Sesės dvynės Milda Andrijauskaitė-Bakanauskienė ir Teresė Andrijauskaitė į lietuvišką popmuziką klausytojus pakvietė pažvelgti kitaip – jų kūryboje daug folkloro motyvų, pagoniškosios mistikos ir širdį glostančio švelnumo. Grupės „Baltos varnos“ klausytojų gretos kasdien auga, o talentingos muzikantės gyvena nesibaigiančiais kūrybiniais atradimais.

 
„Baltos varnos“, fotografė Justina Urbonavičiūtė.

„Baltos varnos“, fotografė Justina Urbonavičiūtė.

 

KUR klausytojai jus gali išvysti artimiausiu metu?

 

Praėjusį mėnesį išleidome naują singlą „KOI“, kurį drauge su kitomis mūsų dainomis bus galima išgirsti kalėdiniuose koncertuose: gruodžio 26 d. Palangoje, gruodžio 29 d. Kaune ir gruodžio 30 d. Vilniuje. Naujausias mūsų kūrinys žymi kitokio kūrybinio etapo pradžią – nuo šios vasaros pradėjome ieškoti naujų spalvų kūryboje.

 

KAS įkvėpė pokyčiams?

 

Norime į kūrybą įraukti dalykus, kuriuos anksčiau galbūt bijojome atskleisti. Mūsų muzikoje daug švelnumo ir pozityvumo, tačiau, kaip ir kiekvieno žmogaus viduje, taip ir pas mus susikaupę visokių jausmų. Norisi ir juos perteikti kūryboje. Nesakome, kad dainose neliks gėrio ir optimizmo, tačiau šias emocijas norime atskleisti ir sudėtingesnių dalykų kontekste. Muzikoje norime išreikšti viską, ką patiriame, todėl ji tampa kiek drąsesnė, turinti daugiau spalvų.

 

AR pačias kūryba veikia terapiškai?

 

Žinoma, kiekvienam muzikantui tai būdas paleisti susikaupusias emocijas. O muzika dėl tikrų emocijų tampa įtaigi. Žiūrovas puikiai mato ir jaučia, kai kažką kopijuoji, kai reiški emocijas, kurių nejauti – dainos tiesiog neįtaigios. Tikime, kad mūsų klausytojas yra intelektualus, sąmoningas, todėl norisi jam perteikti tai, ką iš tikrųjų jaučiame ir galvojame. Tiesa, mėgstame abstraktumą, žodžius dažnai vartojame perkeltine prasme. Tačiau vis dažniau pagalvojame apie konkretumą ir drąsą išreikšti tai, ką jaučiame, nesislėpdamos už žodžių žaismo.

 

AR visada sutampa judviejų kūrybinės vizijos?

 

Anksčiau jos labiau sutapdavo, o dabar daugiau pradeda išsiskirti. Mums pačioms įdomus šis etapas, nes turime smagią užduotį naujai atrastus mudviejų skirtumus sulieti į vieną kūrinį, surasti aukso viduriuką.

 

KOKIUS kūrinius smagiausia atlikti?

 

Vienos mėgstamiausios dainos neturime. Dažnai mėgstamiausios būna tuo metu naujos dainos. Kiekvienas kūrinys turi savo istoriją, emociją ir nuo to priklauso, kaip kiekviena į ją reaguojame. Kalbant apie atlikimą, kiekviename koncerte būna skirtingai, nes viską lemia publika. Sugrojus kelis kūrinius matai, į ką žiūrovai reaguoja, kokios dainos laukia ir jauti, kad kažkuri daina šioje atmosferoje suskambės itin gerai, taigi, tuo metu ją ir smagiausia atlikti. Kitą dieną, atliekant kitiems žiūrovams, fainiausios dainos vietą gali užimti kita.

 

KAS gimsta pirmiau – muzika ar žodžiai?

 

Anksčiau pirmiausia gimdavo muzika, vėliau tekstas tapo ne mažiau svarbia dainos dalimi, norisi nešti žinutę, kuri muziką pastiprina. Dabar dažniausiai gimsta idėja, jausmas, apie ką bus daina, tada gimsta tekstas ir muzika.

 

KODĖL kuriate ir dainuojate lietuviškai?

 

Kartais būna minčių apie anglišką tekstą, nes klausantis dainų šia kalba išgirsti gražų žodžių žaismą, kurio nesukurtum lietuvių kalba. Tačiau lietuvių kalba taip pat turi savo skambesį ir savitą žodžių žaismą. Lietuvių kalbą esame geriausiai įvaldžiusios, ja žaisti mums paprasčiausia, be to, augome šeimoje, kuri nuolat dalyvavo folklorinių ansamblių veikloje. Lietuvių kalba unikali, joje užšifruota daug paslapčių, kurias įdomu atskleisti kūryboje. Gal lietuviškos dainos turi mažai šansų išpopuliarėti visame pasaulyje, tačiau mums žavingas jų unikalus skambesys.

 

KOKIOS muzikos pačios klausote?

 

Įvairios. Daugiausia – anglų ir lietuvių kalba skambančių dainų, bet mėgstame grojaraščius paįvairinti ispanų, prancūzų, skandinavų ir kitų šalių kalbomis. Patinka unikali skandinavų muzika. Kuo mažesnė šalis, tuo unikalesnė ir įdomesnė kūryba.

