Šunys – ne tik geriausi žmonių draugai. Specialiai išmokyti keturkojai padeda reabilitacijoje po traumų ir operacijų, gerina pacientų psichologinę savijautą ir mažina socialinę izoliaciją.

 

Negydo, tačiau padedaHappy,Entrepreneur,Embracing,Her,Labrador,Therapy,Dog,And,Having,Fun

 

Lietuvoje gyvūnų asistuojama terapija įteisinta kaip papildomosios ir alternatyviosios sveikatos priežiūros sritis. Populiariausios veiklos su šunimis, žirgais ir delfinais. Kaniterapiją ir tai, kas gali būti specialistu, reglamentuoja Papildomosios ir alternatyviosios sveikatos priežiūros įstatymas. Būtent jis numato kvalifikacinius reikalavimus kaniterapeutui. Šiuo metu išduodami laikini leidimai darbui, o nuo 2025-ųjų ši veikla bus licencijuojama.

 

„Pritaikius tinkamą techniką, įvairūs gyvūnai, net vištos, ožkos, triušiai, gali padėti žmogui sveikti emociškai ir fiziškai“, – sako LSMU mokslininkė, Profesionalios kaniterapijos tarnybos narė, praktikuojanti kaniterapeutė Ugnė Nedzinskaitė. Specialistė pabrėžia, kad pats gyvūnas savaime negydo, o tik padeda sveikti. Tai tikslinga intervencija, turinti specifinių terapinių tikslų, kai asistuoja gyvūnas.

 

Kaniterapijos seanso metu vyksta komandinis darbas. Dalyvauja kaniterapeutas ir, jeigu reikia, papildomi padėjėjai su šunimis bei papildomi specialistai – psichologas, kineziterapeutas, ergoterapeutas ar kitos srities specialistas pagal paciento poreikį. „Visos gyvūnų asistuojamos veiklos gali būti sėkmingai integruojamos į kitas alternatyviosios terapijos šakas: meno, dailės, muzikos terapiją, ergoterapiją, kineziterapiją, – teigia U. Nedzinskaitė. – Kiekvienu konkrečiu atveju siekiama tam tikrų tikslų. Galima lavinti kalbos, skaitymo, motorinius, kognityvinius, saviraiškos įgūdžius, gebėjimus apsitarnauti, pagerinti emocinę būklę.“ Seansų dažnis ir terapijos trukmė priklauso nuo sveikatos priežiūros plano.

 

Kaniterapija naudinga vaikams, turintiems autizmo spektro sutrikimų, vyresnio amžiaus žmonėms, kenčiantiems nuo demencijos, šizofrenijos, socialinės izoliacijos. Bendraujant su gyvūnu žmogaus organizme išsiskiria oksitocino, dopamino, serotonino ir endorfinų, mažėja streso hormono kortizolio lygis.

 

Tinka ne visi šunys

 

„Tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje šunys kaniterapijai atrenkami naudojant skirtingas metodikas, todėl bendro sprendimo nėra. LSMU Profesionalios kaniterapijos tarnyba taiko metodiką, kurią sukūrėme patys, atsižvelgę į kitų šalių patirtį. Kitos Lietuvoje veikiančios organizacijos paprastai naudojasi šalies, kurioje kaniterapija praktikuojama jau ilgesnį laiką, metodika“, – pasakoja pašnekovė.

 

Pasak U. Nedzinskaitės, skirtingos organizacijos kelia skirtingus reikalavimus gyvūnams, tačiau dažniausia sutinkama, kad šuo turi būti draugiškas, nuspėjamas, patikimas, kontroliuojamas, kantrus, pasitikintis, švelnus. Jis turi norėti ryšio su įvairiais žmonėmis ir jį vertinti, tinkamai reaguoti į įvairias sudėtingas situacijas, mėgti glostymą ir glamones. Netinkamomis savybėmis laikomas agresyvumas, bailumas, per didelis jaudrumas, nesugebėjimas susitelkti, kontakto vengimas.

 

„Europos gyvūnų asistuojamosios terapijos bendruomenė nurodo, kad terapijai naudojamas šuo turi būti pozityviai nusiteikęs žmonių, gentainių ir kitų gyvūnų atžvilgiu, teigiamai reaguoti į aplinkos dirgiklius, – atkreipia dėmesį kaniterapeutė. – Akcentuočiau esminį momentą – šuo turi norėti dirbti šį darbą ir mėgautis juo.“

 

Prisijungia likimo nuskriaustieji

 

Nėra jokių pagrįstų duomenų, kad kurios nors veislės tinka kaniterapijai labiau nei kitos. Paprastai naudojamos veislės, kurios vienoje ar kitoje šalyje yra populiarios, pavyzdžiui, auksaspalviai ir Labradoro retriveriai. Pasirinkimą lemia ir konkretaus asmens ar jų grupės poreikiai, nes tam tikroms veikloms reikia konkretaus dydžio ar kailio ilgio šuns. Manoma, jog ilgaplaukiai turi daugiau pranašumų, nes juos malonu liesti. Tačiau iš praktikos matyti, kad vieniems žmonėms patinka aksominis, kitiems – šiurkštus kailis.

