Gera daryti gera. Smagu žinoti, kad reikia tiek nedaug, kad kitas žmogus būtų laimingas. Kartais tereikia vieno paguodos žodžio, kąsnelio sotesnio maisto arba ko nors, kas pagerintų gyvenimo sąlygas. Tikra tiesa, kad gerų darbų darymas praturtina ne tik tą, kuris ima, bet ir tą, kuris duoda. Tikriausiai dėlto ne visada lengva suprasti, ar žmonės tai daro nuoširdžiai, vedami moralinių vertybių, ar iš nelaimės bando pasipelnyti ir padėti vargstantiems tik dėl to, kad pasidarytų savireklamą. Taigi, kaip atskirti tikrąjį geradarį nuo apsimetėlio?

 

parama

Trumpai apie filantropiją

 

Europoje filantropija minima jau nuo Viduramžių, vėliau plačiai išplito ir likusiame pasaulyje. Ji buvo neatsiejama nuo krikščioniškųjų vertybių: nuoširdi pagalba sergantiems, skurstantiems, seneliams bei našlaičiams. Tačiau tokia veikla ne visada buvo užsiimama iš altruistinių ir nuoširdžių paskatų. Priešingai, dažnai geradariai tikėdavosi, kad už skiriamą labdarą vargstantiems bus atleistos nuodėmės. Be to, tokia veikla padėdavo užsitarnauti pagarbą kitų žmonių akyse. Šią veiklą inicijavo ir koordinavo vienuoliai ir Bažnyčia. Nuo  XVIII a. Jungtinėse Amerikos Valstijose filantropija tapo neatsiejama žmonių gyvenimo dalimi. Gyventojai buvo skatinami dalį savo pajamų skirti labdarai, o paaukodami vargstantiems jie gaudavo socialinių lengvatų. Žmonės džiaugėsi galėdami padėti kitiems. Dabar, kai kurie filantropijos veiklą palaikantys milijonieriai pasirašo sutartis, kuriomis įsipareigoja aukoti vargstantiems. Už sutarties sulaužymą gresia numatytos sankcijos ir baudos.

 

Garsūs filantropai

 

Vienas turtingiausių pasaulio žmonių, verslininkas ir „Microsoft“ įkūrėjas Bilas Geitsas (Bill Gates) garsėja kaip dosnus filantropas. Tačiau ar tikrai turtuolis nuoširdžiai rūpinasi visuomene, ar labdarai skiria milijonus vedinas kitokių, strateginio verslo paskatų? Jis mėgsta pabrėžti, kad skiria milžiniškas sumas vakcinų nuo mirtinų ligų kūrimui ir švietimo reformų gerinimui. Iš kai kurių spaudoje pateiktų atsiliepimų galima spėti, kad Bilui Geitsui su žmona Melinda filantropija tapo verslo dalimi, žudančia nuoširdžią, geranorišką paramą vargstantiems. Kitas žymus ir labai turtingas filantropas, XIX – XX plieno magnatas – Endriu Kernagis (Andrew Carnegie) neįsivaizdavo savo gyvenimo be nuoširdžios pagalbos skurstantiems ir sergantiems. Net  90 % viso savo turto jis skyrė labdarai. „Tas, kuris miršta turtingas, miršta pažemintas“, – kažkada ištartų savo žodžių vyras laikėsi iki pat mirties. Jis mėgo padėti tiems, kuriems to labiausiai reikėjo – tai buvo geradario aistra. Ne išimtis ir Lietuvos milijonieriai, kurie remdamiesi Jungtinių Amerikos Valstijų ir Vakarų Europos pavyzdžiais stengiasi šią veiklą pritaikyti savoje šalyje. Jungtinių Amerikos Valstijų mokslinių tyrimų bendrovė „Thermo Fisher Scientific“ už daugiau nei 700 mln. litų įsigijo didžiausią Lietuvos biotechnologijų įmonę – „Fermentas“. Jos akcininkai ir buvę vadovai prof. Viktoras Butkus ir prof. Arvydas Janulaitis dalį gautų pinigų nusprendė investuoti į Lietuvos kultūrą ir mokslą.

 

Likimo dovana – nauji tėvai

 

Didžiausias turtas, jokiais pinigais neišmatuojamas – šeima. Deja, ne visi tuo gali pasidžiaugti. Ką daryti vaikams, kai tėtis dingęs Rusijoje dėl praeityje įvykdytų nusikaltimų, mama be gyvenamosios vietos ir finansų? Kaip elgtis, kai artimoje aplinkoje nėra senelių, tetų, dėdžių ar gailestingų žmonių, kurie galėtų padėti bėdoje? Išeitis tokiems vaikams tik viena – vaikų globos namai. Tačiau dviems, koja kojon einantiems broliams, nusišypsojo sėkmė. Vaikų globos namuose surengtame kalėdiniame vakarėlyje lankėsi norvegų šeima ir nuoširdžiai susižavėjo šiais likimo nuskriaustais broliais. Berniukai atvirai pasakojo savo svajones svetimiems žmonėms: gerais pažymiais baigti mokyklą, studijuoti universitete, dirbti bei sukurti darnią šeimą. Tad nenuostabu, kad užseniečiai susižavėjo berniukų optimizmu ir kabinimusi į gyvenimą. Niekada nematę jūros, niekada nevalgę su šeima prie bendro stalo, niekada neišgirdę paskatinamojo žodžio – tokia buvo berniukų realybė iki lemiamo vakarėlio. Praėjus vos kelioms dienoms norvegų šeima nusprendė brolius pakviesti paviešėti pas juos per Kalėdų atostogas, o vėliau ir visą vasarą. Jaunuoliai ne tik smagiai leido laiką su naująja šeima, bet ir užsidirbo pinigų per vasaros atostogas. Iki šiol skandinavų šeima rūpinasi likimo nuskriaustais broliais, apmoka jų studijas Lietuvoje, suteikia tai, ko negalėjo suteikti biologiniai tėvai.

