Kardelis yra labai įdomus augalas. Kaip ir bet kuri gėlė, jis yra grožio, ramybės ir moteriškumo simbolis, tačiau taip pat reiktų nepamiršti, kad botaninis augalo pavadinimas „gladiolus” yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio „gladius” – ypatingos formos kardo, kurį naudojo senovės Romos gladiatoriai. Keista, kad senovės Graikijoje ir Lietuvoje šios gėlės pavadinimas taip pat siejamas su žodžiu „kardas”. Senovės graikai šį dekoratyvinį augalą vadino „XIFion”, o mes tiesiog kardeliais. Iki XVII amžiaus buvo tikima, kad kardeliai gali padėti laimėti mūšį, išvengti sužeidimų ir net mirties. Kai kuriuose Viduramžių rašytiniuose šaltiniuose minima, kad riteriai ant krūtinės neretai nešiojo kardelio šaknį kaip amuletą. Ši gėlė dažnai vadinama „Pergalės karaliumi”.

 

kardeliai

Legenda apie kardelių atsiradimą siejama su senovės Roma. Manoma, kad pagrobtų finikiečių kardai virto šio augalo lapais. Dviejų karių, Tereso ir Sevtos, draugai bandė priversti juos, kaip gladiatorius, stoti į dvikovą vienas priešais kitą dėl visuomenės poreikių. Mainais už kovą ar mirtį jiems buvo pažadėta laisvė. Draugai atsisakė kautis ir įsmeigė kardus į arenos smėlį. Abiem buvo įvykdyta mirties bausmė. Jų mirties akimirką karių kardai virto gražiomis gėlėmis. Todėl kardeliai laikomi kilnumo, ištikimybės, pagarbos ir atminties simboliu. Iki šių dienų išliko tradicija dovanoti kardelių puokštes jubiliatams ir apdovanojimų laimėtojams. Taip pat galima dovanoti kardelius verslo partneriams kaip nuolatinio bendradarbiavimo sąžiningomis sąlygomis ir pagarbos ženklą. Moterims ir merginoms šios gėlės nešamos kaip ištikimybės ir tikrų jausmų ženklas.

 

Kita legenda, susijusi su kardeliais, pasakoja apie stiprią meilę ir ištikimybę. Piktasis burtininkas pagrobė gražią merginą vardu Glad, ketindamas ją vesti, tačiau ji buvo pasirengusi mirti, kad tik išvengtų likimo būti pikto burtininko žmona. Apie ją sužinojo kaimyninę karalystę valdantis jaunasis princas Lolus. Jis atėjo pas piktąjį burtininką ir pasiprašė būti jo pameistriu, kad galėtų įsmukti į pilį. Kažkaip, nesant piktadariui, princas atidarė požemį, jaunieji pažvelgė vienas kitam į akis ir įsimylėjo iš visos širdies. Jie pabėgo iš pilies, bet burtininkas juos pasivijo ir pavertė gėlėmis. Todėl lieknas augalo stiebas primeną Lolus, o gražūs žiedai – Glad.

 

Šio augalo svogūnėlis buvo nešiojamas kaip apsauginis amuletas, o gladiolių lapus prie drabužių pritvirtindavo gladiatoriai prieš kiekvieną naują mūšį. Buvo tikima, kad kardelis sugebėjo apsaugoti savininką nuo pavojų ir leisti jam sugrįžti iš mūšio nesužalotam. Jei kariai nuo seno kardelio šaknį nešiojo kaip amuletą, saugantį juos mūšyje, tai moterys, gamindamas bet kokius pyragus, jos dėdavo į miltus. Jos tikėjo, kad tokiu būdu apsaugo savo šeimą nuo ankstyvos mirties.

 

Kardelius dažnai naudojo burtininkai ir gydytojai. Vyrą užkerėti norėjusi moteris į savo išrinktojo taurę įpildavo iš šio augalo pagamintų miltelių. Tikėta, kad tuomet vyras įsimylės pirmą jo akis patraukusią moterį. Beje, dažnai pasitaikydavo atvejų, kad būrėja nespėdavo pirma susitikti su savo išrinktuoju ir jo širdį amžiams užkariaudavo kokia nors kita gražuolė.

 

Žinoma, kardeliai buvo naudojami ir medicinoje. Dar XVII a. iš jaunų lapų ir žiedų buvo gaminama pasta, kuria buvo gydomi dantys. Džiovinti kardelių lapai būdavo verdami ir naudojami gerklei gydyti, karščiavimui mažinti ar tiesiog imunitetui stiprinti. Iki šiol šio augalo džiovinti lapai yra kai kurių vaistų nuo peršalimo sudedamoji dalis.