Yoga,And,Meditation,Symbol

Modernia laume socialiniuose tinkluose prisistatanti Radvilė Kuncė vos spėja suktis veiklose. Kaip atrodo šiuolaikinė laumė, kuo ji kvėpuoja, kokiems ritualams suburia bei kokių burtų moko ir kalbamės su Radvile.

 

Pradėkime nuo pažinties. Socialiniuose tinkluose prisistatote kaip Moderni laumė – kada atradote laumę savyje?

 

Regis, savotiška laume buvau visada: dar mokyklos laikais turėjau labai ilgus plaukus, dėl kurių buvo pravardžiuojančių mane laume. Tais laikais šis žodis man nieko nereiškė, netgi skambėjo įžeidžiančiai. Nuo vaikystės buvau jautri gamtai. Gyvenome kaime, todėl vasaromis vaikščiojau basa, neleisdavau genėti medžių, nes buvau įsitikinusi, kad jiems skauda. Jei sužinodavau, kad tėvai ruošiasi skersti kiaulę, man pakildavo temperatūra, o vaistines žoleles pažinojau tarsi intuityviai, jas rinkdavau ir nešiau į turgų parduoti, nors buvau gal tik penktokė. Visgi su metais pasidaviau šiuolaikinio gyvenimo ritmui ir viskas tarsi išblėso.

 

Kada vėl atsigręžėte į šią savo tapatybės dalį?

 

Didysis mano virsmas prasidėjo po santuokos. Dar iki santuokos domėjausi augalais ir lietuviškomis tradicijomis, net tuokėmės pagal baltiškus jungtuvių papročius. Tačiau sugrįžus į darbą su nauja pavarde ištiko savotiška tapatybės krizė. Suvokiau, kad žmogaus, kuris buvau lig tol, tarsi neliko, o naujas žmogus, su nauju vardo ir pavardės skambesiu, dar tarsi niekam nežinomas. Tai buvo puiki proga susikurti save iš naujo. 8 metus pradirbau biure dizaino ir rinkodaros srityje, darbas patiko ir sekėsi, bet pastaraisiais metais vis dažniau pajusdavau, kad tai, ką veikiu kasdien, kam skiriu visą savo kūrybinę energiją ir laiką, nesuteikia man prasmės ir tarsi sukuria per mažai vertės. Jau buvau pabaigusi aromaterapijos studijas, ne vienus natūralios kosmetikos gamybos mokymus, kartais nuvažiuodavau į saviugdos, dvasingumo seminarą ar stovyklą. Vis kirbėjo mintis, kaip surasti tą aukso viduriuką, praktinį būdą, kad tą maginį ryšį su gamta, dvasingumą, natūralumą ir lietuviškas tradicijas išeitų pateikti moderniai ir integruoti į šiuolaikinės moters gyvenimą taip, kad tai būtų suprantama, paprasta ir turėtų realų poveikį.

 

Pamenu, kad magišką datą 2020-11-11 pagalvojau, jog jau laikas, ir sukūriau savo feisbuko paskyrą „Moderni laumė“. O tada reikėjo su ja kažką daryti. Pirmąją žiemą gaminau magiškus rinkinius „emocijoms paleisti“, „svajonėms manifestuoti“, kuriuos sudarė kvapiaisiais ir eteriniais aliejais kvepiančios sojų vaško žvakės, papuoštos lietuviškais augalais, namų kvapai, smilkalai, ritualų aprašymai, pavyzdžiui, kaip išrašyti ir ant juodos pelynais bei bitkrėslėmis papuoštos žvakės sudeginti visas nereikalingas emocijas arba kaip susikurti savo svajonių manifestavimo ritualą.

 

Nors tai buvo papildoma veikla, sekėsi tikrai neblogai. Pamažu savo socialinėse paskyrose pradėjau dalintis ir mintimis ar praktiniais patarimais apie augalus, paprastą kasdienę magiją, toliau mokiausi įvairiuose neformaliuose kursuose, svajojau apie renginių moterims organizavimą. Tačiau tam vis pritrūkdavo laiko, nes dirbau samdomą darbą. Galiausiai, paskatinta vyro, vieną dieną priėmiau lemtingą sprendimą ir šiuos savo pomėgius paverčiau pagrindine veikla.

 

Kodėl visgi laumė, ne ragana, deivė ar kita būtybė?

