Žaluma vazonuose džiugina akis ir dovanoja jaukumą namuose. Deja, netgi kruopščiai prižiūrimų augalų vystymasis gali sutrikti dėl pakitusių aplinkos sąlygų: maistinių medžiagų kiekio, oro temperatūros ar drėgmės. Kartais užpuola kenkėjai. Tuomet augalas suserga, tad jį, kaip ir bet kurią kitą gyvą būtybę, būtina kuo skubiau gydyti. Tik prieš tai mokytis atpažinti augalų negalavimo simptomus ir atrasti jų priežastis.

 

Lengviausiai pastebimi fiziologiniai pokyčiaiWithered,Plants,,Neglected,Ornamental,Plants,,Home,Plants,,Improper,Care

 

Augalo išvaizda rodo tai, ar jis laikomas (ne)palankiomis sąlygomis. Pirmiausia apie netinkamą priežiūrą praneša geltonuojantys lapai. Itin greitai geltonuoja nežydinčių augalų lapai, stambesni gelsta sparčiau nei smulkūs. Tai gali lemti keletas klaidų: per gausus laistymas, azoto trąšų stoka, saulės šviesos stygius ir per didelė temperatūra patalpose. Augalų priežiūros specialistai pataria patikrinti vazono drėgmę. Jeigu žemė sausa, saikingai palaistyti, o tais atvejais, kai juntama susikaupusi drėgmė, 4–7 dienas nelieti. Ir tuomet retinti laistymo ciklą. Antrasis žingsnis – šiek tiek universalių trąšų ir perkėlimas į šviesesnę vietą. Itin svarbu patraukti gelstančius augalus nuo radiatorių ar šildomų grindų.

 

Kuo skubiau derėtų imtis priemonių, jeigu augalas staiga pradėjo mesti lapus. Iš tiesų dalis kambarinių gėlių dalį lapų numeta rudenį ar ankstyvą pavasarį, tačiau tai nėra įprastas reiškinys nežydintiems augalams. Netikėtai lapai kristi pradeda dėl didelių temperatūrų svyravimų patalpose ir perlaistymo. Augalui tiesiog peršalus, po kurio laiko lapeliai ataugs. O jeigu vazonas permirkęs, derėtų apžiūrėti šaknis. Jeigu pajuodusios, nupjauti pažeistas dalis ir augalą persodinti į naują žemę.

 

Lapiniai augalai plačiais lapais neretai apie netinkamą priežiūrą praneša džiūstančiais krašteliais. Lapų kraštai džiūsta dėl netinkamo laistymo, trąšų pertekliaus ir per sauso oro. Tokiu atveju visų pirma reikėtų išsiaiškinti priežastį, kas augalui kenkia. Rekomenduojama sureguliuoti laistymą, laikytis tręšimo plano, pakeisti dirvožemį nauju, maistingesniu. Dėl sauso oro lapus apipurkšti kambario temperatūros nukalkintu vandeniu.

 

Lapai paruduoti ar net visiškai nudegti gali dėl tiesioginių saulės spindulių ar per didelės kaitros nuo šildymo įrenginių. Pastebėjus, kad lapai padengti rudomis dėmėmis, derėtų augalą apipurkšti kambario temperatūros vandeniu ir patraukti nuo kaitros ar tiesioginių saulės spindulių. Nudegę lapai nebeataugs, tad juos geriausia pašalinti.

 

Rečiau pasitaikantis pakitimas – sukamštėjimas. Taip nutinka, kai šaknys vandenį sugeria greičiau, nei pats augalas gali įsisavinti ir pernešti per lapus. Vandens slėgis kaupiasi vidinėse lapų ląstelėse, dėl kurių jie sprogsta, palikdami negyvas ląsteles, kurios matomos kaip pūslelės, pirmiausia apatinėje lapų dalyje. Tai gali lemti vandens ir šviesos perteklius, staigūs drėgmės pokyčiai. Augalą gelbėti nuo šio sutrikimo reikėtų retinant laistymą ir perkeliant į tokią vietą, kur temperatūra būna kuo pastovesnė. Pavyzdžiui, padėti ant stalo ir laikyti ten bent 3 savaites.

 

Kaip atpažinti kenkėjus?

 

Paprastai kenkėjai į namus atkeliauja su naujai įsigytais arba iš lauko parsineštais augalais. Jų gali būti net ant skintų lauko gėlių. Pamačius bent vieną būtina kuo skubiau imtis priemonių, nes kenkėjai greitai plinta ir apninka visus toje pačioje patalpose esančius augalus. Maitindamiesi kenkėjai padaro pastebimą (ne)tiesioginę žalą, dėl kurios nukenčia ne tik augalų dekoratyvumas, bet ir sveikata, nes dėl kenkėjų išmatų susidaro palanki terpė veistis grybeliams. Specialistai primena, jog itin svarbu atpažinti kenkėjus, mat su jais kovojama skirtingais būdais.

