Čia rankytė, čia kojytė, o čia nosytė… Tėvai noriai kartoja skirtingų kūno dalių pavadinimus kalbėti besimokančiam vaikui. Tik kai viskas pakrypsta link intymių kūno dalių, staiga dingsta visas lengvumas ir jo vietą užima sutrikimas. Kaipgi kalbėtis su vaikais apie intymias kūno vietas?

 

Young,Female,School,Psychologist,Having,Serious,Conversation,With,Smart,Little

Kodėl svarbu kalbėtis?

 

Dauguma tėvų gėdijasi kalbėtis apie intymias kūno vietas net su savo vaikais. Ši gėda mūsų visuomenėje įsišaknijusi iš senų laikų, mat tėvų, senelių ir dar ankstesnės kartos turėjo kur kas daugiau tabu, net ten, kur jų būti neturėtų. Natūralu, kad ir mums kalbėtis apie intymias temas vis dar nelengva, nors pastebima, kad jauni tėvai tai daro vis lengviau. Apskritai kalbėtis su vaikais apie intymias kūno dalis itin svarbu ir būtina.

 

Visų pirma, jie patys ims domėtis, kas gi ten yra tarp kojų, kodėl moterų krūtinė atsikišusi į priekį, o vyrų lygi. Intymios kūno vietos vaikams tokios pat natūralios ir įdomios, kaip ir kojos, rankos, veido dalys… Vėliau domėjimasis privačiomis kūno dalimis peraugs į domėjimąsi lytine branda bei seksu. Taigi tinkamas visų kūno dalių pavadinimų išmokymas bei paaiškinimas, kas kaip funkcionuoja ir kodėl egzistuoja, labai svarbus. Tai tarsi pamatai, vėliau leisiantys kalbėtis apie lytinę brandą ir intymius santykius. Anksčiau ar vėliau vaikas informaciją apie visa tai gaus, tik išgirsta iš draugų ar rasta internete ne visuomet tiksli bei saugi. Tad geriau kalbėtis patiems ir pateikti patikimas žinias.

 

Vaikai seka namų taisykles, net tas, kurios nėra ištariamos garsiai. Todėl, jeigu namuose vengiama kalbėti apie intymias kūno vietas, mažieji gali suprasti, kad tos vietos blogos, gėdingos. Todėl jie bijos klausti apie jas, gali net imti gėdytis kūno, gali susiformuoti atitinkami kompleksai. Tai taps didele kliūtimi brendimo metu ir prieš jį, kai norėsite vaikui paaiškinti, kas vyksta su jo kūnu bręstant.

 

Tinkamiausias laikas

 

Specialistai sako, kad niekada nėra per anksti kalbėtis su vaiku apie jo kūną. Net dar šnekėti nemokančiam kūdikiui galima jį maudant ar rengiant vis kartoti: čia tavo ranka, čia koja, čia pilvelis, o čia – varpa ar lytinės lūpos… Tai paskatins greičiau išmokti skirtingų kūno dalių pavadinimus. Tikras susidomėjimas savo kūnu vaikams dažniausiai atsiranda maždaug trečiaisiais gyvenimo metais. Tuomet jie ima patys klausinėti apie skirtingas kūno dalis. Reikėtų pasinaudoti šia proga, nes tuomet atžala geriausiai įsisavins suteiktą informaciją. Nors kalbėtis apie intymias kūno vietas ne visuomet lengva, neatidėliokite šio pokalbio. Specialistai sako, kad prieš eidamas į mokyklą vaikas privalo aiškiai žinoti, kas yra kas jo kūne.

 

Tam, kad mokymo procesas būtų lengvesnis visomis prasmėmis, geriausia jį įlieti į natūralų dienos ritmą. Nereikia dirbtinių pamokų. Jeigu pasodinsite vaiką prieš save ir baksnodami į skirtingas kūno vietas imsite aiškinti, kas yra kas, veikiausiai nejaukiai jausitės tiek jūs, tiek atžala. Verčiau kūno dalių mokyti vaiką maudant, rengiant, kai jis natūraliai apnuoginamas. Jeigu vaikui kyla kokių nors klausimų apie tas kūno dalis bei jų funkcijas, reikėtų trumpai ir aiškiai atsakyti. Tik nepulkite aiškinti visko nuo A iki Z – įsiklausykite, ko iš tiesų klausia vaikas, nepateikite perteklinės informacijos, kuriai jis dar nepasiruošęs. Pavyzdžiui, jeigu mažas vaikas paklausia, iš kur atsiranda vaikai, užteks pasakyti, kad jie auga mamos pilvelyje ir gimsta per intymias moters kūno dalis. Tikrai nereikia aiškinti viso apvaisinimo ir gimdymo proceso.

