Renesanso epocha Europą pakeitė neatpažįstamai. Žinoma, Europos kultūrinio, meno, politinio ir ekonominio atgimimo laikotarpis iškart pasibaigus viduramžiams nebuvo lengvas, žmonėms reikėjo prisitaikyti, iš naujo atrasti klasikinę filosofiją, pradėti laisvai tyrinėti naujus pasaulius ir į mokslą pažvelgti atsisakant religinių dogmų. Tad kokiu Renesanso palikimu naudojamės iki šiol?

 

Judėjimas šviesos linkGreat,Renaissance,Artist,Painter,Painting,A,Venus,In,A,Shell

 

Viduramžiais, laikotarpiu nuo senovės Romos žlugimo 476 m. po Kr. iki XIV a. pr. europiečiai padarė nedaug pažangos mokslo ir meno srityse. Nenuostabu, kad šis laikotarpis vadintas tamsiaisiais amžiais, kai aplink buvo daug nesutarimų, vyko karas, žmonės kentė badą, pandemijas. Tačiau kai kurie istorikai mano, kad toks niūrus viduramžių vaizdavimas perdėtas, nors daugelis sutinka, kad tuo metu senovės graikų ir romėnų filosofijai ir mokymuisi skirta mažai dėmesio, jis buvo nukreiptas visai kitur, tiesiog siekta išgyventi. XIV a. Italijoje pradėjo įsibėgėti kultūrinis judėjimas, vadinamas humanizmu. Buvo keliama idėja, kad žmogus yra savo asmeninės visatos centras, žmonės turėtų priimti žmogaus pasiekimus švietimo, klasikinio meno, literatūros ir mokslo srityse. 1450 m. Johano Gutenbergo spaustuvės išradimas leido pagerinti komunikaciją visoje Europoje ir greičiau skleisti idėjas. Dėl šios komunikacijos pažangos buvo atspausdinti ir plačiosioms masėms išplatinti mažai žinomi ankstyvųjų humanistų autorių, tokių kaip Frančesko Petrarkos ir Džovanio Bokačo tekstai, skatinantys tradicinės graikų ir romėnų kultūros ir vertybių atnaujinimą. Be to, daugelis mokslininkų mano, kad tarptautinių finansų ir prekybos pažanga paveikė Europos kultūrą ir sukūrė pagrindą Renesansui.

 

Medičių šeimos pastangos puoselėti kultūrą

 

Renesanso tėvyne laikoma Florencija, Italija. Tai turtingą kultūros istoriją turinti vieta, kurioje turtingi piliečiai galėjo sau leisti paremti pradedančius menininkus. Įtakingos Medičių šeimos, kuri valdė Florenciją nuo XV iki XVII a., nariai buvo garsūs tokių menininkų rėmėjai. Dosniai globodami menus ir humanitarinius mokslus suteikė finansinį saugumą kai kuriems garsiausiems menininkams per visą meno istoriją, duodami jiems erdvės tikrai klestėti. Jei ne Medičių šeima, tikriausiai pasaulis nebūtų pažinęs tokių garsių menininkų kaip Leonardo da Vinčio, Mikelandželo, Rafaelio ir Filipo Bruneleskio. Būtent dėl ​​šios priežasties jie dažnai vadinami Renesanso krikštatėviais. Medičiai buvo laimingi galėdami atiduoti savo kapitalą menui. Daugelį garsiausių Renesanso meno kūrinių užsakė Medičių šeima, pradedant S. Botičelio „Veneros gimimu“ ir baigiant Donatelo „Dovydu“. Jie ne tik samdė talentingiausius menininkus nuo pat jų karjeros pradžios kurti reikšmingas, monumentalias skulptūras ir paveikslus, bet ir priėmė menininkus savo prabangiuose namuose, kviesdami gyventi su jais ir dalyvauti socialiniuose renginiuose bei vakaronėse. Mikelandželas su jais gyveno nuo paauglystės, beveik kaip šeimos narys, o L. da Vinčis svečius linksmindavo grodamas liutnia. Renesanso idėjų formavimosi pradžioje didieji italų rašytojai, menininkai, politikai ir kiti pareiškė, kad dalyvauja intelektualinėje ir meninėje revoliucijoje, kuri skirsis nuo to, ką jie patyrė tamsiaisiais amžiais. Ši revoliucija pirmiausia išsiplėtė į kitus Italijos didmiesčius, tokius kaip Venecija, Milanas, Bolonija, Ferara ir Roma. Tada, XV a., Renesanso idėjos išplito iš Italijos į Prancūziją, o vėliau po visą Vakarų ir Šiaurės Europą.

