Senėjimo baimė yra viena labiausiai paplitusių šiuolaikiniame gyvenime. Bet kuriai moteriai normalu save gerbti ir mylėti, todėl jei visą laiką rūpinatės savo veidu ir oda – puiku. Tačiau nepamirškite – ateina laikas, kai kiekvienas iš mūsų pradeda senti. Tai natūralus procesas, todėl su juo reikia elgtis ramiai ir išmintingai. Psichologai dažnai pataria, kaip tinkamai gydyti senėjimo apraiškas ir išmokti filosofiškai priimti savo amžių.

 

senėjimas

Pirmiausia psichologai pataria priimti senėjimo procesą ir save jame bei stengtis atrodyti gražiai ir stilingai bet kokio amžiaus. Dirbkite su savigarbos jausmu ir savo kūno sveikata: susikurkite tinkamą mitybą, stebėkite savo miegą – miegoti būtina bent 8 val. per parą, atlikite naudingas grožio ir sveikatos procedūras, skirtas atpalaiduoti ir tonizuoti kūną.

 

Lengviau priimti savo amžių kaip natūralų procesą gali padėti:

 
  • garsių vyresnio amžiaus moterų, kurios natūraliai sensta, nuotraukos;
  • natūrali senėjimo tendencija – pabandykite įžvelgti grožį naujoje pasaulinėje tendencijoje.
 

Tiesą sakant, jaunystė – ne oda, o gyvenimo būdas ir mintys. Tai sportas, aktyvumas, pozityvus mąstymas, bendravimas su jaunimu ir domėjimasis gyvenimu, humoro jausmas ir požiūrio lengvumas. Tad visų pirma reikėtų atkreipti dėmesį būtent į šiuos dalykus.

 

Kodėl mes bijome senatvės?

 

Sakoma, kad lietuvius užsienyje galima atpažinti iš susirūpinusios išvaizdos. Tame yra dalis tiesos. Daugelis tautiečių iš tiesų nežino, kaip gyventi čia ir dabar – mes visada galvojame apie ateitį ir dramatiškai išgyvename kiekvieną jos akimirką.

 

Susirūpinimą dėl rytojaus paveldėjome iš praeities kartų. Psichologai net sugalvojo šiam reiškiniui pavadinimą – transgeneracinis perdavimas. Karų, represijų, devalvacijų ir perversmų laikais buvo labai svarbu apgalvoti keletą žingsnių į priekį. O kad būtų jėgų susidoroti su kasdieniais sunkumais, reikėjo išlikti jaunam ir sveikam. Būti senam, reiškė būti silpnam, vargšui ir žūti.

 

Tai, kad ateinančio garbaus amžiaus siaubas, yra būtent paveldimas iš tėvų kartų, liudija ir tai, kad jį patiria ir jaunesni nei 40 metų žmonės. T. y. žmogus dar neturi savo senatvės išgyvenimo patirties, yra paklausus darbo rinkoje, bėgioja rytais ir reguliariai užsiima seksu, bet kaskart pažvelgęs į senolius krūpčioja iš baimės, kad ir jo pats laukia! Taip yra dėl to, kad protėvių atmintis apie senatvę, sergant ligomis ir turint pačių įvairiausių poreikių, yra archyvuojama mūsų pasąmonėje. Būti senam tokiu atveju yra baisu.

 

Sociologai nesileidžia į baimių temą. 2017 m. atliktas tyrimas parodė, kad senatvės baimė buvo penktoje vietoje po baimės nuskursti ir prarasti darbingumą – kas, tiesą sakant, yra senatvės sinonimas.

 

Senatvės baimė – kaip sluoksniuotas pyragas. Kalbama ne tik apie raukšles ir aukštą kraujospūdį. Pirmiausia tai istorija apie praradimą – grožį, sveikatą, darbingumą, draugus ir artimuosius, patį gyvenimą ir taip toliau. Apie savęs priėmimą kaip kitokį, tam tikra prasme netobulą. Ir, žinoma, apie jausmus, lydinčius pokyčius: vienišumą, bėjėgiškumą, nuovargį, pavydą, apmaudą, pyktį ir pasipiktinimą – kiekvienas ras kuo papildyti šį sąrašą.

 

Geras ženklas yra tas, kad mes vis dar susiduriame su baime, o ne nerimu. Nerimas yra neaiški būsena, nuo kurios sieloje slogu ir negera. Tai blogas jausmas. Baimė yra kažkokio konkretaus. Senatvė – tai gana identifikuotas priešas, su kuriuo, jei norite, galite kovoti.

 

Kova su senatvės baime dažnai prasideda nuo to, ką bent jau žmogus gali suvaldyti: sportu, botokso injekcijomis ar mezoterapija. Kai turite stangrų pilvo presą ir lygią kaktą, įtikinate save: „Oho, aš dar jaunas! Gyvas ir energingas!”, tada tampa daug lengviau.