Sąžinė – gebėjimas atskirti, kas (ne)teisinga, formuoja moralines nuostatas ir socialiai priimtiną elgesį. Tik vieni žmonės geresni už kitus. Išsiskyrus vertybėms kyla konfliktų. Kaip sutarti su tais, kurių negraužia sąžinė?

 

Įskiepytos vertybėsGood,And,Bad,Person,,Conscience.,Angel,And,Devil,Concept.,Abstract

 

Anot psichologų, sąžinė yra asmenybės dalis, atsakinga už vertybes ir moralines nuostatas. Verčia jausti kaltę, jei darome tai, kas prieštarauja įsitikinimams. Tuomet sakome, kad „sąžinė graužia“. Jeigu laikomės įsitikinimų, jaučiame pasitenkinimą ir sakome, jog „sąžinė švari“. Moralė padeda gyventi socialinėje aplinkoje, net skatina altruizmą.

 

Pagal Sigmundo Freudo teoriją, sąžinė yra superego dalis, kurioje sukaupta iš tėvų, globėjų, bendraamžių ir visuomenės gauta informacija, kokios vertybės pageidautinos, o kurios – nepriimtinos. Moralinis kompasas atsiranda laikui bėgant ir labai priklauso nuo socialinės aplinkos įtakos. Kitaip tariant, tai išugdoma asmenybės dalis, kuri gali keistis per gyvenimą.

 

Remiantis Kolorado universiteto (JAV) tyrimais, moralė vystosi iki 3 m. amžiaus. Iki to laiko mažylis tiria gėrio ir blogio idėjas bei jausmus, kurie kyla dėl vienokio ar kitokio elgesio. Jeigu tėvai nustato, kad nevalia imti svetimų daiktų, išmoksta, kad vogti neteisinga. Jeigu nuo mažų dienų diegiamas įprotis atsiprašyti, augdamas supranta, jog teisinga atlyginti padarytą žalą. Moksliniai tyrimai rodo, kad sąžinės formavimąsi lemia artimas tėvų ir vaikų santykis, drausminimo stilius, vaiko temperamentas.

 

Vaikų psichologas Martinas Hoffmanas įsitikinęs, kad moralinis kompasas formuojasi nuo metukų, o tai priklauso nuo matomo pavyzdžio šeimoje. Egzistuoja teorija, kad sąžinė paveldima genetiškai. Kaip teigia Kanados ir JAV psichologas Paulas Bloomas, kūdikiai gimsta su užuojauta ir empatija, teisingumo jausmu. Šiuos teiginius patvirtina stebėjimai, kad identiški dvyniai, augę skirtingomis socialinėmis sąlygomis, išlieka malonūs, empatiški, sąžiningi, jeigu turi gerumo geną.

 

Kaltės anatomija

 

Prieš priimdamos sprendimą smegenys pasveria galimybes, pasirinkdamos tai, ką sąmoningai laiko geru ar blogu dalyku. Tačiau kiekvienas sprendimas ar įvykis neišvengiamai sukelia jausmus. Nors atsakomybę už poelgius atspindi apgailestavimas ir gėda, kaltė – gerokai didesnis sąžinės rodmuo.

 

Neurologė Maggie Waung iš Kalifornijos universiteto nustatė, kad ryšiai tarp skirtingų smegenų dalių leidžia kontroliuoti ar keisti reakcijas į jausmus. Kaltė ir gėda formuojasi priekinėse skiltyse, kurios lemia sąmoningą elgesį. Papildomai kyla nerimas, baimė, nusivylimas, pasipiktinimas, kritika sau. Tokie veiksmai kaip melas, sukčiavimas, vagystė pablogina nuomonę apie save, paveikia įvaizdį ir pasitikėjimą savimi. Smegenys stengiasi kuo greičiau atsikratyti neigiamų jausmų, kurie nenaudingi psichikai. Sąžiningas žmogus palengvins savijautą atsiprašydamas, ištaisydamas žalą ir siekdamas, kad situacija nepasikartotų. Nesąžiningas asmuo neigs kaltę, t. y. nepripažins nei tikrų jausmų, nei savo atsakomybės už elgesį.

 

Įdomu tai, kad smegenų reakcija į kaltę priklauso ne tik nuo sąmoningos moralės, bet ir nuo anatominės struktūros. Žmonės, kuriems diagnozuoti psichologiniai sutrikimai, negeba pajausti konkrečių emocijų arba kontroliuoti elgesio. Anot M. Waung, psichopatų smegenyse nėra ryšių su sritimis, atsakingomis už kaltę ir empatiją. Sociopatų smegenys taip pat negeba jausti kaltės dėl anatominių skirtumų, palyginti su sveikais žmonėmis. Beviltiška apeliuoti į tokių asmenybių sąžinę.

 

Pūva iš vidaus

 

Amerikiečių psichologas prof. Jeremy Shermanas atkreipia dėmesį į fenomeną, kad per pastaruosius du dešimtmečius, nors visuomenė skatina sąžiningą elgesį, daugelis keičia moralės kompaso kryptį lengvai, kaip laukiniai gyvūnai keičia kailį. Verslas, teisė, politika – sritys, kuriose dažniausiai paminami visuomenės sąžiningumo svertai.