 

Laumė – mistiška senovinė lietuvių būtybė, kuri kur kas žemiškesnė nei kitos deivės. Vienur vaizduojamos kaip nenusakomo grožio ilgakasės moterys, galinčios lemti žmogaus likimą, kitur vaizduojamos baisios ir tapatinamos su raganomis. Tačiau niekur neabejojama dėl jų darbštumo ir gebėjimo valdyti augalus bei gamtos stichijas.

 

Kokiomis veiklomis užsiimate šiandien?

 

Gaminu šiek tiek žvakių bei aromaterapinių priemonių ar smilkalų. Visgi pagrindinį dėmesį ir laiką skiriu magiškiems ar edukaciniams renginiams. Šaltuoju metų laiku vedu magiškos žvakės dirbtuves, kur degustuojame kvapus, buriamės augalų kortomis, pasakoju apie augalų ir kristalų energetiką, o išsirinkus, kuris augalas ar kristalas geriausiai tinka sukurti norimą žvakės intenciją, jais papuošiame žvakę. Vedu smilkalų dirbtuves, kur dalinuosi žiniomis apie smilkymo istoriją, ritualus. Kiekvienas mano dirbtuvių dalyvis čia susikuria dviejų archajiškiausių formų smilkalus: smilkymo verbą ir birius smilkalus, smilkomus ant anglies. Vasarą populiariausia tampa mergvakarių programa „Žmonos burtai pagal 5 stichijas“. Taip pat užsiimu fotografavimu – kuriu fotopasakas – magiškas moterų fotosesijas gamtoje, kur stengiuosi parinkti rūbus, aksesuarus, gamtos vietą, kuri geriausiai atitiktų kiekvienos moters vidinį pasaulį ir leistų jai atskleisti savo magišką prigimtį, pasijusti deive. Dabar, kol orai nelepina, kuriu sukneles bei karūnas ateinančio šiltojo sezono fotosesijoms. Taip pat visais metų laikais pamažu populiarėja ir kita mano vedama programa – prausynos. Tai jaukus ir prasmingas ritualas būsimą mamą palydint į naują gyvenimo etapą.

 

Vesdama šias programas pagaliau jaučiu, kad darau prasmingą darbą. Dalinuosi įgytomis žiniomis ir dažnai sulaukiu atgalinio ryšio. Merginos po mano vestų programų parašo, kad po programos pradėjo domėtis lietuviškais augalais ir juos atpažinti, klausia knygų rekomendacijų, dėkoja už praktinius patarimus, kuriuos pritaikė gyvenime ir t. t. Būtent tada suprantu, kad vestos programos metu man pavyko padaryti nors ir mažytį, bet pokytį jų gyvenime. Gera ir tai, kad ne tik dalinuosi bet ir įsikraunu moteriškosios energijos, kartu išgyvenu kitų moterų gražiausius ir jautriausius virsmus.

 

Kuo svarbi, išskirtinė mergvakario šventė, kad nusprendėte sukurti atskirą programą būtent jai?

 

Pagal senąjį baltų tikėjimą, 3 didieji virsmai žmogaus gyvenime yra gimtis, santuoka ir mirtis. Todėl tiek vestuvių šventė, tiek mergvakaris – tai moters, merginos palydėjimas į naują būtį, didįjį gyvenimo virsmą, manau, yra labai gražu ir prasminga. Kaip minėjau, ir mano gyvenime didieji pokyčiai prasidėjo būtent po santuokos, todėl šiai gyvenimo šventei turbūt ir jaučiu sentimentus. Neseniai susimąsčiau, kad dabar mano aplinka ir mano auditorija labai moteriška, nes tiek mergvakariai, tiek prausynos – išskirtinai moterų šventės.

 

Dėl šių veiklų pajaučiau moterų bendrystės galią, tai, ką iš tiesų gali moteriškas palaikymas ir kiek daug gali sukurti moterys, kai savo galią ir išmintį nukreipia bendra kryptimi. Seniau, kai žmonės buvo bendruomeniškesni, kaimo moterys turėjo daug bendrų veiklų, buvo saugomos ir vertinamos šeimos, giminės moterų bendravimas. Ta moterų vienybė, manau, jautėsi stipriau. Dabar mes linkę į individualumą, todėl tokie renginiai padeda atkurti bendrystės ryšį. Mergvakario šventė turi gilias tradicijas, deja, kurį laiką mes jas buvome primiršę. Galima sakyti, kad mergvakariai į Lietuvą sugrįžo po vakarietiškų kino filmų apie merginų šėliones prieš santuoką, kupinas seksualinių atributų ir alkoholio. Visgi šiuolaikinės moters santuoka iš esmės nepakeičia, todėl vis daugiau merginų tose šėlionėse nemato prasmės. Manau, tokios merginos ir renkasi mano programą.

