Garsioji Liudviko XV meilužė Marie Jeanne Bécu vos spėjo ištarti: „Palauk, pone budeli, dar akimirką!“, kai jos galva po kirčio nuriedėjo žemyn. Įspūdingo grožio moters gyvenime tilpo begalė pakilimų bei nuosmukių, tačiau jos istorija dažniausiai pasakojama jos niekintojų: visada vaizduojama kaip gatvės kekšė, grožiu, jaunyste ir seksualinėmis žiniomis siekianti užkariauti senąjį monarchą. Tačiau Jeanne buvo protinga, ambicinga ir žavi moteris, padėjusi karaliui atgauti džiaugsmą paskutiniais jo gyvenimo metais.

 Du_Barry

Netikėtas susitikimas su karaliumi

 

Jeanne Bécu gimė 1743 m. rugpjūčio 19 d. Buvo nesantuokinė 30-metės siuvėjos Anne Bécu dukra. Tikrasis mergaitės tėvas nežinomas, tačiau manoma, kad tai buvo vienuolis Jeanas Jacquesas Gomardas de Vaubernieris. Tuometis motinos meilužis ponas Billiardas-Dumonceaux pasirūpino, kad trimetė mergaitė įgytų išsilavinimą Šventosios Aurėjos vienuolyne. Jeanne tikrai pasisekė, nes mama neturėjo lėšų rūpintis dukros išsilavinimu. Į Paryžių atvykusi Anne dirbo virėja pas Billiardo-Dumonceaux meilužę Frančeską, kuri lepino mažąją jos mergaitę. Kai Jeanne sukako 15-a, paliko vienuolyną. Maždaug tuo metu su motina buvo iškeltos iš pono Billiardo-Dumonceaux namų, todėl grįžo pas Anne vyrą Nicolasą Rançoną. Jaunoji mergina turėjo pajamų, nes nuolat sugalvodavo būdų, kaip užsidirbti. Iš pradžių parduodavo niekučius Paryžiaus gatvėse, vėliau tapo jauno kirpėjo padėjėja, galiausiai įsidarbino senyvos našlės madame de Delley de La Garde kompanione. Dirbti teko neilgai, nes iškart pastebėta, kad į ją dėmesį atkreipė du vedę našlės sūnūs. Vėliau dirbo asistente madam Labille ir jos vyro galanterijos parduotuvėje ir netrukus susidraugavo su Labille dukra Adélaïde Labille-Guiard. Darbas pas turtingas ponias ir parduotuvėse leido daug sužinoti apie bajorų etiketą ir kultūrą. Tiesa, istorikų teigimu, Jeanne dirbo viešnamiuose, kuriuose užmezgė ryšius su Prancūzijos Aukščiausiojo teismo teisėjais. Viename jos jaunystės grožį įamžinusių paveikslų Jeanne vaizduojama kaip blondinė migdolo formos mėlynomis akimis, todėl greitai patraukdavo daugelio vyrų dėmesį. 1763 m., kai pramogavo „Madame Quisnoy“ viešnamyje-kazino, jos grožis patraukė Jeano-Baptiste’o Du Barry dėmesį. Jo brolis Comte’as Guillaume’as Du Barry įkalbino moterį tapti jo meiluže, pavadindamas ją madmuazele Lange. Comte’as padėjo Jeanne sukurti kurtizanės karjerą aukščiausiuose Paryžiaus visuomenės sluoksniuose ir tapti visų geidžiama meiluže.

