Kasdien bandau būti geriausia savo versija

Vasario 16 d. kino teatruose pradėtas rodyti režisieriaus Justino Krisiūno filmas „Draugų lažybos“. Jame vaidmenį atlieka ir Gelminė Glemžaitė. Su talentinga kino ir teatro aktore kalbamės apie jos azartišką būdą, įsimintinus vaidmenis, populiariąją tinklalaidę „Čia tik tarp mūsų“ ir šį tą daugiau.

Gelminė Glemžaitė, nutraukos autorė Gerda Semčišina.

Gelmine, papasakokite apie filmo „Draugų lažybos“ siužetą.

Keturi mokyklos draugai po daug metų pasimato klasės susitikime. Visi užsisukę skirtinguose gyvenimuose, pavargę nuo kasdienybės ir kamuojami asmeninių problemų. Tam, kad paverstų savo gyvenimą įdomesniu, buvę bendraklasiai nusprendžia lažintis iš įvairių užduočių. Pavyzdžiui, išsirengti nuogai ten, kur yra, nepaisant jokių aplinkybių. Filmas dinamiškas, daug veiksmo ir juoko. Tiesa, mano vaidmuo nėra didelis, vaidinu Karolio (akt. Mantas Stonkus) žmoną Kotryną.

Ar pati dažnai lažinatės?

Aš azartiškas žmogus. Visada pasiūlau lažintis, ir dažniausiai pralaimiu. Gal reikėtų nebesilažinti (šypsosi)? Dažniausiai lažinuosi su Mantu, kai būnu įsitikinusi savo tiesa apie kokį nors faktą. Sakau: „Lažinamės, tikrai žinau!“. Tada pagūgliname ir aš pralaimiu. Lažinamės ne iš užduočių, tik iš garbės, tai aš tą savo garbę ir prarandu kiekvieną kartą (juokiasi).

Filmo siužetas prasideda nuo klasės susitikimo. Ar pati esate vykusi į klasiokų ar grupiokų susitikimus?

Jau daug metų esu baigusi mokyklą, bet dar nebuvo nė vieno klasės susitikimo. Arba manęs niekas nepakvietė (juokiasi). Iš tiesų bandėme organizuoti, bet taip ir nepavyko susirinkti. Galbūt laikai pasikeitė? Štai mūsų tėvai klasės susitikimus rengdavo kas penkerius metus, o mūsų karta to nedaro, bent jau mano aplinkoje. Su kurso draugais situacija kitokia, nes mūsų visų ta pati profesija, tai susitinkame ar bent prasilenkiame darbuose.

Šiame filme vaidinate Manto Stonkaus personažo žmoną. Ar lengva dirbti su antrąja puse?

Kartu vaidinome ne viename spektaklyje, todėl esame gerai susidirbę. Visgi išskirčiau dvi darbo su mylimu žmogumi puses. Viena vertus, lengviau vaidinti meilės scenas, nėra iššūkio, pavyzdžiui, pasibučiuoti. Kita vertus, nori nenori iš filmavimo aikštelės ar teatro scenos kažką parsineši į namus. Kad ir kaip stengtumeisi nubrėžti ribą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo, ne visada pavyksta. Kai vaidini, stengiesi atskleisti kuo tikresnes emocijas, todėl pykčio ar liūdesio pasąmonėje lieka. Bent jau man prireikia laiko ir pastangų, kad tas emocijas užgesinčiau.

Gal turite specialių technikų, kaip tai padaryti?

Deja, kai studijavome, niekas to neišmokė. Daug mokėmės ir praktikavomės, kaip sukurti emocijas, kaip įeiti į vaidmenį, bet kaip po jo sugrįžti į save ir nurimti, nebuvo daug kalbama. Taigi tenka savarankiškai, per asmeninę patirtį atrasti sau tinkamus būdus. Man padeda laikas ir kvėpavimo pratimai.

Kiek jūsų darbuose ir veiklose yra rutinos? Mėgstate viską kruopščiai planuoti?