 

Kas laukia mergvakario dalyvių, kurios pasirenka jūsų vedamą programą?

 

Mano vedama programa, nors ir grįsta lietuviškomis tradicijomis ir gamtos magija, nėra istorinio, tradicinio mergvakario atkūrimas. Žinau, kad Lietuvoje yra vietų, kur veda autentišką mergvakario programą, su tautiniais rūbais, vainikėlio pynimu ir kitais ritualais. Ir tai labai gražu. Bet aš Moderni laumė, todėl kuriant programą mano tikslas buvo ją padaryti šiuolaikišką ir patrauklesnę dabartinėms merginoms. Kartais per mergvakarius pajuokauju, kad jei dabar būtų tradicinis mergvakaris, vienas pagrindinių ritualų būtų būsimos nuotakos virkdymas. Seniau tikėta, kad per mergvakarį nuotakai būtina verkti, nes kuo daugiau verks per mergvakarį, tuo mažiau vedybiniame gyvenime. Papasakoju merginoms ir kitų senovinio mergvakario bei santuokinio gyvenimo, tarkime, XVIII a. ypatybių. Pavyzdžiui, plačiai žinomas vestuvių simbolis rūtų vainikėlis. O ar žinote, kad prieš porą šimtų metų rūtos buvo viena populiariausių priemonių nutraukti nepageidaujamam nėštumui? Žiūrint iš šios perspektyvos, daugelis liaudies dainų apie rūteles įgauna visai kitą prasmę…

 

Mano mergvakario programa grįsta 5 stichijomis, kurios valdo pasaulį: Ugnimi, Vandeniu, Žeme, Oru ir Eteriu. Susipažįstame su kiekviena iš stichijų ir atliekame burtą su kiekviena jų. Per Ugnies stichiją paleidžiame viską, kas gyvenime nereikalinga, kas nebetarnauja, taip pat būsima nuotaka nutraukia energetinius saitus su visais iki tol buvusiais partneriais. Sakoma, kad iki septynerių metų galime turėti energetines gijas, per kurias buvusiems partneriams nuteka mūsų kūrybinė energija. Buriamės aromaterapinėmis kortomis, kuriame nuotakai kvapią dulksną, kurią kiekviena įkrauna palinkėjimais. Nagrinėjame simbolių reikšmę, buriamės su bičių vaško žvake (tokias žvakes gaminu per Perkūno dieną, nes nuo seno tikima, kad būtent šią dieną išlietos žvakės maginis poveikis stipriausias). Daug pasakoju apie lietuviškų augalų magines savybes, kuriame burtų maišelį, atliekame padėkos savo šaknims ir mergautinės pavardės atsisakymo ritualą. Jei merginos pageidauja ir turime laiko, buriu augalų Taro kortomis – pagal augalų savybes tikriname poros suderinamumą. Ir nors, kaip minėjau, apie nuotakos virkdymą programos pradžioje tik pajuokauju, vėliau tikrai netrūksta tiek linksmų akimirkų, tiek ir jautrių, kai būsimos žmonos akyse sužimba ašaros.

 

Šiuolaikinei moteriai, žmonai svarbu burtai kasdienybėje ir kokie?

 

Kiekviena moteris turi ryšį su žeme ir kūrybinę energiją – tuo skiriamės nuo vyrų. Mums, moterims, visų pirma reikia šiomis savo galiomis patikėti ir jas atrasti, o tada – išmokti jas pritaikyti tiek asmeniniame, tiek šeiminiame gyvenime. Moteris iš prigimties kūrėja. Ji atveda į pasaulį naują gyvybę. Kuria namus. Kuria grožį. Kuria harmoniją. O kad tam turėtų resursų – energijos, nusiraminimo, įsižeminimo – išminties reikia semtis iš gamtos. Būti gamtoje, grožėtis ja, sodinti gėlių, auginti daržovių, pažinti laukinius augalus ir pasiskinti jų šeimos poreikiams, o gal rinkti akmenis ar kolekcionuoti kristalus – atrasti būdą, kaip tą ryšį su gamta palaikyti. Tai ypač svarbu miesto moterims.

