Išgirdę žodį „priklausomybė“ pirmiausia pagalvojame apie įvairių substancijų vartojimą, tačiau yra daugybė skirtingų priklausomybių rūšių. Visgi jas sieja ir bendrumai – bet kuri apsunkina gyvenimą priklausomam žmogui ir aplinkiniams. Kaip atpažinti skirtingas priklausomybes ir su jomis kovoti?

 

Žmonių, arba emocinėTaking,Food,Photograph,By,Mobile,Smart,Phone,,And,Sharing,On

 

Priklausomi galime tapti ne tik nuo skirtingų dalykų, bet ir žmonių. Dažniausiai emocinės priklausomybės objektu tampa partneris. Būdingesnė moterims, o viso to šaknys glūdi vaikystėje. Daugeliui mergaičių įskiepijamas suvokimas, kad jų savivertė susijusi su motinyste, šeimos turėjimu. Būdama viena moteris tarsi nelaikoma pakankama, tai uždega siekį žūtbūt turėti antrąją pusę ir nulemia per didelį prisirišimą prie partnerio.

 

Į emocinę priklausomybę linkę žmonės nuo paauglystės nebūna vieni – keliauja iš vienų santykių į kitus. Jei santykiai išauga į tikrą partnerystę, ilgalaikius ryšius, jie dažnai persmelkti nesuvaldomo pavydo, noro visada būti tik kartu su partneriu, jį kontroliuoti, pavyzdžiui, nenutrūkstamu žinučių srautu, kai šis darbe. Dingsta asmeniniai interesai, ignoruojami draugai ir artimieji, o antroji pusė idealizuojama. Psichologų teigimu, tai kur kas rimtesnė problema, nei gali atrodyti, nes žalą daro ne tik santykiams, bet ir psichinei bei fizinei sveikatai. Menkavertiškumo jausmas skatina rinktis bet kokį, netgi smurtaujantį partnerį; savo jausmų ir pomėgių neigimas gniuždo emociškai; pavydas kelia stresą, kuris lemia įvairius sveikatos sutrikimus ir t. t.

 

Ką daryti? Mokytis būti vieniems (sportuoti, medituoti, skaityti, išvykti į solo kelionę). Įsiklausyti į save ir pažinti vidinį pasaulį (rašyti dienoraštį, užsiimti rankdarbiais). Atrasti prasmingas veiklas (darbas, savanorystė, tinklaraščio rašymas). Bendrauti su kitais žmonėmis, apsilankyti pas psichologą.

 

Planavimo

 

Paprastai planavimas yra teigiamas bruožas, nes užtikrina, kad viską atliktume laiku, nepraleistume ir nepavėluotume į susitikimus, žinotume, kas ir po ko seka. Visgi pernelyg uolus dienotvarkės planavimas gali virsti priklausomybe. Pasak elgesio specialistų, planavimas glaudžiai susijęs su tobulumo siekiu ir perdėta kontrole, kai norima kiekvieną paros veiksmą užfiksuoti ir atlikti nustatytu metu. Pernelyg kruopštus planavimas nėra naudingas, nes nepaliekama vietos netikėtoms aplinkybėms, o tai sukelia stresą, jei kažkas neatliekama minučių tikslumu. Varnele nepažymėti darbai, kurių nespėjome atlikti, skatina nusivylimą ir mažina pasitikėjimą savimi. Anot specialistų, paradoksalu, tačiau perdėtai uolus planavimas susijęs su atsakomybių vengimu ir neveiklumu. Peržvelgę užimtą dienotvarkę nerandame laiko maloniai veiklai, nepaliekame erdvės gyvenimui spalvų suteikiantiems netikėtumams, o neretai planuojame tik dėl planavimo – nelieka laiko viską įgyvendinti. Planai irgi gali trukdyti santykiams, jei nemokame grafiko pakoreguoti pagal kitų poreikius ar susiklosčiusias aplinkybes.