 

Gležni, smulkūs kiaušinio formos vabzdžiai yra amarai. Jie čiulpia sultis iš šviežių žalių ūglių, lapų, stiebų, kol galiausiai augalą visiškai išsekina. Amarai gyvena didelėmis kolonijomis ant lapų ir nesumedėjusių ūglių. Itin dažnai jų aptinkama ant gerberų, orchidėjų, gloksinijų. Šie vabzdžiai sparčiai veisiasi, kai temperatūra gana aukšta, o drėgmės mažai. Norint sunaikinti amarus, augalą rekomenduojama nuplauti ir naudoti specialius insekticidus.

 

Miltuotieji skydamariai didesni už amarus ir veisiasi ant sumedėjusių augalų. Šiuos kenkėjus lengva atpažinti iš baltų apnašų ant žemių, šaknų, dažnai įsikuria lapkočių pažastyse. Apniktas augalas nustoja augti. Nuo jų kenčia palmės, paparčiai, alokazijos. Miltuotųjų skydamarių atsiranda augalą stipriai pertręšus. Skydamarių apniktus ūglius reikia nupjauti ir sunaikinti, išretinti vainiką, kad šakos nebūtų tankiai suaugusios. Šie kenkėjai žūva tik išardžius vaškinių išskyrų buveines. Nurinkti kenkėjus galima, jeigu šių dar nedaug. Jeigu kolonijos gausios, teks naudoti sisteminius insekticidus.

 

Kitą dažną kenkėją – voratinklines erkes galima atpažinti pagal plonus voratinklius apatinėje lapų pusėje. Pirmiausia puola apatinius lapus, jie gelsta ir netrukus nudžiūsta. Dažniausiai apninka augalus plačiais lapais. Erkės sparčiai veisiasi, kai patalpose oras šiltas ir sausas. Atsiradus jų židinių, nuskinti ir sunaikinti pažeistus lapus. Taip pat būtina padidinti oro drėgnumą augalą nuolat apipurškiant.

 

Ligos įveikiamos sunkiausiai

 

Kaip ir bet kuris organizmas, augalai, patekę į jiems neįprastas sąlygas arba augdami greta nesveikų kaimynų, suserga. Paprastai pirmiausia užklumpa neinfekcinės (neužkrečiamosios) ligos, o vėliau nusilpusius lengviau pažeidžia patogeniniai organizmai.

 

Dažna grybelinė liga – pilkasis puvinys. Ligos sukėlėjas į augalo vidų paprastai patenka per įvairių pažeidimų vietas, dažniausiai pažeidžia žiedpumpurius. Jie pūva, džiūsta, neišsiskleidžia. Augalas ilgainiui pasidengia pilku pelėsiu. Specialistai pataria pažeistas dalis šalinti ir deginti. Augalą laikyti gerai vėdinamoje, šviesioje patalpoje, sumažinti drėgmę. Nuo pilkojo puvinio dažnai kenčia rožės.

 

Rožės, begonijos ir kiti žydinčios kambarinės gėlės gali susirgti miltlige. Tai grybelinė liga, kurią sukelia valkčiagrybis, miltenis ir kitų genčių grybai. Ši liga pažeidžia stiebus, lapus padengia baltu grybienos valkčiu, kuri sendama tamsėja ir paruduoja. Kurį laiką užkrėsti lapai išlieka žali ir gyvybingi. Vėliau ligos apimtas plotas palaipsniui apmiršta. Miltligės pažeistoje lapo vietoje nutrūksta fotosintezė ir pasirodo chlorozės požymių. Miltligė sparčiai plinta esant didelei drėgmei, greičiau pakenkia pertręštiems augalams. Jeigu miltligė jau išplitusi, derėtų nuskabyti pažeistas dalis ir jas sunaikinti. Sumažinti tręšimą daug azoto turinčiomis trąšomis. Taip pat padeda specifiniai fungicidai.

 

Visi kambariniai augalai gali susidurti su lapų chloroze. Tai liga, pasireiškianti lapų, stiebų pašviesėjimu. Jie pasidaro šviesiai žalsvi arba gelsvi, išryškėja lapo gyslos. Chlorozė būna neinfekcinė ir infekcinė. Neinfekcinę chlorozę sukelia maistinių medžiagų (azoto, kalio, sieros, kalcio, geležies, mangano, cinko) stoka arba perteklius dirvožemyje, augalų kenkėjai (amarai, tripsai). Infekcinę chlorozę sukelia virusai, bakterijos, kai kurie grybai. Tad svarbu išsiaiškinti priežastį ir atitinkamai naudoti arba mineralines trąšas, arba parazitus naikinti insekticidais, o grybelius – fungicidais.

 

Autorius Eglė Stratkauskaitė