Kimono – dovana iš Tekančios Saulės šalies

Nuo geišos kostiumo ir nuotakos įvaizdžio iki aukštosios mados podiumų, nuo nacionalinio rankų darbo simbolio, arbatos gėrimo ceremonijos uniformos iki gatvių aprangos – kimono įsitvirtino Vakarų kultūroje kaip egzotiškas prieskonis ar suvenyras iš Rytų.

Atgimimas

2025 m. itin ryški japandžio estetika reiškia kimono atgimimą ir integraciją į skandinavišką minimalizmą. Lengva pamiršti, kad visai neseniai tradicinį japonų rūbą dėvėjo tik maža dalis planetos gyventojų. Štai kodėl drabužis išsaugojo daug archajiškumo, susijusio su papročiais ir ritualais. XIX a. pabaigoje atsivėrus Japonijos sienoms kimono teko simbolinis Rytų kultūros ambasadoriaus vaidmuo. Įdomu, jog kuo labiau tradicinis rūbas traukėsi iš gimtos šalies kasdienio gyvenimo, tuo labiau populiarėjo globaliame pasaulyje. Pirmosios madų maišymosi užuomazgos datuojamos Antrojo pasaulinio karo metais (1941–1945 m.). Per tą laiką įsitvirtino kaip susiaučiamas namų rūbas ar paplūdimio chalatas plačiomis rankovėmis. XXI a. pradžioje kimono įsiliejo į gatvių aprangą kaip dinamiškas, universalus viršutinis rūbas, pakeičiantis švarką, palaidinę ar suknelę. Tradicinis kostiumas vėl užkariauja japonų jaunimo širdis, tačiau ne kaip statiška ikona, o kaip šiuolaikinės aprangos elementas.

Statuso požymis

Pirmą kartą vietą socialinėje ložėje kimono užėmė Edo laikotarpiu (1630–1868 m.). Po šimtmečius trukusio pilietinio karo ir neramumų tai buvo precedento neturinti politinio stabilumo, ekonominio augimo, miestų plėtros era. Iki to laiko samurajai – Japonijos valdančioji karinė klasė – įgydavo statusą ir turtus per sėkmę mūšio lauke. Taikos metu padidėjo išvaizdos reikšmė. Griežtos aprangos taisyklės galiojo visiems šeimos nariams. Samurajų moterų gyvenimas buvo nepaprastai ribotas, uždaras ir struktūrizuotas. Aprangos kodą diktavo metų ir net paros laikas, svarbūs religiniai, valstybiniai ir asmeniniai įvykiai. Kaip Vakarų karališkosios šeimos atstovai ir rūmų didikai, taip turtingos Japonijos moterys turėjo įmantrių, daugiasluoksnių kostiumų kiekvienai progai. Dekorą – audinių marginimą, šilkinius kaspinus, siuvinėjimus – derino prie vyrų drabužių. Nepaisant to, jog dailiosios lyties atstovės nuolat dėvėjo brangius kimono, nebuvo novatorės, laikėsi griežtų reikalavimų ir tradicijų, apibrėžiančių hierarchiją.

Kimono dizaino permainas inicijavo turtingos, tačiau neprivilegijuotos pirklių žmonos. Negalėdamos pakeisti socialinio statuso dėl griežtos visuomenės struktūros, užsimojo pabrėžti asmeninį stilių ir išsiskirti iš likusios minios. Pirmosios paskatino naujų modelių atsiradimą ir įvairovę. Vėliau prisijungė ne tokia pasiturinti moterų dalis – kabukio aktorės. Išplito kasdieniai kimono, pasiūti iš pigesnių audinių.

Nepaisant tam tikrų socialinių sluoksnių noro pakilti laipteliu aukščiau, valdantysis elitas leido įstatymus, ribojančius visuomenę naudoti tam tikrus audinių dažus bei šilką. Taisykles dažnai ignoruodavo siekiant atskleisti savo kūrybiškumą bei individualumą. Moterys atrado nišą skleisti savo skonį per mažas detales, tokias kaip gėlių raštai, nes spalvų pasirinkimas buvo itin skurdus. Visuomenei leista rengtis tik pilkos ar rudos spalvos kimono.

Draudimas puoštis išsilaikė iki XIX a. pradžios, kol į gatves neišėjo geišos. Prasidėjo nauja kultūrinė kimono evoliucija, priartinusi tradicinę aprangą arčiau elegancijos ir moteriškumo. Margas ir spalvingas, daugiasluoksnis įvaizdis, sudarytas iš paprasto kirpimo drabužių, tapo fizinio patrauklumo sinonimu.