Su planavimu aktoriaus profesijoje sudėtinga. Gali būti ant bangos, dirbti be laisvadienių, kasdien – nesibaigiantys pasiūlymai. Tada tenka išmokti atsirinkti, kartais pasakyti, kad nespėji ar nenori. O tada ateina laikas, kai nesupranti, kur visi pasiūlymai dingo (šypteli). Arba viskas, arba nieko. Sunku išlaviruoti, nes atrodo, kad kartą ar kelis atsisakius, daugiau niekas tavęs nebekvies. Visgi tenka suprasti, kad vienas visų darbų nenudirbsi, o dėl kiekio nukenčia kokybė.

Rutinos mano darbe beveik nėra, kiekviena diena skirtinga ir man tai labai patinka. Arčiausiai rutinos būnu, kai kokį mėnesį gastroliuojame po Lietuvą su spektakliu. Tada dienos supanašėja – ryte pasportuoju, per pietus į autobusiuką, suvaidiname ir naktį grįžtame namo.

Kokie vaidmenys jums įdomiausi?

Nepaviršutiniški, kurie turi gylio, atskleidžia ne vieną asmenybės pusę. Labai įdomu, kai filmo ar spektaklio metu vyksta personažo lūžis. Dar pastebėjau, kad svarbu ne tik pats vaidmuo, bet ir žmonės, su kuriais dirbi – scenos partneriai, kino ir teatro režisieriai, filmavimo komanda. Ypač kine, kur dirba didelės profesionalų komandos. Kartais vaidmuo būna nei įspūdingas, nei didelis, bet lieka gera emocija, įdomi patirtis, nes turėjai galimybę dirbti su puikia komanda ir jauti, kad esi kažko didelio dalis. Tas jausmas man patinka.

Kodėl jūsų nematome televizijos projektuose?

Nesu nusistačiusi prieš televiziją (šypsosi). Tikrai yra projektų, kuriuose būčiau mielai dalyvavusi, bet netikdavo laikas, nes būdavau užsiėmusi kitais darbais. Kita vertus, jei sutikčiau dalyvauti, tai eičiau su mintimi, kad galiu laimėti, o ne šiaip iškristi po pirmos laidos, nes neturėjau kada repetuoti šokio ar dainos. Televizijos projektus pasiliksiu tam laikui, kai neturėsiu vaidmenų.

Gal atskleisite, kokį talentą turite – šokti ar dainuoti?

Neturiu stebuklingų duomenų, bet studijuojant LMTA patikdavo dainuoti, taip pat turiu spektaklių, kuriuose padainuoju. Norėčiau išmokti tai daryti geriau, galbūt lankyti vokalo pamokas, bet tam reikia laiko.

Ar norite išmokti groti instrumentu?

Jei rytoj atsibusčiau gebėdama skambinti fortepijonu – būtų puiku, bet neturiu nei laiko, nei ryžto to mokytis šešerius metus (šypsosi).

Regis, pramogų pasaulyje visi vienas kitą daugiau ar mažiau pažįsta. Ar žinomam žmogui sunku atskirti, kas yra tikrieji draugai?

Neturiu daug draugų, nesisukioju milžiniškose kompanijose. Man patinka kokybiškas laikas su artimais draugais. Tie patys artimiausi lydi nuo mokyklos laikų. Po truputį įsileidžiu ir vieną kitą naują draugą, bet atsargiai. Nėra, kad nepasitikėčiau žmonėmis, tiesiog turiu per mažai laiko naujoms pažintims. Jei lieka laisvalaikio, norisi jį skirti artimiausiems draugams, su kuriais galiu būti savimi, atvirai išsikalbėti.

Ko daugiau pasitaikė jūsų gyvenime – moteriško solidarumo ar pavydo, konkurencijos?

Atrodo, šioje vietoje man labai pasisekė. Visada turėjau palaikančias, padėti ir išklausyti pasiruošusias drauges. Atviro pavydo ar bandymų pakenkti nesu patyrusi. Kai buvau jaunesnė, kartais pati pavydėdavau kolegėms, jei gaudavo vaidmenį, į kurį ir aš pretendavau. Reikėjo su savimi pardirbėti, kad pavyktų nejausti pavydo kitiems. Nemėgstu to jausmo ir užtikusi vos krislelį stengiuosi su savimi pasikalbėti, išsiaiškinti, kodėl jis kyla, ir išvyti. Norisi pasidžiaugti už koleges ir sėkmės lydimas, gražias moteris. Tikiu, kad viskas, ką transliuoji į pasaulį, sugrįžta atgal.

