Pastaraisiais metais dvarų kultūra Lietuvoje išgyvena atgimimą. Vis daugiau žmonių atranda dvarus kaip kultūros, istorijos ir poilsio vietas. Juose populiaru rengti vestuves, edukacijas, koncertus, net filmuoti kiną. Susidomėjimą dvarų istorija, architektūra ir jų puoselėjamomis tradicijomis pastebi Rokiškio tautodailininkų asociacijos pirmininkė, Salų dvaro kultūros ir laisvalaikio rezidencijos vadovė Birutė Dapkienė.

 

Pasak B. Dapkienės, naujam gyvenimui prikelti dvarai Lietuvoje pritaikomi įvairioms veikloms. Juose vyksta kultūriniai renginiai – koncertai, parodos, spektakliai. Tai puiki erdvė vertingoms edukacijoms – istorijos, kulinarijos, amatų pamokoms. Žinoma, naudojami turizmui: juose vedamos ekskursijos, organizuojamos stovyklos, patalpos pritaikytos svečiams apgyvendinti. Vis daugiau žmonių dvarų aplinką renkasi ypatingoms progoms paminėti: rengia juose asmenines šventes (nuo vestuvių iki jubiliejų), įmonių renginius. Įspūdinga architektūra ir preciziškai tvarkoma aplinka žavintys dvarai tinka ir kasdien pasivaikščioti, joti žirgais, degustacijoms bei daugybei kitų veiklų. Tik nuo dvarą prižiūrinčių žmonių priklauso, kaip sėkmingai jie bus eksploatuojami, o susidomėjusių lankytojų, kuriems smalsu prisiliesti prie istorinio paveldo, tikrai netrūksta.

 

Reikšmingas dvarų palikimasb62bd35ad49425737525f4bd289e2837af8816cd

 

B. Dabkienė pasakoja, kad dvarininkijos laikotarpis (XV–XIX a.) buvo reikšmingas Lietuvos kultūros ir ūkio raidoje. „Dvarai buvo kultūros židiniai, kur klestėjo muzika, literatūra, dailė. Dvarininkai skatino švietimą, steigė mokyklas, bibliotekas, spaustuves. Jie buvo ir ūkininkavimo inovatoriai, diegę pažangias technologijas, naujas augalų veisles. Dvarai atliko administracines funkcijas, buvo vietos valdžios centrai, – atskleidžia pašnekovė. – Iki šių dienų dvarininkijai turėtume būti dėkingi už Lietuvoje paliktą daugybę vertingų pėdsakų. Visų pirma, tai tradicijos – puotos, muzikiniai vakarai, švietimo iniciatyvos. Augalai, kurių be dvarų nebūtume turėję, nes būtent čia diegtos naujos veislės – vaismedžiai, dekoratyviniai augalai, cukriniai runkeliai. Dvarai Lietuvoje išpopuliarino kulinarines naujoves, vyndarystę, pienininkystę. Juose buvo išvystyti lietuviams svarbūs amatai: audimas, kalvystė, keramika, veikė įvairios dirbtuvės ir manufaktūros.“

 

Ne visi dvarai atgimsta

 

Dabar Salų dvarui ir laisvalaikio rezidencijai vadovaujančios B. Dapkienės pažintis su dvarų kultūra prasidėjo lankantis apleistuose dvaruose ar pilyse užsienyje. „Tos sienos, nors ir aptrupėjusios, pasakojo istorijas ir žavėjo autentika. Salų dvaras sužavėjo panašiai – nusilupusios sienos, tylūs kampai, o aura tarsi prašė įkvėpti gyvybės. Pajutau, kad tai vieta, kur galima ne tik saugoti praeitį, bet ir kurti naują gyvybę – menui, renginiams, bendravimui. Trumpai tariant, man dvarai nėra griuvėsiai, tai laukiančios istorijos, – sako pašnekovė. – Lietuvoje turime tiek veiklą vykdančių, tiek apleistų dvarų, nes juos prikelti naujam gyvenimui sudėtinga. Reikia didelių investicijų restauracijai. Taip pat ne visi dvarai turi aiškią viziją ar verslo modelį. Apleisti dvarai dažnai neturi infrastruktūros, trūksta reklamos. Tačiau sėkmingi pavyzdžiai, kaip Salų dvaras, rodo, kad tai įmanoma. Svarbu aiškiai suvokti, ką dvaras gali pasiūlyti, kaip tinkamai atliepti lankytojų lūkesčius.“

 

Pasak B. Dapkienės, lankytojai dvaruose tikisi autentiškos patirties – istorijos, architektūros, pasakojimų. Taip pat kokybiškų paslaugų – maitinimo, nakvynės, edukacijų ir, žinoma, pramogų: koncertų, kino, švenčių, interaktyvių veiklų. „Pateisinti lūkesčius nelengva, bet įmanoma, jei dvaras geba derinti istoriją su šiuolaikišku požiūriu“, – įsitikinusi rokiškietė.