 

„Kai kurios organizacijos renkasi išimtinai diskriminuojamas veisles, pavyzdžiui, Čikagoje (JAV) veikianti organizacija „Pits for Patriots“ karo veteranų reabilitacijai naudoja iš prieglaudų paimtus ir terapijai paruoštus amerikiečių pitbulterjerus. Kai kuriose šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, jie priskiriami pavojingoms veislėms“, – pasakoja U. Nedzinskaitė.

 

Kaniterapijai nerekomenduojami labai maži šunys, pavyzdžiui, čihuahua, nes kyla didesnė sužalojimo rizika. Tačiau gyvūnų asistuojama terapija apima daug sričių, tad maži šunys irgi gali rasti savo nišą.

 

Gyvūnai iš prieglaudų taip pat puikiai tinka kaniterapijai. „Jau daugiau nei dešimt metų dirbu šioje srityje būtent su priglaustais gyvūnais, paimtais iš prieglaudų ar gatvės. Esu paruošusi ne vieną šunį kolegoms, kurie veda kaniterapijos užsiėmimus. Ir tikrai galiu patvirtinti, kad šunys, paimti iš prieglaudų, darbuojasi nė kiek ne blogiau nei veisliniai“, – džiaugiasi specialistė.

 

Reikalingi mokymai

 

Kaniterapija apima platų asmenų su labai skirtingais poreikiais spektrą. Todėl skirtingi specialistai taiko skirtingas metodikas ir atitinkamai kelia gyvūnams vis kitokius reikalavimus. „Vienos šunų paruošimo metodikos nėra, – sako kaniterapeutė. – Paprastai reikalaujama, kad šuo būtų valdomas, dėmesingas žmogaus duodamiems nurodymams ir socialus.“

 

U. Nedzinskaitė priduria, jog kai kurios organizacijos reikalauja aklo paklusnumo, tačiau dauguma specialistų vertina šuns gebėjimą pačiam vertinti situaciją. „Reikia nepamiršti, kad šuns pojūčiai kur kas aštresni nei žmogaus. Kartais gyvūnas gali geriau įvertinti paciento būklę būtent savo juslėmis, sakysime, pajusti artėjantį priepuolį ar emocinę būklę, kurią asmuo bando nuslėpti“, – atskleidžia ji.

 

Atsižvelgiant į tai, su kokia pacientų grupe dirbama, šuo mokomas triukų ar specifinių užduočių, reikalingų kaniterapiniams tikslams pasiekti. „Tinkamai parinktą gyvūną konkrečiai veiklai paruošti nėra sunku. Mes juk kalbame apie rūšį, kuri evoliucionavo būti geriausiu žmogaus draugu. Tačiau reikia nepamiršti, kad šuo nėra įrankis, kurį po procedūros galima padėti iki kito karto“, – kalba LSMU mokslininkė. Tai reiškia, kad keturkojo gyvenime neturi trūkti ir šuniškų užsiėmimų, tokių kaip pasivaikščiojimai, žaidimai, taip pat prireikia pasikartoti ar patobulinti triukus bei kitas kaniterapijoje naudojamas užduotis.

 

Nėra nei bendros šunų ruošimo metodikos, nei testavimo standarto. Skirtingos organizacijos naudoja skirtingas metodikas, kurių reikalavimai nesutampa. „Pasitaiko atvejų, kai šunys, neišlaikę testo vienoje organizacijoje, sėkmingai atitinka kitų organizacijų keliamus reikalavimus ir puikiai dirba kaniterapijos srityje. Tai rodo, kad per griežtas testavimas gali eliminuoti terapinį gyvūną, kuris būtų naudingas specifiniams pacientams. Būtent todėl šioje srityje reikia atlikti kuo daugiau mokslinių tyrimų, siekiant sukurti optimalius – ne per griežtus ir ne per paprastus – vertinimo kriterijus. Šio tikslo ir siekia LSMU Profesionalios kaniterapijos tarnyba“, – reziumuoja U. Nedzinskaitė.

 

 Autorius Jurgita Ramanauskienė