Vidutiniškai kas savaitę pasaulyje registruojama viena katastrofa arba stichinė nelaimė. Gelbėjimo darbams pasaulio bendruomenė per metus skiria daugiau nei 1 mlrd. JAV dolerių (apie 2,5 mln. Lt). Per dešimtmetį žūsta maždaug po 3 mln. žmonių. Tyrėjai seniai atkreipė dėmesį, kad egzistuoja tam tikri dėsningumai, susiję su šiais įvykiais. Juk kai kuriems žmonėms pasiseka išvengti mirtinai pavojingų situacijų.woman and tornado

 

Paslysti ant mandarino žievelės?

2000 m. kompanijos „Air France“ stiuardesė Isabelle Sorente turėjo išskristi eiliniu reisu. Tačiau ryte įsipjovė pirštą, paskui sūnui pakilo temperatūra. Isabelle paskambino mamai ir paprašė pažiūrėti berniuką. Tačiau skubėdama močiutė paslydo ant gatvėje numestos mandarino žievelės ir susilaužė koją. Moteriai neliko nieko kito, kaip tik paskambinti viršininkui ir pranešti, kad į darbą neateis. Vos tik pakilęs lėktuvas, kuriame turėjo skristi Isabelle, sudužo…

2001 m. rugsėjo 11 d. daugelį Pasaulio prekybos centro darbuotojų gyvybes išgelbėjo laimingas atsitiktinumas. Gregʼas Epsteinʼas iš savo biuro 67-ajame aukšte iki katastrofos likus valandai išėjo nusipirkti cigarečių. Billʼas Trinkle pavėlavo į darbą tik dėl to, kad per ilgai užsižaidė namie su mažąja dukrele ir nespėjo į rytinį traukinį. Monica O’Leary buvo atleista iš darbo likus dienai iki lemtingos tragedijos.

2008 m. net penki žmonės dėl įvairių priežasčių pavėlavo į lėktuvo „Boeing 737“ reisą, skrendantį maršrutu „Maskva – Permė“, todėl buvo priversti vykti traukiniu. Leisdamasis lėktuvas sudužo, žuvo visi 87 juo skridę keleiviai.

 

Angelai sargai

Dauguma garsių žmonių tvirtina, kad turi angelus sargus, kurie sergsti juos nuo nelaimių. Vienas pavyzdžių – garsus „Formulės-1“ pilotas iš Argentinos Juanʼas Manuelʼis Fangio. 1958 m. vasario 23 d. jį pagrobė Kubos sukilėliai. Tai įvyko likus parai iki „Formulės-1“ lenktynių Havanoje. Po 28 val. sukilėliai J. M. Fangio paleido pareiškę, jog tai padarė dėl to, kad visas pasaulis sužinotų apie sukilimą prieš tuometinio Kubos prezidento Fulgencio Batista režimą.

Per lenktynes, kuriose J. M. Fangio negalėjo dalyvauti, įvyko kraupi avarija, nusinešusi daug žmonių gyvybių. Po šios tragedijos žinomas lenktynininkas pareiškė, kad jį saugojo Dievas, ir atsisakė duoti bet kokius parodymus prieš pagrobėjus.

Žinomas rusų aktorius Aleksandras Abdulovas skubėjo į filmavimą, kuris vyko tuometiniame Leningrade. Sovietų Sąjungoje tai buvo šventinė diena, lapkričio 7-oji, todėl visi bilietai į Leningradą jau buvo išpirkti. Oro uosto darbuotojos mylimam aktoriui vis dėlto sugebėjo parūpinti bilietą. Tuo metu, kai A. Abdulovas sėdėjo lėktuve, prie jo priėjo viena stiuardesių ir pasakė, kad atsirado viena laisva vieta kitame lėktuve, kuris išskrenda pusvalandžiu anksčiau. Aktorius nedvejodamas persėdo į kitą lėktuvą ir sėkmingai pasiekė Leningradą. Netrukus sužinojo, kad lėktuvas, iš kurio išlipo, sudužo į šipulius…

 

Mįslinga statistika

Mokslininkas Williamʼas Coxʼas išsiaiškino, kad 28 traukiniuose, kurie patyrė katastrofas, keleivių buvo gerokai mažiau nei kituose, kurie riedėjo tais pačiais maršrutais likus savaitei iki avarijos arba praėjus keletui dienų po jos. Negana to, sudaužytuose arba nuo bėgių nuriedėjusiuose vagonuose buvo kur kas mažiau keleivių nei tuose, kurie per avariją nenukentėjo. Amerikiečių sociologas Jamesʼas Statonʼas, ištyręs 50 lėktuvų katastrofų ir geležinkelių avarijų, išsiaiškino, kad daugumoje atvejų šios transporto priemonės talpino tik 60 % keleivių. Jeigu jų būna daugiau nei 75 %, tuomet avarijų tikimybė gerokai sumažėja.

