Niekas iš tikrųjų nenori užaugti. Tikriausiai daugelis savo kambaryje laiko kokį nors mielą žaislą arba bent retkarčiais niūniuoja vaikystėje įsimintą melodiją. Mintis apie suaugusiųjų gyvenimą su daugybe atsakomybių atrodo gąsdinanti. Tačiau daugeliui žmonių pavyksta sėkmingai pereiti iš vaikystės be rūpesčių į visiškai kitokį suaugusiojo žmogaus gyvenimą. Tik maža pasaulio gyventojų dalis tarytum užstringa kažkur pereinamajame etape ir jiems išsivysto nenormali, nuolatinė baimė suaugti ir pasenti, vadinama geraskofobija. Taigi, kodėl kai kurie žmonės iš visos širdies trokšta visą gyvenimą praleisti Piterio Peno Niekados šalyje, kur žmonės niekada nesuauga?

 

vaikystė

Vienas iš tokių žmonių – 14-metis berniukas iš Meksikos. Jį kamuoja tokia intensyvi baimė užaugti, kad jis net ėmėsi kraštutinių priemonių tam, kad pažabotų nenumaldomai slenkantį laiką. Jis jau kurį laiką griežtai riboja per dieną suvartojamo maisto porcijas, specialiai iškraipo balsą ir imasi kitų priemonių, kad tik atrodytų jaunesnis nei yra.

 

Berniuko fobija prasidėjo nuo maždaug 11 metų. Tuomet jis sužinojo, kad maiste esančios medžiagos skatina jį augti, todėl jis pradėjo mažiau valgyti ir atsikratė 12 kg svorio. Be to, jis pradėjo kūprintis, kad atrodytų mažesnis nei yra iš tikrųjų ir stengdavosi specialiai kalbėti aukštesniu balsu. Kiekvieną kartą pastebėjęs kokį nors augimo ar brendimo požymį, jis jausdavo stiprią baimę ir nerimą. Jis buvo pasiryžęs iškęsti bet ką, kad tik sulėtintų brendimą. Paauglį nuolatos persekioja mintis, kad tada, kai jis taps pilnametis, jis susirgs baisia liga ir numirs. Ši baimė tokia stipri, kad berniukas negali jos įveikti ir kontroliuoti. Jeigu jam kas nors pasakydavo, kad jis yra vyresnis ar aukštesnis nei jis mano, kad yra, vaikas labai nusimindavo ir pravirkdavo.

 

Gali būti, kad šią fobiją dar labiau skatina vaikino mama, kuri su juo elgiasi taip, tarsi jis būtų mažas berniukas. Ji, pavyzdžiui, dainuoja prieš miegą lopšines, parenka drabužius, kuriuos jis turės dėvėti kiekvieną dieną. Berniukas lankėsi pas psichologą maždaug metus, bet tai davė mažai naudos.

 

Vėliau berniuko gydyti sutiko autonominio Nuevo Leono universiteto mokslininkai. Čia meksikiečiui buvo diagnozuota geraskofobija – begalinė baimė pasenti. Ši fobija pasitaiko labai retai. Žinomi du šios fobijos atvejai, bet abu kartus ji paveikė suaugusius žmones, o ne vaikus.

 

Fobijos dažniausiai atsiranda dėl įvairių biologinių, fiziologinių ir aplinkos veiksnių. Tyrėjai nustatė, kad berniuką nuo 5-erių metų kamavo išsiskyrimo nerimo sutrikimas (tai tokia būsena, kai vaikas labai išgyvena, jei yra atskiriamas nuo mylimų žmonių ir atsiduria nepažįstamose vietose). Taip pat buvo išsiaiškinta, kad, kai vaikui buvo 6-eri jį seksualiai išnaudojo kaimynas. Šeštoje klasėje jis bent 2 – 3 kartus per savaitę mokykloje patirdavo patyčias. Tyrėjų nuomone, visa tai galėjo turėti įtakos geraskofobijos atsiradimui.

 

14-ečio atvejis yra toks sudėtingas, kad, ko gero, prireiks ne vienerių metų, kol jis išmoks kontroliuoti savo fobiją. Tačiau šiokį tokį pagerėjimą galima pastebėti jau dabar. Jis dabar vis rečiau kūprinasi, kalba natūraliu balsu, pradėjo daugiau valgyti ir priaugo 6 kg. Jis pradėjo drąsiau įsivaizduoti ateitį, sako, kad norėtų tapti aktoriumi ir gyventi nuo niekieno nepriklausomas. Tokios mintys jo negąsdina, bet jis vis dar bijo įsipareigojimų ir atsakomybių, kurie užaugus taps, kaip jis mano, neatsiejama gyvenimo dalimi.

 

Psichologai išskiria penkias priežastis, kodėl atsiranda baimė užaugti ir įžengti į suaugusiųjų pasaulį:

 
  • Užaugus reikės atsiskirti nuo tėvų ir kitų artimų asmenų, kurių buvimas teikė saugumo jausmą;
  • Saugodamiesi nuo skaudžių prisiminimų, linkę pasislėpti fantazijų pasaulyje ir visiškai ignoruoti realybę;
  • Kankina kaustanti baimė pasijusti be galo vienišiems;
  • Suaugusieji turi daugiau atsakomybių sau ir kitiems;
  • Baimė sunkiai sirgti ir mirti.