Kitoks gyvenimas. Kas verčia keisti kasdienybę?

Pasaulis ir jame gyvenantys žmonės nuolat keičiasi. Tai, pasak sociologų ir psichologų, ne tik natūralu, bet ir reikalinga. Visgi pastarasis dešimtmetis visuomenės kasdienybę pakeitė labiau, nei buvo galima įsivaizduoti. Juk žmonės susidūrė su pandemijos iššūkiais, ekonomikos nuosmukiu, karo grėsme ir sparčiai besivystančiomis technologijomis. Tad šiuo metu vis dažniau ieškoma tradicinio gyvenimo būdo alternatyvų.

Kinta komforto ir pasitenkinimo gyvenimu suvokimas

Vos prieš mėnesį paskelbti Europos Sąjungos (ES) statistikos agentūros „Eurostat“ duomenys atskleidė, kad didžiausią pasitenkinimą gyvenimu jaučia Suomijos gyventojai – jų pasitenkinimas įvertintas 7,8 balo. Toliau rikiuojasi Belgija, Austrija, Rumunija ir Slovėnija, kiekviena surinkusi po 7,7 balo. Lenkija, Airija ir Nyderlandai surinko po 7,6 balo. Tarp mažiausiai patenkintų gyvenimu yra bulgarai (5,9 balo), taip pat latviai ir graikai (6,9 balo). Europos Sąjungos vidurkis yra 7,3 balo. Visose šalyse, išskyrus Bulgariją, vidutinis pasitenkinimo gyvenimu įvertinimas viršijo 6 balus. Tai rodo, kad dauguma ES gyventojų yra labiau patenkinti gyvenimu nei nepatenkinti. Lyginant su 2022 m., pasitenkinimas labiausiai išaugo Vokietijoje – 0,5 punkto. Nuosmukį patyrė penkios šalys: Austrija (sumažėjo 0,2 punkto) ir Danija, Suomija, Nyderlandai, Lenkija (0,1 punkto). Šiame kontekste išsiskiria ir lietuviai. Vis daugiau žmonių teigia esantys patenkinti gyvenimu. Per metus tokių padaugėjo 2 % ir pasiekė iki šiol neregėtas aukštumas – net 8 iš dešimties. Tai milžiniškas šuolis. Mat besidžiaugiančių gyvenimu 2000-aisiais šalyje tebuvo 40 %. Sutelkiant dėmesį į lietuvių pasitenkinimą gyvenimu, verta išskirti 16–24 m. amžiaus grupę, nes joje užfiksuotas didžiausias rodiklis (7,9 balo). Vis dėlto su amžiumi pasitenkinimas gyvenimu mažėja. Nors lyčių atžvilgiu reikšmingų skirtumų nepastebėta, nežymūs skirtumai nustatyti tarp regionų. Vidutiniškai lietuvių pasitenkinimas gyvenimu yra aukštesnis sostinės regione (7,2 balo) nei Vidurio ir Vakarų Lietuvoje (7).

Standartiškai pasitenkinimas gyvenimu apibrėžiamas kaip žemas (0–4 balai), vidutinis (5–7 balai) ar aukštas (8–10 balų). Visgi iš ko šie balai iš tiesų susideda? „Eurostat“ specialistai atsako, kad pasitenkinimą gyvenimu kuria įvairūs veiksniai: amžius, išsilavinimo lygis, šeima, finansinės aplinkybės, patirties įvairovė, pasirinkimai, prioritetai ir individualios vertybės. Pastaraisiais metais tyrėjai vis dažniau pastebi, kad keičiasi suvokimas apie tai, kas yra saugus, patogus ir laimingas gyvenimas. Jeigu prieš du dešimtmečius daugiausia pasitenkinimo teikė nuosavi namai, aukštos pajamos, automobilis ar kitos materialios gėrybės, dabar vis daugiau žmonių remiasi individualiomis vertybėmis ir patirtimis. Be abejo, jie vertina finansinį saugumą ir komfortą, tačiau gerokai pasikeitė pageidaujamas komforto lygis ir aplinkybės. Vis daugiau jaunų žmonių labiau vertina laisvę. Šiuolaikinė laisvė susideda iš lankstaus darbo grafiko, galimybių gauti pajamų iš alternatyvių šaltinių. Taip pat kaip pasitenkinimo gyvenimu sąlyga dažnai įvardijamos kelionės. Nors lietuviai vis dar siekia įgyti nuosavą būstą, pamažu keičiasi reikalavimai jam. Gyvenamosios aplinkos prabanga nebėra tokia aktuali kaip prieš du dešimtmečius. Nemažai jaunų žmonių mieliau rinktųsi mažo ploto būstus nei erdvius namus. Mat labiau vertina laisvą laiką ir nenori skirti pastangų didelių erdvių priežiūrai. Visgi vienas reikšmingiausių pokyčių, vertinant pasitenkinimą gyvenimu, yra asmeniniai santykiai. Šiuolaikiniai dvidešimtmečiai ir trisdešimtmečiai neskuba ne tik tuoktis ar susilaukti vaikų, net ir romantinio partnerio paieškos daliai jų nebėra prioritetas.