 

KOKIAIS instrumentais grojate?

 

Daugiausia grojame gitaromis ir smuikais. Veiklos pradžioje į muziką bandėme įpinti daug įvairių instrumentų, bet keliaudamos tolyn supratome, kad dažnai mažiau yra geriau. Taigi dabar grojame gitaromis, smuikais ir balsais (šypsosi). Dar naudojame kompiuterines programas, kurios suteikia skambesiui įvairovės. To negalėtume sukurti vien akustiškai.

 

KAIP esate pasiskirsčiusios atsakomybes grupėje?

 

Teresė: Kartais kas ką pradeda, tas tą ir padaro iki galo. Tačiau Mildai geriau sekasi su socialinėmis medijomis. Ji geba konkrečiau suplanuoti, dirbti pagal grafiką. Aš labiau esu palaida bala (juokiasi).

 

Milda: Esu labiau mama, o Teresė – tėtis. Ji vėjavaikiška, o aš mėgstu būti organizuota, bet tik palyginus su Terese (juokiasi), yra daug labiau organizuotų žmonių.

 

KUO ypatingas mitais apipintas dvynių ryšys?

 

Daugeliui dvynių ryšys atrodo mistiškas, nors iš tiesų tai tiesiog šimtaprocentinis viena kitos pažinojimas. Visą gyvenimą mes kartu: kartu augome, žaidėme, verkėme vaikų darželyje, kalbėjomės, mokėmės, vėliau ir dirbti pradėjome. Kai suradome antrąsias puses, atsirado kiek daugiau individualumo, tačiau viena kitą gerai pažįstame ir jaučiame. Kartais pasitaiko, kad tuo pat metu abiem skauda tą pačią vietą. Visai neseniai taip nutiko su nugaros skausmu, bet gal dėl to, kad abi tiek pat laiko sėdime prie kompiuterio (šypsosi)?

 

AR savo panašumu pasinaudodavote mokyklos laikais?

 

Specialiai nesistengėme nieko apgauti. Tam, kad galėtume susikeisti pamokose, viena turėjo kažką geriau mokėti už kitą, o mums vienodai sekėsi vieni dalykai ir vienodai nesisekė kiti (šypsosi). Tiesa, vieną kartą istorijos mokytoja pasakė, kad išeina mažesnis pažymys, bet jį galima pasikelti išmokus temą. Tik pamokai prasidėjus paaiškėjo, kad mažesnis pažymys išėjo kitai… Tai buvo vienintelis kartas, kai susikeitėme, ir ne dėl mūsų kaltės (juokiasi).

 

KUO esate skirtingos?

 

Teresė: Jau minėjau, kad esu padrika bala, o Milda labiau geba save surinkti, objektyviau priima sprendimus. Anksčiau maniau, kad esu labiau sociali, bet dabar pastebiu, kad Milda daug geriau bendrauja su žmonėmis, lengviau mezga pokalbį. Aš arba kuklesnė, arba pritinginti bendrauti (šypteli).

 

Milda: Visgi pagrindinis mūsų skirtumas – svogūnai. Aš juos dievinu, o Teresė pakęsti negali.

 

KAIP bėga jūsų laisvalaikis?

 

Laisvalaikio turime ne tiek ir daug. Muzika nėra toks darbas, iš kurio gali išeiti biure palikęs kompiuterį, kolegas, vadovą, pareigas. Tai veikla, kuri visada yra su tavimi. Manau, taip yra su visomis veiklomis, kur pats esi atsakingas už kūrybą, jos atskleidimą, rezultatus. Laisvalaikiu stengiamės negalvoti apie muziką, daugiau skaityti, žiūrėti filmus, pabūti su draugais, išeiti pasivaikščioti vienumoje, klausantis muzikos (tik ne savo). Patinka keliauti. Bent du kartus per metus stengiamės išvykti su antrosiomis pusėmis į užsienį. Pakeitus aplinką lengviau nutolti nuo kūrybos.

 

KOKIŲ silpnybių ar baimių turite?

 

Teresė: Paskutiniu metu bijau ką nors neteisingai pasakyti, pasidalinti neteisinga nuomone ar faktu. Stengiuosi dirbti su tuo, nebijoti reikšti nuomonės ir kalbėti taip, kaip tikiu ir ką žinau. Ne visada lengvai pavyksta.

 

Milda: Bijau nepasitikėti savimi. Iš patirties žinau, kad nepasitikėjimas savimi gali pridaryti didžiulės žalos asmenybei, kūrybai, vidiniam tobulėjimui, santykiams – bet kam. Jis sujaukia protą ir širdį, gali įstumti į juodą duobę, iš kurios sunku išlipti. Atrodo, turiu dėl ko pasitikėti savimi, bet kartais tas nepasitikėjimas vis tiek išlenda.

 

APIE ką svajojate?

 

Ties viena svajone šiuo metu dirbame studijoje, bet dar negalime atskleisti (šypsosi). Didžiausia svajonė – kad kuo daugiau žmonių išgirstų ir atrastų mūsų kūrybą. Kaip ir bet kuriam kūrėjui, mums tai be galo svarbu. Kažkas darbe siekia paaukštinimo, didesnio atlyginimo, o mes norime, kad mūsų muzika pasiektų dar didesnį žmonių ratą. Ir ta svajonė kasdien pildosi.

 

Autorius Laima Samulė