 

20230901_125559Salų dvare – viena pirmųjų muzikos mokyklų

 

Salų dvaras įsikūręs Dviragio ežero 74 ha dydžio saloje – didžiausioje Lietuvoje gyvenamoje ežero saloje, kurios kontūrai kartais lyginami su  Lietuvos žemėlapiu. Klasicizmo stiliaus rūmais žavintis dvaras pasižymi išpuoselėta 7 ha parko kompozicija, kurią XIX a. pradžioje projektavo italų architektas Pietro de Rosso pagal Morikonių šeimos užsakymą. „Salų dvaras garsėjo kaip vienas pirmųjų kultūros centrų – čia veikė vaistinė ir viena pirmųjų muzikos mokyklų Lietuvoje, o parapijos vargonininkas S. Jurgelionis mokė groti styginiais ir pučiamaisiais instrumentais, mokinius ragino giedoti chore, – pasakoja pašnekovė. – Per amžius dvaras pritraukė gausias didikų puotas, parke iškilusias lauko teatrų scenas ir net zoologijos elementus: Radvilų laikais Salose gyveno meškos, o moderniais laikais – alpakos, poniai ir stručiai.

 

1450 m. Salos minimos tarp didikų Kęsgailų valdomų žemių, o XVI a. viduryje jos atiteko Radviloms, pastačiusiems medinį dvaro rūmą ant mūrinių pamatų ir naudojusiems vietą medžioklėms bei elitinėms puotoms. 1661 m. Ferdinandas Morikonis oficialiai įsigijo Salų valdas. Valdant šiai šeimai dvarą papildė vaistinė,  muzikos mokykla ir plati parko erdvė, kurioje klestėjo kultūriniai renginiai.“

 

Kultūros židinys

 

„Dėmesys kultūrai Salų dvare tęsėsi šimtmečiais. 1855 m. dvaras atiteko grafui Reinoldui Tyzenhauzui, kuris atnaujino klasicistinius rūmus, praturtino juos portikais ir vasaros teatro scena bei pavertė Salas Šiaurės Lietuvos kultūros židiniu. Kai XX a. dvaras nacionalizuotas, jame veikė muzikos mokykla, žemės ūkio technikumai, ligoninė. 1977 m. ansamblis restauruotas ir paskelbtas respublikinės reikšmės architektūros paminklu, o nuo 2021-ųjų rūmus iš Rokiškio savivaldybės konkurse išsinuomojo mano vadovaujama Rokiškio tautodailininkų asociacija. Dvare įkurtas socialinis verslas, o dabar vadinamas Salų dvaro kultūros ir laisvalaikio rezidencija“, – dvaro istoriją atskleidžia jo vadovė.

 

Šiandien čia taip pat netrūksta kultūrinių renginių: menininkų parodų, spektaklių, lauko kino seansų ir kt., ypatingas dėmesys skiriamas tautodailininkams.

 

Ko tikėtis lankytojams?

 

Salų dvarui vadovaujanti B. Dapkienė pažymi, kad tai gyvybinga kultūros ir laisvalaikio rezidencija, esanti saloje, kurioje dera istorija, menas, pramogos ir gamta. „Dvare yra net kelios erdvės, kurios siūlo lankytojams skirtingų patirčių. „Peklelėje“ – interaktyvi gastronominė patirtis: karštas patiekalas ir desertas. Kavinukėje aptarnauja robotukas-padavėja katytė Bella. Restorane galima mėgautis sezoniniais, vietinių ūkininkų užaugintais ir pagamintais produktais bei dvaro dvasia. Dvaro rūmuose vyksta istorinės paskaitos ir parodos. Salos dvare taip pat rengiamos įvairios edukacijos: tapyba šokoladu, karamelės virimas ,,Nuo karvės iki karvutės“, šokolado iš morkų gamyba, žvakių liejimas iš natūralaus bičių vaško, tapyba ant drobės, įvairūs tautodailės užsiėmimai.

 

Dvaras laukia visų, kurie nori atvykti nakvynei ar fotosesijai, apsilankyti parodoje, koncerte ar įvairiuose teminiuose renginiuose, taip pat kviečia istorinėje aplinkoje švęsti asmenines šventes, kolektyvų susitikimus ir kt. Prieš šimtmečius pastatyti dvarai alsuoja gyvybe, kol jų erdvėse aidi žmonių žingsniai ir juokas“, – sako pašnekovė.

 

Autorė Laima Samulė