Subalansuotos kasdienybės paieškos

Įvairūs pasitenkinimo gyvenimo kokybe tyrimai tėra tikrųjų pokyčių masto ledkalnio viršūnė. Visgi jie padeda suvokti, kas visuomenėje vyksta dabar ir kokie galimi ateities scenarijai. Tai, kad bent kartais verta pasidomėti tokiais tyrimais, puikiai atskleidžia downshiftingo tendencija. Šis anglų kalbos terminas apibūdina tradicinio gyvenimo būdo alternatyvą, kai asmuo renkasi gyventi lėčiau, mažiau dirbti, net apriboti socialinius ryšius. Apie tai pradėta kalbėti 2014-aisiais. Tuomet sociologai manė, kad toks sąmoningas asmens pasirinkimas įjungti „žemesnę pavarą“ tėra laikina mada. Nors praėjus dešimtmečiui šis terminas jau mažai kur aptinkamas, jo principai taikomi vis dažniau. Jų labiausiai paiso Z kartos atstovai, gimę 1997–2010 m. Ir veikiausiai tai daro net nesąmoningai. Šios kartos atstovams laisvalaikis nebėra laisvas laikas, skirti atlikti su darbu nesusijusias pareigas. Šiems žmonėms gyvenimo tikslu tampa dermė tarp darbinės veiklos, socialinio bendravimo aspektų ir asmeninių poreikių. Beje, individualūs poreikiai dažniausiai atsiduria pirmoje prioritetų sąrašo vietoje. Nors patiems Z kartos jaunuoliams tai natūralu ir priimtina, kartais tampa nesutarimų priežastimi. Mat ankstesnių kartų atstovai tai dažnai suvokia kaip savanaudiškumą ir nenorą prisidėti prie gerovės kūrimo. Paisantys downshiftingo principų netampa bedarbiais, tačiau dažniau renkasi mažiau darbo valandų, pageidauja turėti mažiau atsakomybių, dirba kaip laisvai samdomi darbuotojai. Tai neretai lemia, kad jų pajamos šiek tiek mažesnės nei tų, kurie pasirenka kopti karjeros laiptais.

