Kinas yra mano meilė

Monika Survilaitė daugeliui puikiai pažįstama iš veiklos socialiniuose tinkluose, kur kuria nuotaikingus, auditoriją provokuojančius vaizdo įrašus. Šiuo metu aktorę galime išvysti ir kino teatruose – režisieriaus R. Cicėno filme „Šeima“. Monika sako, kad kinas ją sužavėjo dar vaikystėje, o prie jo prisilietus virto tikrąją gyvenimo meile.

Monika Survilaitė, asm. archyvo nuotr.

KOKS jausmas buvo filmuotis kino filme „Šeima“ su itin patyrusiais aktoriais?

Jausmas geras. Čia vienas tų jausmų, kurių laukiu labiausiai. Filmuotis konkrečiai „Šeimoje“ buvo vienas išskirtiniausių įvykių, nes filmavomės Burbiškio dvare, ten pat ir gyvenome, todėl vakarai buvo kupini pokalbių, pažinčių ir gero laiko. Filmuotis su legendomis, su žmonėmis, kuriuos būdama vaikas žiūrėdavau per televizorių, apskritai kažkas nuostabaus, nes semiesi patirties, mokaisi iš geriausių.

KADA ir kodėl pasirinkote aktorystę?

Aktore nusprendžiau būti pradinėse klasėse. Sekėsi vaidinti mokyklos spektakliuose, patiko įsijausti į kažką, kuo nesi ir niekada nebūsi, patiko tas jausmas, kai tau ploja, pasako gražų žodį. Būdama vaikas, aišku, nesupratau profesijos minusų ir sunkumų, tačiau tiek žavėjo ta gražioji dalis, kad dvyliktoje klasėje net nedvejojau, kur stoti.

KOKIOS savybės šioje profesijoje labiausiai padeda, o kurios galbūt kiša koją?

Drąsa yra ta savybė, kuri veda į priekį, taip pat didžiulis noras pamatyti bei patirti dar ir dar. Aktorystėje koją gali kišti vidinės baimės, neleidžiančios atsiskleisti ar siekti daugiau. Jeigu kažko išsigąstu, kaip tik bandau save perlipti, tas tikriausiai ir atvedė iki šiandienos. Neišmoksi vaidinti, jei neturi pašaukimo ar talento, tad šie dalykai ir degančios akys man padeda labiausiai.

KODĖL jaučiate didesnę meilę kinui nei teatrui?

Studijavau ketverius metus, studijose kino nebuvo, tik teatras. Atsiskaitymai teatro scenoje, vaidyba tik teatrinė, ilgos valandos repeticijų, daug streso ir pykčių. Norėjau išbandyti kitą sritį, kuri žavėjo dar tada, kai buvau maža. Kinas yra mano meilė, ten viskas kitaip, procesas kitoks, tu gali nieko nedaryti per daug ir, jei kamera tai užfiksuoja, kartais galima tokių menų pridaryti (šypsosi). Kine gali pakartoti, bandyti padaryti geriau arba kitaip, teatre to padaryti negali – kaip padarei, taip iš karto žiūrovas ir mato. Man tas nepatinka, tačiau teatre daug vietos improvizacijai, todėl komedijos spektaklyje suvaidinti tikrai neatsisakyčiau (šypteli).

AR mėgstate būti dėmesio centre ir kasdieniame gyvenime, ar tik kai dirbate?

Dažniausiai mėgstu būti ne tik dėmesio centre, bet ir pavadovauti, tai jau žino artimiausi draugai ir šeima (juokiasi). Esu atvira, mėgstu bendrauti, nesu iš tų žmonių, kur namie visai kitokie nei darbe. Aš ta pati Monika.

KAIP tapote socialinių tinklų turinio kūrėja?

Tai atsitiko natūraliai. Norėjau vaidinti, bet nebuvo kur, nes niekas nekvietė, atrankose dalyvaudavau nesėkmingai, tad pradėjau kurti internete, iš pradžių „YouTube“ kanale, tuomet perėjau į „Tiktok“. Vėliau, išaugus populiarumui, atsirado ir kūryba instagrame. Socialiniai tinklai – terpė, kur greitai tave pastebi ir iškart įvertina.

AR sunku sugalvoti naujų idėjų siužetams?

Nesunku, priklauso nuo nuotaikos. Jei ji gera, viskas kuriasi greitai ir smagiai.

KAIP susidūrė jūsų ir A. Ramanausko keliai?

Su Algiu dirbame jau ketverius metus. Aš jam parašiau žinutę. Tuo metu ieškojau kažko naujo gyvenime, viskas buvo tapę rutina. Algis atrašė ir pasiūlė daryti lietuviškų serialų parodiją. Iškart sutikau, taip ir susikirto keliai, gimė nauji personažai, naujos idėjos. Sėkmingai dirbame iki šiol.