Susidomėjęs tokia statistika, J. Statonʼas apklausė žmones, kuriems pavyko išvengti žūties, nors tragedijos metu jie turėjo būti katastrofos vietoje. Paaiškėjo, kad dauguma jų nieko nenujautė: išvengti nelaimingo atsitikimo padėjo susiklosčiusios aplinkybės. Vienam keleiviui prieš kelionę suskaudo pilvą, kitam – netikėtai mirė artimas žmogus, trečias tiesiog lipdamas laiptais išsisuko koją ir pavėlavo į traukinį… Tokių atsitiktinumų būta šimtai.

Šio mokslininko tyrimai sukėlė tikrą ažiotažą. Tarp entuziastų, susidomėjusių šiais faktais, buvo ir siaubo romanų autorius Stephenʼas Kingʼas.

Netrukus po to, kai žinomas rašytojas pirmą kartą susipažino su J. Statonʼo teiginiais, Logano oro uoste sudužo aviakompanijos „Majestic Airlines“ laineris. Žuvo visi 94 juo skridę keleiviai. Atslūgus emocijoms, sumanus rašytojas, apsimetęs žurnalistu, paskambino į šios kompanijos biurą ir paprašė informacijos apie tai, kiek žmonių, įsigijusių bilietus, neišskrido šiuo reisu. Paaiškėjo, kad tokių buvo 16. Nors paprastai, anot šios kompanijos darbuotojo, vidutiniškai neišskrenda tik 3 žmonės. Negana to, dar 15 keleivių tik dėl jiems vieniems žinomų priežasčių atsisakė skristi šiuo lėktuvu. Tačiau paprastai atsisako skristi ne daugiau nei 8 asmenys.

Galbūt žmonės avarijose žūsta ne atsitiktinai, o dėl to, kad taip numato aukštesnės jėgos? Gal pastarosios sprendžia, kam dar ne laikas mirti, ir visais įmanomais būdais trukdo patekti į gyvybei pavojingas situacijas?

 

 Reportažas iš ateities

Dar įdomesnis fenomenas, kai tragediją geba nuspėti žmonės, niekaip nesusiję su artėjančiais įvykiais.

1966 m. spalio 21 d. Didžiosios Britanijos kalnų miestelį Aberfaną užgriuvo milžiniška akmens anglies nuolauža, kuri pasiglemžė daugybę namų ir pastatų, tarp jų mokyklą. Per šią tragediją žuvo 116 vaikų ir 28 suaugusieji. Likus parai iki nelaimės, devynmetė Arielle Johnson sapne regėjo, kad eina į mokyklą, o vietoj jos išvydo keistą juodą masę. Arielle žuvo drauge su kitais vaikais, tą dieną atėjusiais į mokyklą…

Po tragedijos paaiškėjo, kad pranašiškus sapnus, įspėjančius apie Aberfano miestelio tragediją, regėjo ir kiti žmonės, gyvenantys už šimtus kilometrų nuo šios vietos. Viena moteris sapnavo, kad nežinoma gatve bėga vaikas, o jam iš paskos veržiasi didžiulė juoda masė. Kitas žmogus sapne regėjo mažylį, rėkiantį iš siaubo telefono būdelėje, kurią nubloškia purvo lavina. Dar vienas asmuo susapnavo juodų arklių kaimenę, nuo kalnų didžiuliu greičiu lekiančią kaimelio link. Kai kurie sapne aiškiai girdėjo tariamą žodį „Aberfan“, nors tuomet dar nenutuokė, ką jis reiškia. Dar viena pagyvenusi ponia prisipažino, kad sapne stebėjo, kaip gelbėtojai traukia iš nuolaužų krūvos vaikų kūnus, o po trijų dienų šį epizodą pamatė per televizorių. Vienas Kento miesto gyventojas susapnavo tikslią siaubingos katastrofos datą. Tiesa, jis nesuprato, kas būtent turėjo nutikti.

 

Prognozių biuras

Išanalizavęs daugybę pasakojimų apie Aberfano miestelio tragedijos įspėjamuosius ženklus, Londone gyvenantis psichiatras Johnʼas Barkerʼis suprato, kad likus savaitei iki tragiško įvykio kalnų miestelyje, įtampa nuolatos augo ir aukščiausią tašką pasiekė naktį prieš tai, kai mokykla su vaikais buvo palaidota po didžiuliu nuolaužų sluoksniu. Gydytojas J. Barkerʼis teigia, kad apie tragediją kalnų miestelyje nujautė apie 60 žmonių. Psichiatrą taip sudomino šie pranašiški pasakojimai, kad jis nusprendė Britanijoje įsteigti specialų biurą tikėdamasis, jog čia suplauks visa informacija apie įspėjamuosius tragedijos ženklus ir taip bus galima išvengti daugybės aukų. Panašūs biurai vėliau buvo įsteigti ir JAV.

Prognozės, įspėjimai apie stichines nelaimes ir katastrofas išlieka viena opiausių pasaulio problemų. Anot skeptikų, informacija apie tai, kad kažkas nujautė apie nelaimę, skelbiama tik po įvykusios tragedijos. Tuomet, kai tokios nuojautos nepasitvirtina, daugumos jų iš karto išsižadama. Dažniausiai taip ir nutinka, tačiau pasitaiko išimčių…