Tačiau vienas pokytis išjudina kitas gyvenimo sritis. Tie, kurie labiau vertina laisvalaikį, mažiau vartoja. O mažiau vartojant užtenka mažiau pinigų. 2014 m. amerikiečių sociologų atliktas tyrimas parodė, kad net 38 % pasirinkusių tokį gyvenimą gailėjosi sumažėjusių įplaukų ir tik 17 % teigė esantys tikrai laimingi. Tačiau 2021 m. pakartota apklausa parodė, kad tie, kurie kasdienybėje „įjungė žemesnę pavarą“ dar iki prasidedant COVID-19 pandemijai, ne tik patyrė mažiau streso, bet ir geriau prisitaikė prie karantino ribojimų, gebėjo pasirūpinti pastoviomis pajamomis ir jaustis patogiai. Paprasčiau tariant, pasirinkusieji gyventi kukliau jau buvo padarę tai, ką visiems likusiems teko atlikti per prievartą. 2024 m. jau nieko nestebina, kad darbuotojai renkasi laisvesnį darbo grafiką ar prioritetą teikia galimybei dirbti iš namų. Taip pat ryški tendencija įsigyti mažiau daiktų, rečiau lankytis renginiuose ar dalyvauti draugų susibūrimuose. Downshiftingas 2020–2021 m. įgavo dar vieną būdingą bruožą – siekį atsitraukti iš urbanizuotų zonų. Nors pasauliniu mastu vyksta masinė migracija iš kaimiško tipo vietovių į didžiuosius miestus, vidutines ir aukštesnes pajamas gaunantys žmonės sąmoningai ieško galimybės apsigyventi ne daugiabučių kvartale, bet kotedžo tipo pastate ar net vienkiemyje. Kol kas mokslininkai nesutaria, ar tai rodo, kad formuojasi nedidelis privilegijuotų individualistų ir atsiskyrėlių sluoksnis, ar visgi byloja apie radikalius ir daugelį paveiksiančius gyvensenos pokyčius. Visgi aišku viena – kartais rinktis alternatyvų gyvenimo būdą verčia ne sąmoningas siekis gyventi laimingiau, tačiau realios ir sunkiai pakeičiamos aplinkybės.

Gyventi su tėvais ar klajoti po pasaulį?

O šios aplinkybės kartais gana nemalonios. 2024 m. pabaigoje Airijos žiniasklaida paskelbė, kad dėl pandemijos ir ūmios būsto krizės smarkiai padaugėjo jaunų suaugusiųjų, gyvenančių su tėvais. ES agentūros „Eurofound“ atliktos analizės duomenimis, nuo 2017 iki 2022 m. dirbančių 25–34 m. žmonių, gyvenančių su tėvais, dalis padidėjo nuo 27 iki 40 %. Airijos vyriausybė teigia, kad iki 2030 m. kasmet sieks pastatyti vidutiniškai po 33 tūkst. naujų būstų, nors, NVO „Housing Europe“ teigimu, šis skaičius neatitinka poreikių. Iš tiesų jaunų asmenų, negalinčių sau leisti nei įsigyti, nei išsinuomoti būsto, yra gerokai daugiau. Ir ne tik Airijoje, bet ir visose ES šalyse. „Eurofound“ atlikta analizė parodė, kad Ispanijoje nuo 2017 m. iki 2022 m. šis rodiklis padidėjo nuo 35 iki 42 %, o dirbančių 25–34 m. portugalų, gyvenančių su tėvais, dalis padidėjo nuo 41 % 2017 m. iki 52 % 2022-aisiais. Dabar šie skaičiai jau gali būti dar keliais procentais didesni. Su būsto įperkamumo problema 2023 m. staiga susidūrė ir Kroatija. Problema įgauna tokį mastą, kad šalių vyriausybės jau ima kurti ilgalaikes strategijas, turėsiančias padėti jauniems žmonėms lengvatinėmis sąlygomis įsigyti nedidelių būstų. Tačiau tai užtruks bent dešimtmetį, o per tą laiką daug kas gali pasikeisti. Pirmiausia – pačių žmonių poreikiai. Natūralu, kad gyvenant su tėvais drastiškai pasikeičia socialinis gyvenimas, romantinio partnerio paieškos bei atidedamas šeimos kūrimas.