 

Kai turime ryšį su gamta ir jaučiame harmoniją, galime mokytis patikėti savo galia. Minties, žodžio, meilės galia. Tada burtus galime kurti kiekviename žingsnyje, pavyzdžiui, virdamos sriubą linkėti, kad šeimai ji suteiktų džiaugsmo; rinkdamos vaistažoles tikėti, kad jau vien tai, jog su meile surinktos, suteiks mylimiems žmonėms sveikatos ir apsaugos nuo ligų, o susirgus pagydys. Smilkydamos ar vėdindamos namus galime žinoti, kad su Oro stichija iš namų išvalysime visas sunkias, užsistovėjusias energijas ir niekada nekils kivirčų. Kad ir kiek norėtume siekti dvasingumo, mes, žmonės, esame materialios būtybės ir, kad kažkuo patikėtume, dažnai būtini įrodymai arba kažkas materialaus, apčiuopiamo. Burtais patikime tik tais, kurie jau kažkieno aprašyti ir išbandyti: ieškome receptų, kiek gramų kokios žolelės, kokiai Mėnulio fazei esant reikia įdėti ar kokį burtažodį pasakyti. Bet ar susimąstome, jog ir juos kažkas sukūrė?

 

Kokių priemonių po ranka turėtų turėti moteris, linkusi užsiimti kasdiene magija?

 

Manau, čia ir vėl galime sugrįžti prie stichijų. Jos lemia mūsų gyvenimą. Juk net apie žmogų kartais sakome, kad „pašėlęs kaip viesulas“, „vėjai galvoje“ arba „dega ugnimi“. Tad, mano nuomone, namuose būtina turėti visko pusiausvyrai tarp gamtos stichijų palaikyti. Žvakių – jaukumui, harmonijai, šilumai širdyje papildyti. Natūralių smilkalų – erdvėms ar daiktams valyti, meditacijai, maldai susikaupti. Tyro vandens – nes tai gyvybės pagrindas ir būdas bet ką apvalyti ar tiesiog atsipalaiduoti, pasileisti gyvenime pasroviui. Žemės stichijos elementų – kristalų ar mineralų, kurie gali apsaugoti, raminti, aktyvinti, harmonizuoti ir skleisti begalę skirtingų energijų. Paprastos akmens druskos – nes tai vienas geriausių būdų sugerti visą neigiamą energiją; vazoninių augalų.

 

Senovėje nėščią moterį į kitą gyvenimo etapą palydėdavo prausynų ritualu. Ar tai populiaru šiandien?

 

Prausynų ritualas – dar viena sena, bet pamiršta tradicija. Galima rasti liudijimų, kad panašų ritualą turėjo ne tik mūsų promotės, bet ir kitų pasaulio šalių moterys. Tai jautrus ir prasmingas ritualas, deja, atgimstantis tik mažais žingsneliais. Šiuo metu moterys į naują gyvenimo etapą dažnai palydimos vakarietiška Baby Shower (vaikelio sutiktuvės) švente, kur pagrindinis dėmesys skiriamas ateinančiam vaikeliui, jam nešamos dovanos, žaidžiami įvairūs žaidimai. Esminis prausynų ir Baby Shower skirtumas – prausynose dėmesys skiriamas būsimai mamai, padedant jai priimti ateinančius pokyčius, sukuriant saugią, palaikančią atmosferą ir moterų bendrystės jausmą. Seniau tokia šventė vykdavo pirtyje, švenčiausioje lietuviui vietoje, kur susitinka du pradai – Vanduo ir Ugnis. Į prausynas susirinkdavo artimiausios būsimai mamai moterys. Senais laikais prausynose galėjo dalyvauti tik tos, kurios jau pačios išgyveno šį virsmą, vėlesniais – ir dar negimdžiusios, kad iš arčiau susipažintų su šiuo moterystės stebuklu. Būsimą mamą į pirtį atvesdavo per gimties taką – patiestą naują rankšluostį. Ją švelniai prausdavo, su kiekvienu vandens nuliejimu linkėdavo sklandaus gimdymo, ir nuliedavo visą nerimą bei įtampą, kilusią nėštumo metu, šukuodavo plaukus. Moterys dalindavosi patirtimi ir patarimais, dainuodavo. Svarbus akcentas buvo dovana gimdyvei – gimties marškiniai. Juos kiekviena išsiuvinėdavo ar kitaip papuošdavo, kad kiekviena artima moteris būtų pridėjusi savo energijos ir linkėjimų. Su šiais marškiniais moterys gimdydavo, o kai kuriuose kraštuose susuktus į šiuos marškinius atnešdavo vaikus į vardynų apeigas. Tikėta, jog tai stipri apsauga, tarsi baltas šydas, apsaugantis kūdikėlį nuo piktų akių ir kitų negandų.