 

Vieniša ir žmonių nemėgstama

 

Jeanne greitai tapo sensacija Paryžiuje. Ji turėjo daug meilužių, tarp jų karališkuosius atstovus ir vyriausybės ministrus, kurių ryškiausias buvo pirmasis Prancūzijos vyriausias ministras Armanas Žanas de Rišeljė. Vienas meilužių, kunigaikštis Etjenas Fransua de Šuazelis, 1768 m. ją nuvežė į Versalį pas karalių Liudviką XV. Susižavėjimas buvo toks stiprus, kad netrukus karalius pasiuntė savo tarnautoją išsiaiškinti, kas ji. Kaip tik tuo metu karalienė Marija Leščinska mirė ir po kelių savaičių nuoširdaus gedėjimo dėl žmonos mirties 1768 m. birželį Liudvikas XV buvo pasirengęs vėl užmegzti romantinius santykius. Dėl prostitutės reputacijos Jeanne negalėjo būti vyriausiąja Prancūzijos karaliaus karališkąja meiluže. Tačiau karalius buvo toks užsispyręs gauti tai, ko trokšta, kad įsakė jai ištekėti už kilmingo vyro. 1768 m. rugsėjo 1 d. ji ištekėjo už buvusio meilužio Comte’o Guillaume’o Du Barry. Santuokai sudaryti padirbo gimimo liudijimą, kuriame nurodyta, kad ji trejais metais jaunesnė ir kilusi iš kilmingos giminės. Jeanne apgyvendino karališkuosiuose rūmuose, tačiau buvo vieniša, negalėjo viešai matytis su karaliumi, nes neįvyko oficialus jos pristatymas. Beveik nė vienas aukštuomenės atstovas nenorėjo pripažinti Jeanne, nes matė ją kaip gatvės moterį, o ne kilmingą meilužę. Galiausiai Jeanne oficialiai pristatyta 1769 m. balandžio 22 d. Žmonių minia Veidrodžių salėje skendėjo paskalų kakofonijoje, kurios neužgožė nė viena brangi karaliaus dovana, siųsta prieš naktį su ja.

 

Jeanne greitai priprato prie prabangos. Liudvikas XV padovanojo jauną bengalų vergą Zamorą, kurį aprengė elegantiškais drabužiais ir šauklėjo. Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad Jeanne kasdienybė prasidėdavo 9 val. ryto, kai Zamoras atnešdavo rytinį puodelį karšto šokolado, paskui išsirinkdavo suknelę, papuošalus ir apsirengdavo. Kirpėja Berline ateidavo papudruoti ir sutvarkyti plaukus. Po grožio procedūrų būdavo pasiruošusi priimti draugus, prekybininkus, tokius kaip siuvėjai, juvelyrai ir menininkai, kurie siūlė geriausias savo prekes. Buvo ekstravagantiška, bet gero būdo. Kai ją aplankė monsinjoras Mandevilis ir paprašė atleidimo jaunai mergaitei, pasmerktai į kartuves už vaikžudystę nuslėpus negyvą vaiką, Jeanne laiškas Prancūzijos kancleriui merginą išgelbėjo.

 

Nesidomėjo politika, bet keitė valstybės gyvenimą

 

Tapusi vyriausiąja karaliaus meiluže atsidūrė dėmesio centre. Vilkėjo brangius, ekstravagantiškus drabužius, o kaklą ir ausis puošė deimantai, kurių gausa vis labiau tuštino valstybės iždą. Susirado ir draugų, ir priešų. Aršiausia varžove buvo hercogienė de Gramont Beatrix, kuri bergždžiai stengėsi užimti ankstesnės karaliaus meilužės, velionės markizės de Pompadour, vietą. Iš pat pradžių hercogienė su broliu kūrė planą, kaip pašalinti Jeanne, net rašė šmeižikiškas brošiūras prieš ją ir karalių, tačiau tai niekaip nepaveikė jos padėties. Jeanne, skirtingai nei jos pirmtakė de Pompadour, mažai domėjosi politika, mieliau visą dėmesį skyrė gražiam garderobui. Tačiau karalius nuėjo taip toli, kad leido jai dalyvauti valstybės tarybos posėdžiuose. Nors Jeanne garsėjo gera prigimtimi ir menininkų palaikymu, darėsi vis nepopuliaresnė dėl karaliaus noro ją aprūpinti brangiausiais daiktais, dėl ko valstybei darėsi vis sunkiau. 1772 m. meiluže susižavėjusio Liudviko XV nebuvo galima sustabdyti – paprašė, kad Paryžiaus juvelyrai Boehmeris ir Bassenge’as sukurtų ypatingą deimantų vėrinį, kuris atsiėjo 2 mln. livrų.