Ir tai nėra kažkas naujo. Dar 2015 m. bendrovės „Spinter tyrimai“ apklausa parodė, kad ne tik Airijoje ar Ispanijoje jauni žmonės šeimos kūrimo nebelaiko prioritetu. Tai aktualu ir Lietuvoje. Daugiau nei 60 % žmonių mūsų šalyje galvojo, kad šeimos santuoka ir vaikų susilaukimas nėra būtinybė. Trečdalis apklaustųjų manė, kad tai nebūtinai suteiktų jiems laimės ar padidintų pasitenkinimą gyvenimu. 3 % teigė, kad jokiu būdu nenorėtų tuoktis ir susilaukti vaikų. Tai iš tiesų nėra susiję tik su finansinėmis galimybėmis gyventi visavertį gyvenimą auginant vaikus, tačiau ir su tuo, kad dalis jaunų žmonių, niekada negyvenę savarankiškai, sunkiai įsivaizduoja galėsiantys prisiimti tokią atsakomybę. Tad dabar tai, kas anksčiau buvo suvokiama kaip pagrindinės sėkmingo ir laimingo gyvenimo vertybės, nebėra taip svarbu. Vis dažniau dabartiniai dvidešimtmečiai renkasi alternatyvą – įspūdžių ir patirčių ieškojimą svečiose šalyse. Emigracija šiuolaikiniams jaunuoliams – ne būdas užsidirbti daugiau pinigų ir grįžus įsitvirtinti savoje šalyje, tačiau galimybė gyventi laisvai. Ir šioji laisvė suvokiama gana plačiai. Viena vertus, darbas ar studijos užsienyje sudaro galimybes pabėgti iš tėvų namų, taip pat išvengti įsipareigojimo mokėti paskolą įsigijus nuosavą būstą. Kita vertus, toks gyvenimo būdas išmoko neprisirišti nei prie vietos, nei prie sąlygų. Bene naujausia alternatyvios gyvensenos tendencija – keliauti ten, kur kainos gerokai mažesnės nei gimtojoje šalyje, bet dirbti tai įmonei, kuri siūlo didelį atlyginimą. Turinčių tokias galimybes nėra milijonai, tačiau jų vis daugėja. Šie žmonės tampa amžinais svečiais, kas metus ar dvejus vis įsikuriančiais kitoje šalyje.

Žvilgsnis į ateitį

Visus šiuos procesus atidžiai stebi mokslininkai. Ir jie sako, kad žmonių gyvenimo būdas ateityje dar labiau pasikeis. O tai gali padaryti reikšmingą įtaką daugeliui dalykų, kurie dabar laikomi socialinėmis normomis. Tai lems ne tik ekonominės sąlygos, minėta gilėjanti būsto įperkamumo problema, tačiau ir klimato kaitos iššūkiai. Apklausos rodo, kad dabartiniai paaugliai didžiausia pasauline problema laiko klimato kaitą. Jaunoji karta gerai suvokia, kad netolimoje ateityje ištekliai taps dar labiau riboti, tad jie negalės gyventi taip, kaip gyvena tėvai. Vartoti teks mažiau, o įprasti patogumai gali tapti neprieinami. Tad teks susitaikyti ir prisitaikyti. Tai reiškia gyvenimą mažesniuose būstuose, dar vėlyvesnį šeimos kūrimą, mažėjantį gimstamumą ir, žinoma, dar radikalesnių gyvenimo būdų kūrimą. Keletas iš jų jau egzistuoja. Jau dabar ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse pastebima auganti tendencija kurti savotiškas bendruomenes – kaimelius. Turbūt daugeliui tekę girdėti apie molio trobelių bendruomenes, kuriose įsikuria propaguojantys alternatyvų gyvenimo būdą. Dažnai į tokias bendruomenes žiūrima įtariai, mat jų nariai atsisako skiepų, civilizacijos patogumų ir stengiasi užsiauginti maisto. Jie tarsi kuria atskirą pasaulį. Kitą kategoriją pasirinkusių gyventi neįprastai sudaro tie, kurie įsikuria nameliuose „ant ratų“ ir kelerius metus tik laikinai kažkur apsistodami keliauja ne tik po Europą, bet ir kitus žemynus. Galiausiai gyvenančių netradiciškai galima rasti didžiuosiuose miestuose. Tai jaunų žmonių grupelės, kurios dideliuose butuose ar namuose įsikuria kartu kaip kambariokai. Ši alternatyvi gyvensena, sociologų teigimu, netolimoje ateityje taps ne tiek pasirinkimu, kiek būdu išgyventi. Deja, kol kas niekas negali numatyti, ar tai iš tiesų teiks pasitenkinimo, ar sukurs dar daugiau problemų.

Autorius Eglė Stratkauskaitė