 

Kaip atrodo jūsų vedamas prausynų ritualas?

 

Kaip ir mergvakario programa, taip ir prausynos šiuolaikiškesnės. Pastebiu, kad pats pavadinimas „prausynos“ kai kurias merginas išgąsdina, tačiau nerandu tinkamesnio atitikmens, kaip kitaip pavadinti šią programą. Pats prausimo ritualas simboliškas, būsimą mamą palepiname rankų vonele su kvapiomis druskomis, ožkų pienu ir gėlių žiedlapiais, o tada kiekviena programos dalyvė simboliškai ant rankų užpila po šlakelį vandens kartu su palinkėjimais. Taip pat buriamės aromaterapinėmis kortomis, kuriame kūno aliejų nėštukės odai palepinti, kurį kiekviena įrauna savo energija ir linkėjimais. Pasakoju apie senąsias nėštumo, gimdymo ir prausynų tradicijas, atliekame ritualą, per kurį paleidžiame visas baimes, susijusias su gimdymu, būsimai mamai dovanojame lininius marškinius su gyvybės medžio piešiniu, kuriuos kiekviena programos dalyvė palaimina savo pirštų antspaudu. Taip pat visos kartu pagaminame natūralų rankų balzamą, kurio indelį kiekviena dalyvė išsineša į namus. Šios programos metu netrūksta nuoširdžių pokalbių.

 

Jei dalyvės pageidauja, programą galime pradėti kakavos ritualu. Nors tai nėra lietuviška tradicija (kakava, kurią naudoju, importuota iš Peru), ji atveria širdį, užpildo džiaugsmo, atsipalaidavimo, kūrybinės energijos ir yra stipriai susijusi su gimtimi. Kai kurios majų civilizacijos gentys tikėjo, kad ypatingus žmones, kurie į šį pasaulį ateina su misija padėti žmonijai, atveda kakavos dvasia. Tokių vaikų placentos pažymėtos įspaudais, primenančiais kakavos pupelę. Gimus tokiam vaikui, per kelias dienas privaloma surengti kakavos ceremoniją visam kaimui, kad kakavos dvasia palaimintų naujagimį ir lydėtų jį visą gyvenimą. Štai Meksikoje nėščiai moteriai buvo rengiama šventė, kur būsimai mamai dovanodavo kakavos. Tam yra logiškas paaiškinimas – natūralioje kakavoje daug magnio ir kitų naudingųjų medžiagų, būtinų nėščiajai, be to, yra medžiagų, padedančių gamintis laimės hormonams.

 

Ką atsakytumėte kritikams, manantiems, kad nereikėtų maišyti lietuviškų tradicijų su kitų tautų?

 

Turime beveik neribotas galimybes sužinoti, išmokti, keliauti, patirti. Kartais pagalvoju, kad jei prosenelės būtų turėjusios gūglą ir galimybę laisvai keliauti – būtų dariusios tą patį. Manau, svarbiausia atskirti, kas yra kas. Pažinti, gerbti ir išsaugoti savo krašto tradicijas tiesiog privalome. Bet išbandyti ir patirti kitų kraštų kultūrą taip pat nėra nieko blogo. Nesuprantu tik tų, kurie kitų kraštų augalus, tradicijas ar ritualus laiko daug svarbesniais ir vertingesniais nei lietuviškieji. Turime nuostabių tradicijų, gilų protėvių ryšį su gamta, esame paskutinė apsikrikštijusi tauta Europoje, šnekanti viena seniausių kalbų pasaulyje, turime nuostabią gamtą su daugybe vaistingųjų bei naudingųjų augalų, todėl turime kuo didžiuotis. Tikiu, kad dar daug ką atrasime savame krašte.

 

Autorius Laura Auksutytė