 

Kai kurie vadina gyvenimą žaidimu, todėl laikosi susikurtų taisyklių, kad gautų maksimalų rezultatą. Tai reiškia, kad priemonės pateisina tikslus, egzistuoja laimėtojai ir pralaimėtojai, tačiau nėra atsakomybės už savo veiksmus. Nors elgiasi ciniškai, kitų akyse nori išlikti „šventaisiais“, todėl išsisukinėja.

 

Pasak prof. J. Shermano, įtakingi asmenys naudoja du kozirius – užkulisines intrigas ir viešą moralizavimą. Pirmasis padeda sukaupti pinigų, galią ir statusą, antrasis kuria išmintingo, teisingo, stipraus žmogaus įvaizdį. „Tai du prieštaraujantys vaidmenys, kai už uždarų durų veikia velnias, o išėjus į viešumą – angelas. Svarbu įtikinamai perteikti abu personažus“, – sako psichologas.

 

Kulto pasekėjai ir ideologai, pavyzdžiui, įmonių darbuotojai, jauni politikai, svajojantys apie karjerą, greitai išmoksta pamėgdžioti lyderius. Jeigu bosas laikosi dvigubų standartų ir tai virsta sėkmės formule, kodėl nepasinaudoti išbandyta schema? „Gyvenimas nėra žaidimas be sąžinės. Nors vilioja mintis, esą šventuoliui nėra purvinų darbų, realybė visada sugrįžta bumerangu“, – pabrėžia specialistas.

 

Tarpasmeniniai santykiai su žmogumi, kuris žaidžia ne pagal tas pačias etikos taisykles, gali būti sudėtingi. Sunerimti reikia suabejojus sąžiningumu. Laimei, yra požymių, kurie išduoda veidmainius.

 

Raudonos vėliavėlės

 

Charizma ir žavesys. Psichologiniai tyrimai atskleidžia karčią tiesą. Nesąžiningi asmenys, pavyzdžiui, narcizai, būna nepaprastai patrauklūs, sąmojingi, komunikabilūs. Geba pritraukti žmones, sukurti pasitikėjimą, kad vėliau naudotųsi. Žavesys maskuoja slaptus motyvus. Prisiminkite angelo ir velnio vaidmenis.

 

Empatijos stoka. Tiems, kurių moralės kartelė nuleista labai žemai, sunku suprasti svetimą skausmą ar pasidalinti jausmais. Nejautrumas padeda siekiant tikslų bet kokia kaina be sąžinės graužaties. Žaidžia pagal savo taisyklės, kad išsaugotų nugalėtojo statusą.

 

Dažnas melas. Veikia pagal pasikartojantį modelį ir pateisina melą. Tiesa, teisingumas, atsakomybė neturi vertės, tokios kaip daugeliui. Moksliniai tyrimai rodo, kad sąžinės nebuvimas dažnai būdingas antisocialioms asmenybėms, pavyzdžiui, maniakams. Padeda manipuliuoti, nes tiesa – lanksti sąvoka pagal poreikį.

 

Nepatikimumas. Sau ir aplinkiniams taiko dvigubus standartus. Keičia nuomonę, net jeigu ji prieštarauja prieš tai buvusioms nuostatoms. Dalina pažadus, bet nesilaiko įsipareigojimų. Dažnai nuvilia ir keičia planus paskutinę minutę. Nepaiso kitų jausmų ir lūkesčių, nes pirmenybę teikia savo poreikiams ir norams.

 

Kaltės, atgailos stoka. Tai emocijos, kurios padeda apmąstyti veiksmus ir ištaisyti klaidas. Jeigu nėra sąžinės, nėra atsakomybės už poelgius ir žodžius. Rimtas signalas, jeigu asmuo dažnai įskaudina, tačiau niekada neatsiprašo. Kitų žmonių jausmai figūruoja antrame plane.

 

Išnaudotojo amplua. Vertina žmones kaip priemones tikslui pasiekti. Pavyzdžiui, ignoruoja ir pasirodo, kai ko nors reikia. Maloniai bendrauja tik tol, kol asmuo naudingas. Dažnai apsimeta silpnu ir prašo pagalbos. Vienpusiai santykiai verčia jaustis neįvertintu ir išnaudojamu žmogumi.

 

Kaltės perkėlimas. Retai prisiima atsakomybę už savo veiksmus, todėl linkę kaltinti kitus. Net jei smurtauja, pateikia save kaip auką. Vėl išryškėja velnio ir angelo tandemas. Tarkime, elgiasi toksiškai, o kai reikia priimti pasekmes, suverčia kaltę nukentėjusiajam. Menkina kitus, kad išaukštintų save. Dėl visų nelaimių ir nesėkmių gyvenime kaltina aplinką.

 

Kova be taisyklių. Negalioja jokios rašytos ir nerašytos socialinės normos. Vėluoja į susitikimus, ignoruoja aprangos kodą, negerbia kitokio tikėjimo ar politinių pažiūrų, nepaiso etikos, kraštutiniais atvejais laužo įstatymus ir pažeidžia teisę. Jaučiasi atleisti nuo standartų, kurie reglamentuoja likusios visuomenės elgesį.

 

Negebėjimas palaikyti santykių. Gyvenimas be artimų, prasmingų, ilgalaikių santykių – elgesio rezultatas. Nėra vaikystės draugų, giminaičių, bendradarbių, kaimynų, su kuriais leistų laisvalaikį. Kadangi žmonės skirstomi pagal naudą, vienus veidus greitai keičia kiti.

 

Autorė Jurgita Ramanauskienė