 

Ką daryti? Palikti vietos spontaniškumui: jei planuojate darbus ir kitus privalomus reikalus, galbūt pavyks neplanuoti poilsio, pomėgio, susitikimų. Geriau neplanuoti savaitgalių ar švenčių dienų, leisti viskam klostytis natūraliai. Pravartu išvykti į kelionę, kur niekas neįskaičiuota ir niekas nesuplanuota, tiesiog eiti, kur norisi, išalkus sustoti pavalgyti ir pan. Tai padės atrasti spontaniškumo dovanas.

 

Tobulumo siekimo

 

Ši priklausomybė gali pasireikšti skirtingose gyvenimo srityse, dažnai susijusi su kitomis priklausomybėmis. Tobulumo neretai siekiama santykiuose, tiksliau, stengiamasi kurti tobulą įvaizdį: dirbtinai švelnus bendravimas ir mažybiniai žodeliai, kai aplink yra kitų žmonių, nuostabios poros nuotraukos socialiniuose tinkluose, gyrimasis partnerio staigmenomis ir dovanomis.

 

Siekiant tobulos išvaizdos, išskirtinai sunkiais priklausomybės atvejais tai virsta dešimtimis plastinių operacijų ir įvairiausių grožio procedūrų, kol pasikeičiama neatpažįstamai, kyla pavojus sveikatai. Tobulybės ieškoma ir motinystėje ar tėvystėje: vaiko norai iškeliami pirmiau visų kitų, tėvai niekada nesako „ne“, nes nenori užgauti mažojo jausmų, kovoja su visais artimaisiais, ugdytojais, net medikais, jei šie nepriima auklėjimo modelio, kai vaikas sudievinamas. Skirtingais būdais pasireiškianti priklausomybė nuo tobulumo siekio pirmiausia labai kenkia pačiam žmogui – nuolat patiria ypač didelį spaudimą, stresą, menkavertiškumą, saviplaką ir kitų neigiamų emocijų. Sunku ir kitiems, kuriuos ši priklausomybė paliečia tiesiogiai. Štai pataikaudami visiems vaiko norams nulemiame jį nesėkmei realiame gyvenime, kur niekas nešoks pagal jo dūdelę.

 

Ką daryti? Suvokti, kad nebūna tobulų žmonių nei išvaizda, nei elgesiu. Kasdien kartoti sau afirmacijas „esu gražus / pakankamas / geras“. Konsultuotis su specialistais, pavyzdžiui, vaiko auklėjimo klausimais. Džiaugtis procesu, o ne rezultatu: ne gražia nuotrauka, o smagiai praleistu laiku. Nesilyginti su kitais, ypač socialiniuose tinkluose, kur demonstruojama tik gražioji pusė.

 

Sveikos mitybos

 

Ši priklausomybė prasideda visai nekaltai – siekiama pradėti sveikai ir subalansuotai maitintis. Tačiau per didelis susitelkimas į sveiką mitybą gali tapti viską užgožiančiu įpročiu. Pasak tinklaraščio „Taika su maistu“ autorės, mokymų apie intuityvų valgymą lektorės Ingridos Augutės, žmonės, kurie turi sutrikusį santykį su maistu, susikuria įvairių taisyklių ir rūpesčio, kas atima daug energijos. „Kai nuolat esi susirūpinęs maistu ir savo kūnu, mažiau energijos ir laiko lieka kitiems svarbiems dalykams. Tarsi ne tu kontroliuoji maistą, o maistas tave: ar eiti susitikti su draugais, juk ten bus valgoma, ar leisti vakarą su šeimą, juk nevalgai vakarienės ir pan. Atsikratęs dietinio mąstymo, įsiklausęs į alkio ir sotumo jausmą, perimi kontrolę į savo rankas. Jautiesi laisvas suprasdamas, kad maistas svarbus, bet ne svarbiausias gyvenime“, – pažymi specialistė. Sveiko maisto priklausomybė kenkia santykiams, nes ne tik nesusitinkama, jei bus neva netinkamo maisto, bet ir dažnai išsakomi komentarai, priekaištai, pastabos iš visažinio pozicijos. Sveikos mitybos priklausomybė gali apriboti meniu iki pavojingos ribos, lemti valgymo sutrikimus.

