Dažnai savaime suprantamais dalykais laikomi tie, kurie verti didžiausio dėkingumo. Ir tai galioja ne tik materialiems daiktams, bet ir žmonėms ar santykiams. Kodėl taip yra? Nes daugelis to nesuvokia, kol situacija nepasikeičia.

 

vertinti

(Ne)įprasta kasdienybė

 

Internetas, mobilusis telefonas, automobilis – tik keletas šiuolaikinės civilizacijos objektų, kurie jau gana seniai tapo įprasti ir, be abejo, savaime suprantami. Dėl to jie pernelyg nevertinami. Bent jau dėl patogumo, mobilumo ir lankstumo. Bet greičiausiai užtektų vos kelių valandų be šių technologijų, kad pavyktų suprasti, jog be jų gyvenimas tampa paralyžuotas.

 

Sakoma, kad žmogus nevertina to, ką turi, kol nepraranda. Tai yra tiesa, už kurios slepiasi elementarus įsitikinimas – niekas niekada nepagalvoja, kad gali prarasti. Tai gana dažna santykių problema. Tai savotiški spąstai, į kuriuos įkliūnama, kai pajuntamas pasitenkinimas partneriu ir tarpusavio ryšiu. Laimė atsiranda ne tuomet, kai asmuo ko nors nori ir neturi. Priešingai – ji aplanko, kai suvokiama ir vertinama tai, kas turima. Painu. Tačiau tai apibūdina rutiną. Kitaip tariant, jeigu kas nors nudžiugina vieną kartą, tikimasi, kad tai nutiks dar kartą. Taigi jei santykiai klostosi gerai, tai tampa įprasta kasdienybe ir retai pagalvojama, kad ji gali staiga pasikeisti, pavyzdžiui, išeis mylimas žmogus.

 

Priimtas sprendimas

 

Rutina gali atsibosti. Kai kasdienybė tampa pernelyg pažįstama, dažnai norisi ką nors keisti. Pradedama dairytis, ko trūksta. Tai galioja ir santykiams. Būtent dėl to jie kartais nutrūksta. Tačiau tol, kol priimtas lemtingas sprendimas netampa liūdnu nuosprendžiu, vertėtų pamąstyti apie tai, kad praradimas to, kas turima, anaiptol ne visada yra lygu tam, ko norima.

 

Nutrūkus santykiams kartais pradedama gailėtis. Mat naujų pasimatymų rinka atveria akis. Nauji partneriai gali nė iš tolo neprilygti buvusiajam. Tiek kalbant apie buvusią meilę, tiek apie pasibaigusių santykių teiktus džiaugsmus.

 

Taigi susikurti lūkesčiai gali visiškai neatitikti realybės. Įsivaizdavimas subliūkšta, lieka kartėlis ir gailestis dėl nelemto sprendimo. Nauja – ne visada reiškia geriau. Be to, ir tobulos antrosios pusės nėra. Yra tik tobulas partneris konkrečiam žmogui.

 

Čia ir dabar

 

Viską reikėtų vertinti dar iki tol, kol tai tampa būtuoju laiku. Tai ypač aktualu santykiams. Skuboti sprendimai šiuo atveju nebūtini. Todėl kai gyvenime ima karaliauti rutina, pirmiausia reikėtų pagalvoti apie tai, kad nebūtinai viskas, kas kartojasi, yra blogai. Kuo rutiniški santykiai geri? Teikia jaukumo, pastovumo, pasitikėjimo, aiškumo. Argi tai per menkos dviejų žmonių ryšio savybės, dėl kurių vertėtų stengtis, investuoti į santykius, o ne galvoti apie jų nutraukimą ir paieškas kažko geriau?

 

Vertinti partnerį ir santykius, ypač jei jie trunka ilgai, yra sunku, nes pamirštama, ką reiškia to neturėti. Sąmyšis, kilęs galvoje, dar labiau viską sujaukia. Todėl reikėtų išvalyti mintis ir išgryninti tai, kas tikrai svarbu. Santykiai neturi tapti savaime suprantamu dalyku. Jų pamatą reikia nuolat stiprinti, kitaip ims eižėti. Jeigu kasdienybė pradėjo erzinti, pirmiausia reikėtų pasikalbėti su partneriu, o ne ieškoti jo pakaitalo.

 

Ištarti, kol ne vėlu

 

Kaip stiprinti tarpusavio ryšį, kad jis nevirstų savaime suprantama kasdienybe? Patarimų galima rasti daugybę. Tačiau galima pradėti nuo labai paprastų, su metais pamirštamų žodžių. Teigiama, kad juos kartoti verta kuo dažniau, o kai kuriuos – nuolat.

  • „Aš tave myliu“ 

 

Sakoma, kad meilė retai supranta savo pačios gelmę, kol nėra atimama. Todėl nereikia laukti. Žmonėms, kurie brangūs, pasakyti apie savo meilę būtina tuoj pat. Ir, žinoma, nuolat tai nuoširdžiai priminti.

 

  • „Ačiū“

 

Vyras išplovė indus, nors buvo žmonos eilė, tačiau ši paėmė jo siuntą iš paštomato. Tokiu ir panašiu atveju svarbu nepamiršti vienas kitam padėkoti. Dėkingumas – tvirtas santykių pamatas.