AR daug iš jo išmokote?

Nėjau pas jį kažko išmokti ar pasiimti, ėjau gerai praleisti laiką. Kaskart, kai nuvažiuoju ir pradedame dirbti, būna daug juoko ir smagių akimirkų. Žinoma, ir pasikalbame įvairiomis temomis, tačiau mokytoju jo nelaikyčiau – tiesiog draugu.

AR smagu vaidinti kontroversiškus personažus, vartoti grubią kalbą? Nereikia perlipti per save?

Smagu vaidinti tai, kas erzina žmones, išprovokuoja reakcijas, smagu gauti komentarų, kad ir kokie jie būtų. Tada supranti, kad žmogus tikrai matė ir jį tai palietė, nesvarbu, iš kokios pusės. Vartoti grubią kalbą patinka, tai išeina natūraliai, nereikia perlipti per save, dėl to vaidinti – vienas malonumas.

KAIP į jūsų kuriamus personažus reaguoja tėvai?

Džiaugiasi ir didžiuojasi. Aišku, jie, kaip ir visi žmonės, renkasi, ką žiūrėti nepaisant fakto, kad aš jų vaikas, tačiau žino, kur ir ką kuriu. Iš pradžių gal buvo daugiau susirūpinę, kol suprato, kodėl ir kam tai darau. Tėvams svarbu, kad būčiau laiminga, o mano veikla mane tokią ir daro, tad visi patenkinti.

KOKIA buvote vaikystėje? Tėvams dažnai teko nerimauti?

Gal tėvų reikėtų klausti, ar teko nerimauti. Manau, jie puikiai su manimi susitvarkė. Buvau drąsus vaikas, norėjau būti dėmesio centre. Jei vaidindavau spektaklyje, mokėdavau ne tik savo personažo, bet ir viso spektaklio tekstą. Repetuodavau namie, tad tėvai viską mintinai žinodavo, o atėjus spektaklio laikui sėdėdavo pirmose eilėse, nes taip liepdavau, ir privalėdavo viską atidžiai žiūrėti, nes po pasirodymo visko klausdavau (juokiasi). Dabar kai pagalvoju šitą pasakius, gal ir buvo ko nerimauti.

KOKIE kvapai ar skoniai grąžina į vaikystę?

Gal ne kvapai ir ne skoniai, o pažiūrėjimas į dangų. Pamenu, kaip vaikystėje žiūrėdavau į debesis, į žvaigždes. Su broliu gulėdavome ant pievos ir tiesiog žiūrėdavome, atrodo, nieko daugiau tą akimirką ir nereikdavo.

KOKIEMS daiktams jaučiate silpnybę?

Namų daiktams. Galėčiau išpirkti visas namų dekoro ir apyvokos parduotuves. Patinka nauji indai, įrankiai, taurės, stiklinės, žvakės ir visi kiti daiktai, kas sukuria namuose jaukumą. Tad Kalėdinis metas man pats mėgstamiausias, nes puošti namus žiauriai smagu.

KUR einate, ką veikiate, kai norisi nuo visko pabėgti?

Mėgstu keliones ir SPA, tad kažkurį vis tiek įgyvendinu, jei būna liūdna ar reikia surinkti save arba viskas atsibodo. Keliauti apskritai puiki veikla, nes ne tik pailsini smegenis nuo darbų, bet ir pasisemi idėjų, išragauji kitokį maistą, atsigauni visapusiškai, pamatai kitas kultūras, žmones, galų gale, orus. Ir viskas veikia ypač teigiamai.

KAS padeda atgauti fizines ir dvasines jėgas?

Jau minėjau keliones, bet galiu pridėti ir sportą. Po sporto, atrodo, nusinulini, išsivalo galva, kūnas pavargsta, o paskui seka kokybiškas ir geras poilsis. Dėl to atsigauna ir fizinės, ir dvasinės jėgos.

KOKIĄ šalį svajojate aplankyti arba joje pagyventi?

Norėčiau aplankyti Japoniją arba šiaip nukeliauti į Aziją, nes žavi jų maistas ir kultūra. Manau, kad per gyvenimą pamatyti kažką tokio įspūdingo privaloma. Gyventi patinka Lietuvoje, emigruoti niekur nenorėčiau.

KOKIŲ baimių turite?

Baimę nespėti padaryti visko, ką norėjai gyvenime. Mirti baimės neturiu, tačiau nespėti padaryti visko – bijau.

KADA jaučiatės laiminga?

Kai esu namie su artimiausiais žmonėmis, kai niekas į mane nespokso, nekritikuoja, kai galiu atrodyti taip, kaip noriu. Esu laimingiausia, kai jaučiuosi mylima.

Autorius Laima Samulė