Į plačiuosius vandenis

Ilgą laiką Japonija buvo užsidariusi nuo likusio pasaulio, todėl žinia apie kimono pasklido tik atsiradus pirmiesiems prekybiniams ryšiams su užsieniu. Panaikinus senąją feodalinę sistemą, valdžia atiteko imperatoriui Meidži, kuris soste išsilaikė 1868–1912 m. Sutelkė dėmesį į modernios, pramoninės ir galingos karinės valstybės kūrimą. Nors įstatymai leido moterims dėvėti vakarietiškas sukneles, daugelis japonių rinkosi kimono kaip nacionalinio pasididžiavimo išraišką. Siekdama pasilygiuoti su Vakarais, Japonija norėjo pabrėžti išskirtinumą ir unikalų kultūrinį paveldą. Atrodė, nėra geresnio būdo, kaip populiarinti kimono už gimtosios salos ribų.

Panaikinus griežtus ribojimus, kartu su naujomis dažymo technikomis bei medžiagomis kimono įgavo modernesnę struktūrą ir tapo prieinamu didesniam žmonių ratui. Geišos, kurios pirmosios pasimatavo vakarietiškas sukneles, vėl sugrįžo prie tradicinių kostiumų ir pavadino save „senosios Japonijos įsikūnijimu“.

Savo ruožtu, Vakarų pasaulyje vyko subtilus kimono prijaukinimo procesas. XX a. pradžioje mada besidominčios moterys derino vakarietiško dizaino, Art nouveau ir Art deco įkvėptus šilkinius chalatus, ilgus kaklo papuošalus ir aukštakulnius.

Po Antrojo pasaulinio karo kimono dingo iš garderobo. Susiaučiamas rūbas tapo nepatogus ne tik vakarietėms, bet ir japonėms. Šalyje sunyko tradicija vilkėti nacionalinį kostiumą kas dieną. Kimono virto Japonijos simboliu be jokios potekstės. Pavyzdžiui, siekiant pataikauti turistams viešbučiuose, restoranuose, oro linijų bendrovėse, prilygo aptarnaujančio personalo uniformai. Užsieniečiams rengiami kimono dėvėjimo kursai, arbatos gėrimo ceremonijos, fotosesijos ir kitos pramogos. Tai minkštosios galios įrankis, skirtas Japonijos patikimumui ir įvaizdžiui tarptautinėje rinkoje padidinti.

Sėkminga integracija

Tradicinis kimono gaminamas iš šilko, marginto sudėtingais raštais. Rūbo konstrukcija – T formos siluetas su tiesiomis linijomis, kas leidžia pritaikyti abiem lytims, neatsižvelgiant į figūros ypatumus.

Vakarų mados industrija noriai priėmė kimono dėl inovatyvumo ir kūrybinio potencialo. Aukštosios mados prekės ženklai, tokie kaip „Gucci“, „Prada“, „Louis Vuitton“, sėmėsi įkvėpimo, derino tradicinį japonų kostiumą ir savo atpažįstamą stilių. Kimono interpretacijos įkvėpė naujos gyvybės, todėl tapo aktualios ir geidžiamos šiuolaikinei publikai.

Vienas populiarinimo variklių – įžymybės ir socialiniai tinklai. Garsios moterys, pavyzdžiui, Rihanna, Beyonce, Kim Kardashian, ne kartą pasirodė ant raudonojo kilimo ar kituose viešuose renginiuose vilkėdamos kimono. Socialinės žiniasklaidos platformos taip pat negaili pavyzdžių, atskleidžiančių rūbo universalumą ir lankstumą. Dėl šios priežasties didėja mados entuziastų susidomėjimas Japonijos kultūra.

Pritaikymo galimybės neribotos. Kimono padeda pasiekti kasdienišką bohemišką išvaizdą arba rafinuotą, elegantišką proginį įvaizdį. Laisvalaikiui rekomenduojama derinti su trikotažiniais marškinėliais ir džinsais, vakarui – dėvėti vietoj suknelės ar kartu su prigludusiu kombinezonu bei aukštakulniais. Siekiant suvaldyti beformį siluetą, lemiamas vaidmuo tenka diržui. Šilkinius kimono, dėvimus vietoj švarko, galima palikti laisvus, storesnio audinio – geriau suveržti. Labiausiai dera platūs diržai ar šalikai.

Šiandien kimono dalijasi visas pasaulis. O kas priklauso daugeliui, nepriklauso niekam. Kimono nėra istorinė praeitis ar tik japoniškas chalatas. Dar ilgai žadins vaizduotę, įkvėps improvizuoti ir ieškoti naujų išraiškos būdų.

Autoius Jurgita Ramanauskienė