 

Ką daryti? Suvokti, kad nėra nei gero, nei blogo maisto. Negeras tik pasibaigusio galiojimo ir tas, kuriam esame alergiški (atlikus medicininius tyrimus). Visas kitas maistas turi naudą – jei ne biologinę (maistinių medžiagų), tai psichologinę, juk kartais valgome dėl malonumo. Vadinamasis pramoginis maistas irgi būtinas kiekvienam.

 

Adrenalino

 

Ši priklausomybė – viena pavojingiausių, nes gali baigtis sunkiais sužalojimais, net mirtimi. Adrenalinas yra antinksčiuose gaminamas hormonas. Jam išsiskyrus paaštrėja pojūčiai, sutankėja kvėpavimas, padažnėja širdies ritmas, į kraują išsiskiria daugiau gliukozės, įsitempia raumenys, daugiau kraujo tenka raumenims ir smegenims, pagerėja bendra savijauta. Norėdami vėl patirti tokią būseną, žmonės važinėja dideliu greičiu, šoka su parašiutu ar guma, kopia į kalnus, nardo ir t. t. Deja, prie streso būsenos greitai priprantama, todėl tas pats aukštis, greitis ar gylis nesukelia adrenalino pliūpsnio – reikia pavojingesnių sąlygų. Pasitaiko netgi žmonių, kurie laipioja dangoraižiais be jokių apsaugos priemonių. Deja, jau žinomas ne vienas atvejis, kai tai baigėsi mirtimi. Lietuvoje turime ne vieną parkūro atstovą, kuriam nesėkmingas laisvas judėjimas tarp skirtingų objektų baigėsi paralyžiumi. Dar blogiau, kai adrenalino fanatikai lenktynių trasa paverčia miesto gatves, sukeldami mirtiną pavojų kitiems, ar įninka į narkotines medžiagas.

 

Ką daryti? Stengtis rasti kitų veiklų, kurios keltų malonumą, ypač tinka įvairios sporto rūšys. Dėl šiuolaikinių technologijų adrenalino galima gauti žaidžiant kompiuterinius žaidimus, taip pat pasitelkus virtualiąją realybę. Verta išbandyti kitus ekstremumus, pavyzdžiui, asketiškus žygius į gamtą.

 

Tvarkos

 

Pasak specialistų, pedantiškas namų tvarkymas susijęs su aktyvumo ir dėmesio sutrikimu arba būdingas autizmo spektro sutrikimą turintiems žmonėms. Verta paminėti, kad tai nėra tik kruopštus tvarkymas, daiktų sudėliojimas konkrečia tvarka, bet ir veiksmų ar darbų nuoseklumas, itin griežta rutina ir daugybė kitų detalių. Tokie žmonės gali ne tik pagal spalvas rūšiuoti drabužius spintoje, bet ir valgyti lėkštėje esantį maistą tam tikra tvarka. Juos gali suerzinti ar rimtai išvesti iš kantrybės, jei maisto produktai liečiasi, spintelė atidaryta ar batai padėti noselėmis ne į tą pusę. Jei nuo tvarkos priklausomas žmogus gyvena vienas, viskas paprasčiau, tačiau jei ne, kyla daugybė sunkumų, kai stengiasi savo taisyklių išmokyti ir antrąją pusę, vaikus ar net augintinius. Pedantas negali atsipalaiduoti, jei kažkas yra ne pagal jo tvarkos suvokimą, todėl net svečiuose gali perdėlioti daiktus. Jis negali nurimti ir pailsėti ar mėgautis bendravimu, jei aplink mato netvarką. Tokie žmonės tiesiog paskęsta tarp detalių ir nemato visumos, todėl daug praranda – nuo kasdienių malonumų iki santykių.