 

  • „Atsiprašau“

 

Aklas užsispyrimas ir savo klaidų nepripažinimas gali suardyti net stipriausią ryšį. Žmogus – klystanti būtybė. Todėl įskaudinus antrąją pusę atsiprašyti būtina.

 

  • „Atleidžiu“

 

Lygiai taip pat svarbu atleisti partneriui. Pyktį ar nuoskaudą nešiotis su savimi reiškia kenkti ne tik santykiams, bet ir sau. Susitaikymas padeda judėti pirmyn ir augti dvasiškai.

 

  • „Aš galiu“

 

Staigmenos, dovanos, kelionės – malonūs santykių prieskoniai. Tačiau taip pat smagu, kai po sunkios dienos antroji pusė pasako, kad paruoš vakarienę, parveš vaikus, prileis vonią ir t. t.

 

Įdomu

 

  • Pasaulio statistika rodo, kad daugiausia skyrybų įvyksta Liuksemburge. Ten išyra net 87 % santuokų.
  • O Indijoje tik 1 % santuokų baigiasi skyrybomis.
  • Australijos aborigenai santykių nutraukimą vertina labai paprastai. Šios etninės grupės moterys ryšį nutraukti gali tiesiog ištardamos „taip“ kitam.
  • Daugelis religijų turi griežtas santuokos ir skyrybų taisykles. Katalikybės – vienos griežčiausių.
  • Remiantis Jungtinių Tautų ir kitų pasaulio organizacijų duomenimis, dažniausios skyrybų priežastys yra šios: neištikimybė (18 %), piktnaudžiavimas narkotikais ir (arba) alkoholiu (9 %), fizinė ir (arba) psichinė prievarta (6 %). Net 44 % atvejų nurodomas nesuderinamumas.

 

Specialistės komentaras

Agnė Vaiciukevičienė, psichologė

 

Kodėl kartais pamirštama artimajam pasakyti, kad yra mylimas ir brangus?

 

Apžvelgus šeimos raidos istorinį kontekstą tenka pastebėti, kad dažnas iš mūsų augo, kai jausmų tema buvo ignoruojama. Neretai gražūs žodžiai buvo sakomi tik santykių pradžioje, o vėliau suvokimas, kad vis dar šalia esantis žmogus yra brangus, tapo savaime suprantamu dalyku.

 

Norint pakeisti išmoktą modelį, tenka labai stengtis ir kartais suklysti. Viena galimų klaidų – per retai įgarsinti jausmai. Mano nuomone, tai lėmė visuomenėje vyraujantis stereotipas, kad dažnai sakoma frazė tampa banali ar nereikšminga. Tačiau galima sakyti nebūtinai socialiai priimtinas frazes („Aš tave myliu“, „Gražiai atrodai“), bet ir tai, kas kyla iš širdies. Pasakyti žmogui, kad yra svarbus, galima įvertinant jo pastangas arba išsakant tik porai / šeimai būdingas frazes („Tik šalia tavęs galiu būti savimi“, „Mane žavi tavo netobulumas“ ir pan.). Svarbiausia, kad žmonės vienodai suvoktų pateiktas mintis ir (arba) atitinkamus veiksmus bei pasakytų, ar išties dažnas jausmų įgarsinimas jiems atrodo banalus ir nereikšmingas.

 

Sakoma, kad elgesys, veiksmai yra iškalbingesni nei žodžiai. Ar tai tiesa? Ar visada to gana, kad kitas jaustųsi vertinamas?

 

Kalbos dovana mums duota ne veltui, būtent ji labiausiai padeda kurti santykius. Tad žodžiai yra būtini. Mano nuomone, abu analizuojami reiškiniai yra neatsiejami vienas nuo kito ir vienas kitą (veiksmas žodį, o žodis – veiksmą) papildo. Nemanau, kad lengvai suprastume, kiek esame svarbūs, jei žmogus nesirūpintų, nerodytų dėmesio, bet žodžiais tikintų, jog labai jam rūpime.

 

Konsultuodama poras pastebiu, kad jos dažniausiai tarpusavyje nesusitaria dėl sąvokų, todėl skirtingai interpretuoja veiksmus. Pavyzdžiui, žmona tikina, kad jai trūksta dėmesio ir nesijaučia mylima, nes vyras to nesako garsiai, neapkabina be priežasties, nepabučiuoja į žandą išeidamas į darbą, nepagiria, kai atrodo gražiai. O sutuoktinis tikina, kad labai myli savo žmoną, bet garsiai neįvardija savo jausmų, nes tai akivaizdu ir savaime suprantama. Jis tikina, kad mylimajai jausmus rodo rūpindamasis jos saugumu (tvarko jos automobilį), duodamas pinigų, neprieštaraudamas, kad susitinka su draugėmis ir pan.

 

Taigi ši ir daugelis panašių situacijų tik įrodo, kad žodžių ir veiksmų harmonija yra labai svarbu. Tam, kad jaustumės mylimi ir vertinami, turime tai ir rodyti, ir pasakyti. Juk įsisukus į kasdienybės ratą neretai pradedame nepastebėti veiksmų, rodančių, kad kažkam esame brangūs. Be to, kartais tai tampa tokiais savaime suprantamais dalykais, kad jų nebesureikšminame. Tad veiksmus lydintys žodžiai padės prisiminti, kad artimo žmogaus širdyje mums yra išskirtinė vieta.