Kas yra tikroji grėsmė: pabėgėliai ar čia legaliai gyvenantys kitataučiai?

Neseniai į Lietuvą atvykus dar keliems pabėgėliams, jų mūsų šalyje gyvena jau šeši. Lietuva iki 2017-ųjų įsipareigojusi jų priimti visą tūkstantį. Europoje nestojant teroro išpuoliams, žmonės išsigandę ir į pabėgėlius žiūri itin atsargiai, juos tikrina, taip bandydami užtikrinti saugumą. Tačiau galbūt tikroji problema ne pabėgėliai, o legaliai į šalį atvykstantys trečiųjų šalių piliečiai? Diskusija apie atvykėlius bei legaliai čia gyvenančius kitataučius – „Lietuvos ryto“ televizijos  pokalbių laidoje „Ginčas“ šį vakarą, 21.30 val..

Migracijos departamento duomenimis, legaliai gyvenančių trečiųjų šalių atstovų Lietuvoje yra bent keli tūkstančiai. Dažnai tai jauni labiausiai radikalizuotis linkę vyrai, studentai. Ir gyvenimas šalia jų dažnai sėja baimę ne vienam lietuviui. Tai patvirtina studentė Greta Bružaitė, gyvenanti sostinės Saulėtekio mikrorajono bendrabutyje: „Daugelis atvykstančių studentų iš trečiųjų šalių. Ten, kur gyvenu aš, jiems skirti keli aukštai, tačiau yra bendrabučių, kuriuose gyvena vien atvykėliai – visiškai vieni, be jokios priežiūros. Kartais išties baisu, nes jie vaikšto gaujomis, po 10–12 vaikinų. Nepraleidžia progos pasakyti kokią nemalonią repliką. Po Paryžiaus teroro aktų teko išgirsti musulmonus besimeldžiančius bendrabučio patalpose. Tai nebuvo pirmas kartas, kai jie meldėsi, tačiau po išpuolių jų malda įgavo kitokį kontekstą ir tai išgąsdino daugelį žmonių iš mano aplinkos. Jie gyvena atskirti, bet pas mus gali bet kada ateiti, o mes pas juos patekti negalime, reikia turėti atskirą įėjimo kortelę. Esu kalbėjusi su vienu iš bendrabutyje gyvenančių indų, jis man papasakojo ateities planus. Pagrindinis jo tikslas – susirasti europietę žmoną ir persikelti į Vokietiją.“

Laidos vedėjas Kristupas Krivickas atskleidė netikėtą informaciją, kad atvykėliai studentai stebimi saugumo tarnybų. Pasak jo, tarp studentų net infiltruojami žmonės, kurie praneša apie grėsmės galimybes. Migracijos departamento vadovė Evelina Gudzinskaitė pritarė vedėjui, kad daug studentų, įtarus grėsmę ar nesilaikant Lietuvos įstatymų, deportuojami. Šią informaciją patvirtino ir Andrius Mazuronis: „Jaunas žmogus, iš trečiosios šalies atvykęs į Lietuvą, nebūtinai radikalizuosis. Priklauso nuo to, į kokią terpę jis pakliūva, su kuo gyvena, – tai stebi Lietuvos saugumo tarnybos. Tačiau nesu tikras, kad mes visiškai saugūs. Turiu duomenų, kad stebėjimas ir asmenų deportavimas vyksta, galiu tai patvirtinti.“