 

Ką daryti? Dirbti su savimi, ieškoti priežasčių, kodėl tvarka tokia svarbi, gal ja bandoma maskuoti vidinį chaosą, kurį sutvarkyti padėtų psichologas ar saviugdos praktikos. Mokytis pažiūrėti iš šalies į didesnį paveikslą – taip, namuose dabar netvarka, bet vaikai juokiasi ir dūksta. Treniruoti supratimą, kad sutvarkyti visada spėsime, kai vaikai užmigs, kai svečiai išeis, kai visi pavalgys. Stengtis neleisti ne vietoje padėtam daiktui sugadinti atostogų, gimtadienio, santykių.

 

Socialinių tinklų

 

Tai viena labiausiai paplitusių priklausomybių. Nors, palyginti su kitomis, gana jauna, tačiau užvaldžiusi įvairių amžiaus grupių žmones. Dažnas atsibudęs pirmiausia pasižiūri, ką veikia sekami nuomonės formuotojai ar pasaulio įžymybės, peržiūri, ką įkėlė socialinio burbulo nariai, migdosi irgi stebėdamas trumpus vaizdo įrašus. Dieną ne kartą užmeta akį, kas ką naujo paskelbė. Taip pat elgiasi ir darbo dienomis, ir per atostogas. Jei veikia ką nors įspūdingo, kitų gyvenimo gal ir nestebės, bet tuomet dalinasi savais įspūdžiais. Taip ir nepaleidžia telefono iš rankų, kad ir ką darytų.

 

Psichologai perspėja, kad socialinių tinklų priklausomybė itin neigiamai veikia savivertę, nes lygindami save su kitais visuomet jaučiamės nepakankamai gražūs, turtingi ar protingi, santykiai nepakankamai gražūs, kelionės ne tokios prabangios, vaikai ne tokie išauklėti ir t. t. Negana to, gadiname santykius su artimaisiais – juk kiekvienam norisi tikro dėmesio, nuoširdaus pašnekesio, o ne konkuruoti su išmaniuoju telefonu dėl kelių minučių akių kontakto ar nuolat pozuoti nuotraukoms.

 

Ką daryti? Treniruotis pamiršti telefoną. Vakarieniauti su šeima be jokių ekranų prie stalo. Bent kartą per savaitę išeiti iš namų pamiršus išmanųjį telefoną. Specialiai susilaikyti nuo šventės įamžinimo (tikrai bus, kas nufotografuos) ir patirti pakilių akimirkų su artimaisiais. Rečiau tikrinti socialinius tinklus – pakanka permesti akimis ryte arba vakare, nes visa informacija lieka bent parą.

 

SPECIALISTĖS KOMENTARAS

 

Sertifikuota geštalto terapeutė ir trenerė, biblioterapeutė ir knygų autorė Daiva Žukauskienė

 

Santykiuose svarbu išlaikyti savąjį „aš“

 

Gyventi santuokoje – lyg ilgą laiką su ta pačia kuprine, tais pačiais batais ir tuo pačiu žmogumi eiti ilgu keliu. Jei šioje kelionėje pakeleiviai susitarę žiūri tik į vieną pusę arba vienas į kitą, jie mažai kuo gali nustebinti, praturtinti ar pradžiuginti. Einant tuo pačiu keliu, bet žvalgantis į skirtingas puses, dalinantis gautais įspūdžiais ir patirtimis, galima mėgautis kelione ir ją patirti iš skirtingų pusių. Gerų santykių pagrindas – savojo „aš“ išlaikymas ir gebėjimas gerbti, pripažinti ir mėgautis kito „aš“. Santykis „mes“ skamba romantiškai, bet jis yra skurdus ir vienatonis, kaip paveikslas, tapomas tik viena spalva ir dviem teptukais ant tos pačios drobės. Išsiskirti ir susitikti, laukti ir pasiilgti, būti kartu ir būti atskirai – štai ko reikia geriems santykiams. Tam, kad spinta nepelytų, ją reikia vėdinti, stengtis kuo dažniau rengtis vis skirtingais rūbais, kurie nekeltų nuobodulio, prablaškytų. Vienos knygos skaitymas yra romantika, dviejų knygų – įvairovė. Dažnai santykius sugriauna rutina ir monotonija. Tad gebėjimas matyti skirtingus dalykus, mėgavimasis kitokiais skoniais ir turėjimas savo nuomonę – būdas išlikti vienas kitam įdomiems.