Ar jums svarbu pabūti vien moteriškoje kompanijoje?

Man labai reikia kartą per porą mėnesių pabūti su pačiomis artimiausiomis draugėmis. Susitikti, iki paryčių išsišnekėti. Po tokio pabuvimo atrodo, kad grįžti į gyvenimą su naujomis jėgomis. Daug kas pamiršta draugystės svarbą ir įsitraukia vien į šeimos, antrosios pusės gyvenimą. Labai naudinga turėti kitų artimų žmonių, su kuriais gali pasidalinti išgyvenimais, būti išklausytas, jausti paramą, mokytis vieniems iš kitų. Manau, svarbu neužsidaryti vien į mažąjį šeimos ratą ir puoselėti draugystes.

Kartu su drauge vedate moterišką tinklalaidę. Kaip kilo ši mintis?

Šiuo metu dėl laiko stokos padarėme pauzę, o kovą sugrįšime su naujomis jėgomis. Pirmiau tinklalaidę pradėjo vesti mūsų antrosios pusės. Idėja kurti vaikinų tinklalaidę kilo Mantui Katleriui, paskui jiedu su Aiste (M. Katerio sužadėtinė Aistė Kabašinskaitė – red. past.) sugalvojo, kad reikia ir moteriškos versijos. Per porą metų pasikeitė ir laidos koncepcija, ir vedėjų sudėtis. Į tinklalaidę „Čia tik tarp mūsų“ kviečiame įvairius svečius, norime ne šiaip smagiai pasikalbėti, bet ir pasidalinti moterims naudinga informacija. Balansuojame tarp pramoginio ir informacinio turinio. Kiekvienai laidai nuoširdžiai ruošiamės, ieškome aktualių temų, įdomių pašnekovų. Svarbu, kad ir pačioms būtų smagu, ir žiūrovams. Džiaugiuosi, kad daug moterų padėkoja, pagiria. Žinoma, yra ir tokių, kurioms nepatinka, bet vis tiek žiūri ir pyksta komentaruose (šypsosi). Bet toks gyvenimas – jei nenori kritikos, turi nieko nedaryti.

Kuri tinklalaidėje aptarta tema pačią labai palietė, persikėlė į gyvenimą?

Aš tiek daug naujų dalykų atrandu! Esu smalsi, tad visada pagauna azartas ką nors išbandyti. Ateina svečių, papasakoja ir iškart užsikrečiu (šypsosi). Tai šaltą dušą praktikuoju, tai naują sporto šaką išbandau, tai mitybą keičiu, tai kitaip veido odą pradedu prižiūrėti. Tiesa, rutinos nemėgstu, tai nieko nepavyksta praktikuoti ilgą laiką, bet vis pridedu kažką naudingo į savo gyvenimą.

Kaip bėga laisvalaikis? Ar daug jo turite?

Būna įvairių periodų. Pastarieji keleri metai įtempti, tik per karantiną pailsėjau. Man kokybiškiausias poilsis yra kelionės, bet pernai nepavyko daug kartų išvykti. Šiais metais, duodama „naujametinę rezoliuciją“, kaip tik pagalvojau, kad norėčiau daugiau keliauti. Tikiuosi, taip ir bus.

Na, o kasdienio poilsio klasika – sofa, „Netflix“ ir užkandukai. Viskas, ko man reikia (šypteli).

Visuomet duodate sau naujametinius pažadus?

Kasmet sau parašau laišką, kuriame apžvelgiu praėjusius metus ir apgalvoju, palinkiu sau to, ko norėčiau šiais metais. Griežtų pažadų, kad būtinai sportuosiu tris kartus per dieną, nevalgysiu mėsos ir pan., nedalinu, nes kiek bandžiau – nepavyko, tad nuleidau rankas. Tiesiog kasdien bandau būti geriausia savo versija. Nėra prasmės tikėti, kad atsikelsiu kitais metais ir būsiu naujas žmogus (šypsosi).

Autorius Laima Samulė