Andrius Mazuronis – tas žmogus, kuris vos prieš kelis mėnesius aktyviai pasisakė už atvykėlių priėmimą, tačiau kai Lietuvą vos pasiekusi pabėgėlių šeima šalį padavė į teismą, jis nuomonę pakeitė: „Aš pripažįstu, kad esu nusivylęs. Nuoširdžiai tikėjau, kad žmonės, kurie pasirinko Lietuvą kaip prieglobstį, iš tikrųjų bėga nuo karo ir grėsmės gyvybei. Bet jeigu aš bėgčiau nuo grėsmės norėdamas apsaugoti savo šeimą, man visai nerūpėtų, koks būtų teisinis mano statusas. Beje, tie du statusai, tai yra laikina teisinė apsauga ir pabėgėlio, niekuo nesiskiria. Nei socialinėmis garantijomis, nei galimybėmis susirasti darbą, tik galiojimo laiku. Vienas išduodamas penkeriems metams, o kitas neribotam laikui. Man susidarė vaizdas, kad tie žmonės bėga ne nuo grėsmės, o yra ekonominiai pabėgėliai. Todėl su jais reikia elgtis atitinkamai. Kalbant apie Vokietiją, ji priima žmones, kurie yra be dokumentų: neaišku nei jų vardas, pavardė, nei asmens tapatybė. Serbijos socialinių reikalų ir darbo ministras vedžiojo mus po pabėgėlių stovyklas ir pasakojo, kad ateina daug žmonių, paprastai – būrys jaunų vyrų, ir jų visų klausiama duomenų. Visi atsako tą patį: visi jie Mahmedai, visi gimę sausio 1-ąją ir visi kilę iš Damasko. Kaip elgtis su tokiais žmonėmis, kurie nepateikia jokios informacijos? Ir visi turi vieną vienintelį tikslą – pasiekti Vokietiją.“

Kritiškas pabėgėlių atžvilgiu buvo ir tautininkas Julius Panka: „Pabėgėliai čia atvyko arogantiški. Pirmas darbas atvykus – paduoti į teismą instituciją, kuri suteikė jiems stogą virš galvos. Iš Ruklos jie persikėlė į Vilnių. Per keturis mėnesius nesusirado darbo. Tikėjosi, kad leis dirbti barzdaskučiu, nors gyvenime tas vyras niekam nėra skutęs barzdos. Tai tiesiog lengvo gyvenimo ištroškusi šeimynėlė, kuri pasinaudojo situacija Irake ir sugalvojo, kad Europoje gyvens geriau.“

J. Panka susilažino su A. Mazuroniu dėl atvežamų pabėgėlių skaičiaus. J. Panka teigė, kad per pusmetį į Lietuvą atvyko vos šeši pabėgėliai, o iki 2017-ųjų šalis įsipareigojusi jų parsivežti tūkstantį. Nors pabėgėliai čionai neskuba dėl mažų pašalpų, J. Panka įsitikinęs, kad Europos Sąjunga išsireikalaus jų parsivežti tiek, kiek sutarta. Kitu atveju Lietuva bus apkrauta baudomis. Tam paprieštaravo A. Mazuronis, jis teigė, kad iki 2017 m. į Lietuvą tūkstantis pabėgėlių atvežta nebus. Juodu susilažino iš J. Pankos barzdos: jeigu pralaimės, ją turės nuskusti vienas pabėgėlių.

Lietuvoje gyvena ir savo noru kur kas anksčiau atvykusių žmonių. Vienas iš jų – pakistanietis Tahiras Manzooras. Nors atvykėlis myli Lietuvą, prisipažino, kad ir jam yra tekę patirti smurtą vien dėl tautybės: „Į Lietuvą legaliai atvykau iš Turkijos. Lietuvoje neturiu jokių problemų. Viskas Lietuvoje gerai, čia žydi gėlės, tačiau ir gėlės turi spyglius. Kartą gatvėje mane užpuolė vyrai, jie paklausė, iš kur atvykau, vadino mane babajumi. Pasakiau, kad esu iš Pakistano, ir jie man iškart trenkė į šonkaulius. Aš parkritau, tačiau atsistojau ir paklausiau, kodėl jie taip padarė. Jie atsakė – todėl, kad mes Afganistane žudėme jų brolius. Aš atleidau tiems užpuolikams.“

Laidoje dalyvavo Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ programos vadovė Ilma Skuodienė, Seimo nariai Kęstutis Masiulis ir Andrius Mazuronis, Migracijos departamento vadovė Evelina Gudzinskaitė, pakistanietis Tahiras Manzooras su žmona Ingrida Vėgelyte-Manzoor, siras Medianas Tiba, Tautininkų sąjungos vicepirmininkas Julius Panka.

Pokalbių šou ,,Ginčas“ – trečiadieniais 21.30 val. per ,,Lietuvos ryto“ TV.