 

Neleisti apsigyventi nuoboduliui

 

Tretieji asmenys atsiranda santuokoje tuomet, kai apninka jausmas, kad niekas gyvenime nevyksta, niekas nesikeičia, kai galime nuspėti kito mintis ir žinome, kas laukia ant stalo ir lovoje. Įvairovės tada ieškome kitur ir su kitais, arba įvairovė pati ateina ir pasiglemžia tą, kuris ar kuri jau nusibodo. Apie moterį sakoma, kad ji – neparašyta ir neperskaityta knyga, bet tokia knyga privalo būti abu partneriai, pasiruošę kasdien gundyti ir vilioti naujumu. Kiekvienas pasaulį mato kitaip, kiekvienas gyvena savoje realybėje, jei kitam leisime ją pažinti ir paėmę už rankos vesimės į ją – niekada nebus nuobodu. Nieko nėra nuobodžiau, nei du vienodi žmonės su vienodais pomėgiais ir vienoda gyvenimo samprata, monotonišku jausmu vienas kitam. Laisvė mylėti, pykti, liūdėti, džiaugtis ir tai daryti savaip, nesislepiant vienam nuo kito, yra pilnatvė. Nėra blogų jausmų, yra tik monotoniški jausmai, kurie nužudo santykius.

 

SPECIALISTĖS KOMENTARAS

 

Tinklaraščio „Taika su maistu“ autorė, mokymų apie intuityvų valgymą lektorė Ingrida Augutė

 

Kodėl svarbu nevertinti maisto per neigiamų emocijų ir epitetų prizmę?

 

Tai kelia nemalonias emocijas, o neigiamų jausmų ir streso šiais laikais patiriame ir taip. Reikėtų įsidėmėti, kad parduotuvėje parduodamas maistas nėra nuodas. Nereikia jokių produktų nei idealizuoti, nei nuvertinti, nes taip kuriami kraštutinumai. Man tuo ir patinka intuityvus valgymas, kad tarsi važiuojama kelio viduriu, nesidaužant į kelkraščius. Nieko tokio suvalgyti saują traškučių. Taip, maistine verte jie nėra toks geras pasirinkimas, kaip brokolis. Tačiau kartais su malonumu suvalgyti traškučiai gerokai naudingesni nei atbulais dantimis sukramtytas brokolis, nes tuo metu suteikė malonių emocijų.

 

Ar neigiamas požiūris į maistą didina valgymo sutrikimų grėsmę?

 

Taip. Jei žmogus turi polinkį į valgymo sutrikimus (gali būti nulemtas genetiškai), jis negali teisingai vertinti maisto, turi netinkamų įsitikinimų apie maistą, kūną, save. Jam kraštutinis požiūris į maistą, griežta dieta gali lemti valgymo sutrikimų radimąsi. Grėsmė didesnė, jei esama emocinių sutrikimų ir tam tikrų charakterio savybių – perfekcionizmas, obsesyvumas. Visi šie dalykai didina valgymo sutrikimų riziką.

 

Koks yra sveikas santykis su maistu?

 

Sveikas požiūris į maistą negrįstas kraštutinumais. Kai žmogus valgo pakankamai vertingą maistą (akcentuoju žodį „pakankamai“, nes maistas neturi būti tobulas). Kai nejaučia stiprių nemalonių emocijų, susijusių su valgiu: gėdos, kaltės. Kartais gali pasitaikyti apmaudo ar nusivylimo, tačiau ne itin stiprių. Kai žiūri į maistą be baimės, didelio nerimo ir leidžia sau valgyti viską. Neskriaudžia savęs per daug pavalgęs, nekompensuoja sportu. Normaliai priima tai, kad vieną dieną gali suvalgyti daugiau, o kitą mažiau.

 

Autorius Laima Samulė