu tai, kad tos neva nereikalingos emocijos nebūtinai būna neigiamos, o tos, kurias žmogus pasilieka ir saugo – teigiamos. Kartais viskas būna priešingai: neigiami ir abejotini aspektai neretai gali pasirodyti kaip patrauklesnės žmogaus savybės. Viskas priklauso nuo to, koks įvaizdis kuriamas. Todėl ir šešėlinėje asmenybės dalyje gali atsirasti savybių, kurios labai nustebintų, pavyzdžiui, kūrybiškumas, altruizmas, švelnumas.

 

Paprastas pavyzdys: vaikui yra aiškinama, kad pyktis yra blogai, tai yra nepriimtina, už pyktį yra baudžiama. Ilgainiui toks vaikas pyktį pradės suvokti kaip neigiamą emociją be išlygų, todėl pradės ją slopinti ir nustums į šešėlį. Užaugęs toks žmogus niekada neatrodys piktas, bet kažin, ar toks bus iš tikrųjų. Jis net pats nesupras ir nežinos, kad pyksta. Pasitaiko ir atvirkštinių scenarijų: pyktis šeimoje yra toleruojamas, tėvai žino, ką daryti ištikus pykčio priepuoliui ir kaip jį kontroliuoti, bet jie labai neigiamai vertina charakterio minkštumą, jautrumą, silpnavališkumą. Tokioje šeimoje užaugęs žmogus mokės kontroliuoti savo pyktį ir atpažins jį kaip savo asmenybės savybę, bet niekada neleis sau įsižeisti ar pravirkti. Kai nutiks kažkas, dėl ko turėtų įsižeisti, jis nesupras, kas su juo vyksta, kodėl jo pulsas padažnėjo ir darosi sunkiau kvėpuoti. Tokių pavyzdžių, kai slopinamos kurios nors savybės ar jų rinkiniai, yra begalė. Paprastai vaikystėje kiekvienas žmogus nesąmoningai nusprendžia, koks jis turėtų būti ir kurios jo asmenybės dalys „netelpa į rėmus“.

 

Nepaisant to, kad šešėlyje paliktos savybės yra ignoruojamos, jos yra ir daro įtaką gyvenimui, bendravimui su žmonėmis ir t. t. Jos gyvena tarsi atskirą gyvenimą, žmogui net nenutuokiant. Kartais dėlto gali nutikti kurioziškų situacijų. Pavyzdžiui, dvasininkui, kuris davė priesaką, kad niekada nepyks ir nekalbės apie ką nors blogai. Iš pirmo žvilgsnio to laikytis nesunku. Tačiau tas vyras visą gyvenimą kentėjo nuo psichologinių sutrikimų ir somatinių reakcijų. Žmogų kamavo šiurpūs ir iškrypę košmarai, bet jis nesugebėjo suprasti, kodėl tokius vaizdinius sukuria jo pasąmonė. Visa tai – jo šešėlis, kurį dvasininkas ignoravo.

 

Visi nelaimingi atsitikimai, susidūrimai, kanceliarinės klaidos, staigus ir netikėtas užmaršumas, lyg atsitiktinai lūžusios galūnės, gerklės skausmas prieš svarbų renginį ar paskaitą, netikėti likimo vingiai ir t. t. rodo ne ką kita, bet savąjį šešėlį. Jei labai sunku ar neįmanoma toleruoti kai kurių žmonių charakterio savybių ar poelgių – tai taip pat šešėlis. Jeigu vietoj to, kad kalbėtų švelniai ir maloniai, žmogus kalba labai ciniškai, kritiškai ir nemandagiai – tai taip pat šešėlis. Šią asmenybės dalį būtina mokytis suprasti. Tai palengvins gyvenimą ir santykius su kitais žmonėmis.