 

Renesanso įtaka menininkams

 

Menas, architektūra ir mokslas Renesanso laikais buvo glaudžiai susiję, šios sritys vieną kitą papildė. Pavyzdžiui, menininkai, tokie kaip L. da Vinčis, į savo darbus įtraukė anatomijos mokslo pricipus, kad galėtų nepaprastai tiksliai atkurti žmogaus kūną. Architektas Filipas Bruneleskis analizavo ir mokėsi matematikos, kad tiksliai suprojektuotų didžiulius pastatus su plačiais kupolais. Moksliniai atradimai paskatino didelius mąstymo pokyčius: Galilėjas Galilėjus ir Renė Dekartas pristatė naują požiūrį į astronomiją ir matematiką, o Mikalojus Kopernikas pasiūlė, kad Saulė, o ne Žemė yra Saulės sistemos centras. Renesanso menas pasižymėjo realizmu ir natūralizmu. Menininkai stengėsi vaizduoti žmones ir daiktus tikroviškai. Jie naudojo tokias technologijas kaip perspektyva, šešėliai ir šviesa, kad erdvės jų paveiksluose atrodytų kuo didesnės. Taip pat siekta parodyti piešiamų žmonių emocijas. Nors daugelis menininkų ir mąstytojų naudojo savo talentus naujoms idėjoms išreikšti, kai kurie europiečiai išplaukė į jūras norėdami daugiau sužinoti apie juos supantį pasaulį. Per laikotarpį, žinomą kaip atradimų amžius, buvo atlikti keli svarbūs tyrinėjimai. Keliautojai pradėjo ekspedicijas po visą pasaulį. Jie atrado naujus laivybos maršrutus į Ameriką, Indiją ir Tolimuosius Rytus, o tyrinėtojai keliavo vandens keliais, kurie nebuvo iki galo suplanuoti ir žinomi. Į įžymias keliones leidosi Ferdinandas Magelanas, Kristupas Kolumbas, Amerigas Vespučis, Markas Polas, Chuanas Ponsė de Leonas, Vaskas Nunjesas de Balboa, Hernandas de Sotas ir kt.

 

Požiūrio į religiją kitimas

 

Humanizmas skatino europiečius suabejoti Romos katalikų bažnyčios vaidmeniu Renesanso epochoje. Kai vis daugiau žmonių išmoko skaityti, rašyti ir interpretuoti idėjas, jie pradėjo nuodugniai nagrinėti ir kritikuoti religiją tokią, kokią žinojo. Be to, spausdinimo mašina padėjo atspausdinti ir išleisti tokius tekstus kaip Biblija. Ją kopijuoti ir leisti su ja susipažinti kuo daugiau žmonių. Nusivylęs bažnyčiose vykstančiu kyšininkavimu, įskaitant galimybę piliečiams nusipirkti atleidimą nuo nuodėmių, XVI a. vokiečių vienuolis Martynas Liuteris suabejojo ​​daugeliu bažnyčios praktikų ir ar jos atitinka Biblijos mokymus. 1517 m. Jis parašė 95 tezes, tariamai prikaldamas jas prie koplyčios durų Vitenbergo universitete Saksonijoje. Spausdinimo mašinos leido tas pačias tezes plačiai ir greitai išplatinti visoje Europoje, ir nors bažnyčia jį pavadino eretiku, o popiežius Leonas X 1521 m. ekskomunikavo, M. Liuterio žodžiai pasiekė daugelį. Jo revoliucinis judėjimas sukėlė katalikų bažnyčios susiskaldymą, dėl to buvo sukurta nauja krikščionybės forma, žinoma kaip protestantizmas.

 

Renesanso išradimai, pakeitę pasaulį

 

Pieštukas. 1560 m. šią rašymo priemonę išrado italai Simonio ir Lyndiana Bernacotti. Jie atrado, kad grafito lazdeles galima įsmeigti į tuščiavidurį kadagio medžio pagaliuką ir tvarkingai bei patogiai naudoti. Šis ankstyvas pieštuko modelis skirtas daugiausia staliams, todėl buvo ovalo formos, kad nenuriedėtų. Pieštukai tapo masiškai gaminama preke ir tokia išlieka iki šiol.

 

Spausdinimo mašina. Tai buvo vienas reikšmingiausių Renesanso laikotarpio išradimų, leidęs pasiekti didelę komunikacijos pažangą. Vokiečių auksakalys Johanas Gutenbergas 1436 m. išrado pirmąjį spausdinimo presą. Jis sujungė judančias metalines plokštes su presavimo mašina, sukurdamas mašiną, vadinamą Gutenbergo presu. J. Gutenbergo dėka laikraščius, žurnalus ir knygas buvo galima greitai ir pigiai dauginti, pakeičiant kruopštų vienuolių raštininko darbą vienuolynuose. Gutenbergo presas buvo valdomas tik rankiniu būdu, tai lėtas procesas, jei lygintume su šiuolaikiniais elektroniniais prietaisais, tačiau jis padėjo pamatą ateičiai.