 

Galėjo išvengti mirties bausmės

 

Bėgant laikui karalius Liudvikas XV pradėjo jausti ne tik mirties alsavimą į nugarą, bet ir kaltę dėl savo veiksmų, todėl ėmė praleidinėti susitikimus su Jeanne. Viešėdamas su ja Mažojo Trianono pilyje pajuto pirmuosius raupų simptomus. Naktį sugrąžintas į rūmus ir paguldytas į lovą, kur šalia jo liko dukterys ir Jeanne. 1774 m. gegužės 4 d. karalius pasiūlė meilužei palikti Versalį, kad apsaugotų ją nuo infekcijos, o jis galėtų pasiruošti išpažinčiai ir paskutinėms apeigoms. Ji pasitraukė į dvarą netoli Riuej Malmezono. Po karaliaus mirties ir jo anūko Liudviko XVI įžengimo į sostą naujoji karalienė Marija Antuanetė Jeanne ištrėmė į Pont-aux-Dames abatiją. Po metų vienuolyne jai leido aplankyti apylinkes, jei grįš iki saulėlydžio. Po mėnesio leido išvykti ne toliau kaip 16 km atstumu nuo Versalio. Po dvejų metų leista persikelti į Louveciennes komuną, kurioje patogiai gyveno. Būdama menininkų ir amatininkų globėja, palaikė naujus meno judėjimus ir idėjas, tačiau netrukus prasidėjo Prancūzijos revoliucija. Pirmaisiais metais žmones vertino tik pagal jų turtą ir netolimą praeitį, todėl plebėjiška Jeanne kilmė buvo pamiršta. Vadinta grafiene, gyvenusia su karaliumi. Gyveno toli nuo Versalio, todėl jos niekas neprisiminė iki tol, kol nepadarė lemtingų klaidų.

 

1791 m. buvo apiplėšta. Tačiau nesuprato, kad daugiau laimėtų tylėdama apie savo turtą, nei ragindama jo ieškoti. Žinia apie pagrobtus deimantus sukėlė tokį triukšmą, kad tai patraukė daugelio dėmesį, ypač dėl to, kad pažadėjo dosnų atlygį už radybas. Pasirodo, brangakmeniai buvo Londone, ten, kur tuo metu gyveno, jautėsi saugi ir priimta. Netikėtai nusprendė grįžti į Prancūziją, nors buvo griežtai įspėta niekada nekelti kojos į Paryžių, juk kaip buvusi karaliaus meilužė bus lengvas taikinys. Jeanne nieko nepaisė, tad vos atvykusi į Prancūziją buvo suimta ir įmesta į kalėjimą, apkaltinta išdavyste bei greitai nuteista mirties bausme. Buvo įtariama finansiškai padėjusi nuo revoliucijos pabėgusiems emigrantams. Jeanne veltui bandė gelbėtis atskleisdama paslėptų brangakmenių vietą. 1793 m. gruodžio 8 d. Revoliucijos aikštėje giljotina nukirto buvusiai karaliaus meilužei galvą. Prieš tai išsigandusi šaukėsi pasigailėjimo ir maldavo stebinčios minios pagalbos, tačiau pasigailėta nebuvo. Nors jos turtas atiteko Paryžiaus tribunolui, brangenybės, kurias nelegaliai išgabeno iš Prancūzijos į Angliją, 1795 m. parduotos Londono „Christie’s“ aukcione.

 

Autorius Monika Budnikienė