 

Vartoti tikrus pavadinimus

 

Peliukas, gėlytė, urvelis… Kokių tik pavadinimų tėvai neprigalvoja intymioms kūno dalims! Specialistai pabrėžia, kad tai nėra tinkamas pasirinkimas. Vaikai turėtų žinoti tikrus visų kūno dalių bei organų pavadinimus. Juk nei nosies, nei pilvo, nei kaklo nevadiname kitais keistais vardais. Jeigu tokius suteikiame varpai, krūtims ir kitoms intymioms kūno dalims, vaikai jas ima suvokti kaip išskirtines, o tai jau savaime nėra gerai, nes kyla didžiulė rizika, kad ateityje gėdysis apie jas kalbėtis. Anatominiai kūno dalių pavadinimai formuoja pagarbą kūno visumai ir suteikia aiškumo. Tai svarbu kalbant apie vaikų saugumą. Socialiniai tyrimai atskleidžia, kad tie vaikai, kurie žino tinkamus intymių kūno vietų pavadinimus ir supranta jų reikšmę, turi mažesnę riziką patirti seksualinę prievartą. Tokie vaikai aiškiau suvokia ribas, koks aplinkinių elgesys su jų kūnu, ypač intymiomis vietomis, yra normalus ir leistinas, o koks ne. Įsivaizduokime situaciją, kad pradinuko privačias kūno dalis palietė kitas moksleivis. Jeigu jis mokytojai pasakys, kad tas asmuo palietė jo peliuką, mokytoja gali nė nesuprasti, apie ką iš tiesų eina kalba. Gal tai koks nors žaislas, o gal augintinis… Jeigu toje pačioje situacijoje vaikas pasakys, kad bendraklasis palietė jo varpą, situacija iškart aiškesnė ir mokytoja gali imtis atitinkamų veiksmų. Be to, kai vaikas žino, kaip tiksliai įvardyti visas kūno dalis, jis geba tiksliau paaiškinti situaciją ne tik susidūręs su netinkamu elgesiu, bet ir esant sveikatos problemų.

 

Beje, jeigu iki šiol namuose vartojote išgalvotus privačių kūno dalių pavadinimus, neišsigąskite – niekada ne vėlu pereiti prie tikslių anatominių pavadinimų. Galima vaikui pasakyti, kad išgalvoti vardai buvo vaikiški, o dabar jis jau ganėtinai didelis, kad galėtų vartoti suaugusiųjų žodžius. Geriau vėliau nei niekada!

 

Nubrėžti ribas

 

Kalbant apie intymias kūno dalis su vaiku, labai svarbu pabrėžti jų privatumą. Vaikas turi aiškiai suprasti, kad šių vietų negali pamatyti ar liesti bet kas ir bet kada. Dažnai vaikams situaciją aiškiai apibrėžia toks sakinys: tos kūno vietos, kurias dengia maudymosi kostiumėlis / glaudės ar apatiniai drabužėliai, priklauso tik tau. Jų negalima rodyti ir liesti kitiems žmonėms, išskyrus atvejus, kai reikia pagalbos prausiantis, rengiantis (padėti gali tik artimieji, darželio auklėtoja, auklė) arba per medicininę apžiūrą gydytojo kabinete. Tai auksinė taisyklė, leidžianti gerokai sumažinti riziką, kad vaikas patirs seksualinį priekabiavimą, o susidūręs su netinkamu elgesiu nedvejodamas praneš tėvams.

 

Kada metas pridengti?

 

Tėvams dažnai kyla klausimas, kada vaikų intymios kūno vietos iš tiesų turėtų tapti privačios? Tarkime, iki kokio amžiaus normalu leisti vaikui nuogam būti paplūdimyje? Konkrečią ribą nubrėžti sunku, bet dauguma specialistų pritaria, kad 4–6 m. vaikas jau turėtų viešose vietose prisidengti intymias kūno zonas. Tai toks amžius, kai mažieji ima suvokti lyčių skirtumus.

 

Dar keblesnis klausimas, kada patys tėvai turėtų pradėti gerbti vaikų privatumą ir nematyti jų nuogų. Čia tikslių skaičių pateikti neįmanoma, nes viskas individualu ir kiekviena šeima turi savo taisykles. Patarimas vienas: jeigu pastebite, kad vaikas būdamas nuogas šalia jūsų jaučiasi nejaukiai, slepiasi ar net pats paprašo išeiti, privalote gerbti jo pasirinkimą.

 

SOS – vaikas liečia savo lytinius organus!

 

Dauguma tėvų labai sutrinka ir nežino, kaip reaguoti pastebėję, kad mažas vaikas dažnai liečia savo lytinius organus ar net juos trina tarsi masturbuodamasis. Visų pirma, reikėtų nusiraminti ir suvokti, kad toks veiksmas tikrai neturi nieko bendro su seksualumu. Mažyliai čiupinėja savo lytinius organus, nes tiesiog juos atranda ir smalsiai tyrinėja, kaip ir bet kurias kitas kūno vietas. Juk kažkada kūdikis smalsiai tyrinėjo ir savo pirštelius… Kiek vyresni mažyliai gali trinti lytinius organus jausdami nerimą. Būtent ši priežastis dažniausia ikimokyklinio amžiaus vaikams. Tokiu atveju tėvai turėtų pagalvoti, kas vaikui sukelia stresą – galbūt tai adaptacija darželyje, gal pasikeitusios gyvenimo sąlygos, naujas šeimos narys ar kt. Nebijokite apie tai su vaiku pasikalbėti ir padėti jam rasti tinkamesnį nusiraminimo būdą.

 

Autorius Jūratė Survilė