 

Mikroskopas. Išradingas Renesanso laikotarpio akinių gamintojas Zacharias Janssenas yra pirmojo mikroskopo kūrėjas. Nors Zacharias tuo metu buvo tik paauglys, manoma, kad jis ir jo tėvas 1590 m. kartu sukūrė pirmąjį mikroskopo prototipą. Mikroskopą sudarė du lęšiai, kurių vienas paima vaizdą, o kitas padidina, kad jį galėtų pamatyti žmogaus akis. Jų atradimas leido tyrinėti, suprasti pasaulį visiškai nauju būdu, ir nuo to laiko gyvenimas niekada nebuvo toks, koks buvo.

 

Žiūronas. Kitas Renesanso epochos akinių gamintojas iš Olandijos, vardu Hansas Lippershey, 1608 m. išrado pirmąjį žiūroną. Iš pradžių savo naująjį prietaisą pavadino „kijker“ (olandų kalba „žiūrėtojas“), apibūdindamas jo funkciją, „kad matytų dalykus toli, tarsi jie būtų šalia“. Tai buvo pirmasis tokio pobūdžio instrumentas, praplėtęs vieną iš žmogaus pojūčių, sužavėjęs ir įkvėpęs daugelį toliau plėtoti savo idėją. Po H. Lippershey atradimo G. Galilėjus greitai nukrypo nuo savo tikslo – maždaug 1609 m. sukūrė savo atnaujintą teleskopo versiją, kurią panaudojo radikaliems atradimams apie visatą. Jis rado keturis Jupiterio palydovus, išsiaiškino, kad Saulė – visatos centras ir kad Žemės Mėnulis nėra visiškai sferinis.

 

Garo variklis. Tai buvo vienas svarbiausių išradimų per šimtmečius iki pramonės revoliucijos. Garo variklis leido atlikti didelius darbus žemės ūkio, kasybos, gamybos ir transportavimo srityse. 1698 m. anglų inžinierius Thomas Savery sukūrė pirmąjį praktišką ir efektyvų garo variklį, skirtą vandeniui išpumpuoti. Jo išradimas grįstas garų slėgiu, kuris turėjo tendenciją sprogti, todėl nebuvo visiškai patikimas. 1712 m. anglų geležies prekybininkas ir išradėjas Thomas Newcomenas sugalvojo geresnę versiją, kurioje buvo apsauginiai vožtuvai, o jo madingas išradimas naudotas daugiau nei 50 metų.

 

Žinomiausi epochos paveikslai

 

„Mona Liza“. L. Da Vinčio paveikslas „Mona Liza“ yra vienas garsiausių ir pripažintų paveikslų istorijoje. Iki šiol netyla diskusijos apie paveiksle vaizduojamos moters šypseną, spėliota, ji šypsosi ar ne. L. Da Vinčis nutapė moters akis taip, kad net pakeitus žiūrėjimo kampą atrodo, kad visada seka stebėtoją. Šiuo metu paveikslas eksponuojamas Luvre, Paryžiuje, ir priklauso visuomenei, o tai reiškia, kad jos negalima nei nusipirkti, nei parduoti.

 

„La Primavera“. Italų kalboje šis žodis reiškia pavasarį. „La Primavera“ yra Sandro Botičelio paveikslas. Manoma, kad šį meno kūrinį nutapė apie 1482 m. Laikomas vienu geriausių Renesanso meno pavyzdžių. Daugelis bandė interpretuoti paveikslą, manoma, kad tai mitinė alegorija, o kiti sako, kad tai susiję su sezono pasikeitimu. „La Primavera“ – prieštaringiausias paveikslas pasaulyje.

 

„Adomo sukūrimas“. Nutapytas 1512 m. ir yra vienas ikoniškiausių Mikelandželo paveikslų. Jį galima išvysti ant Siksto koplyčios lubų. Nors tai vienas atkartojamiausių visų laikų paveikslų, visgi tik antras pagal populiarumą po „Monos Lizos“. Paveikslas tapo žmoniškumo simboliu, nes pavaizduotos Dievo ir Adomo rankos ant prisilietimo ribos.

 

„Paskutinė vakarienė“. 1498 m. geriausiu L. Da Vinčio kūriniu laikoma „Paskutinė vakarienė“ yra svarbus Renesanso laikotarpio paveikslas. Čia pavaizduotas Jėzus su savo mokiniais susėdęs paskutinei vakarienei. Paveikslas pasižymi sumaniu spalvų, šviesos ir anatomijos panaudojimu. Šis kūrinys – nenutylančių diskusijų ir spėlionių objektas.

 

Autorius Monika Budnikienė