 

Negailestinga diagnozė ir sulaukta pagalba

 

Kita istorija taip pat drasko širdį. Jauna pora, studentai, neturintys nuosavų namų, abu užaugę neturtingose šeimose turėjo kabintis į gyvenimą iš paskutiniųjų. Netrukus jauni įsimylėjėliai susilaukė kūdikio. Tačiau šeimyninė laimė truko neilgai, nes netikėta merginos liga apvertė gyvenimą aukštyn kojom. Ant kaklo ji pastebėjo įtartiną gumbą. Sunerimusi jauna mama nuvyko į ligoninę. Išgirsta diagnozė šokiravo – II stadijos kraujo vėžys. Kaip toliau elgtis, ką daryti? Kas prižiūrės kūdikį, kai prasidės gydymas, iš kur gauti pinigų vaistams? ,,Kaip dabar pamenu tą dieną, kai ji verkdama paskambino man, buvo puolusi į paniką, prašė pagalbos. Aš buvau šoke ir galvojau, kodėl ji, už ką ją taip baudžia likimas? Varginga vaikystė, tėvai alkoholikai, o dabar ir mirtį žadanti liga“, – taip atviravo merginos draugė. Reikėjo staigiai reaguoti ir imtis veiksmų, nes medikų diagnozė nieko gero nežadėjo. Pinigų vaistams padėjo surinkti ta pati draugė. Aukojo daugelis universiteto studentų, administracija, kaimynai ir net nepažįstami žmonės. Jei ne šių gerų žmonių parama ir draugė, pasiruošusi kalnus nuversti, neaišku, kaip būtų pasibaigusi ši istorija. Praėjus metams po paskutinės chemoterapijos mergina ir toliau turi lankytis patikroms pas medikus, tačiau sėkmingai tęsia studijas, augina mažą, guvią dukrytę, turi mylintį vyrą bei būrį puikių, pagalbos ranką ištiesiančių, draugų.

 

Neturtingas batų blizgintojas, aukojantis vaikų ligoninei

 

Albertas Leksis (Albert Lexie) iš Jungtinių Amerikos Valstijų garsėja kaip puikus batų blizgintojas, dirbantis Pitsburgo ligoninėje. Vyras šį darbą dirba jau nuo 1982 m. ir už poros batų nuvalymą prašo 3 dolerių. Užsienio spaudoje rašoma, kad A. Leksis per metus uždirba 10000 dolerių. Amerikoje tai labai nedidelis atlyginimas. Tačiau vyras savo darbą atlieka kruopščiai, klientai jį vertina ir dažnai jam palieka arbatpinigių. Vietoj to, kad garbaus amžiaus vyras prisidurtų prie kuklaus uždarbio, visus gautus pinigus paaukoja sergantiems mažyliams. Už tokį kilnų poelgį, besitęsiantį daugiau nei 30 metų, A. Leksis gavo ne vieną valstybinį apdovanojimą.

 

Panevėžio vyskupijos „Caritas“ atstovės Gražinos Kacevičienės komentaras

 

„Dažniausiai Lietuvos žmonės aukoja pavasarį ir rudenį. Pavasarį tvarkosi spintas, palėpes ir galvoja: kam išmesti rūbus į šiukšlyną, geriau paaukoti vargstantiems. Rudenį dažniausia auka yra sodo ir daržo gėrybes, konservuoti maisto produktai. Aukos būna skirtingų rūšių: finansinė auka – pinigai, materialinė – drabužiai, baldai, siuvimo, skalbimo mašinos ir t. t., maisto auka – konservuoti maisto produktai, sausi maisto daviniai, daržovės, vaisiai. Lietuvoje dažniausiai auka būna padėvėti drabužiai ir kiti nebereikalingi daiktai. Galima manyti, kad vieniems auka suteikia pilnatvės jausmą, kitiems tik dalinai, nes tai priklauso nuo asmenybės. Žmonių dalinimosi gėriu tikslai yra skirtingi: vieni dalinasi tik todėl, kad nereikėtų išmesti drabužių, avalynės, turtingieji skiria auką norėdami sumažinti, išpirkti savo asmenines kaltes, pasireklamuoti ir tik mažoji dalis skiria nuoširdžią auką – skirdami savo laiką, energiją savanorystei, padėdami vargstantiems ir galvodami, kokių daiktų, paslaugų labiausiai reikia nepriteklių patiriantiems žmonėms, ligoniams ir t. t.“.

   

Įdomu

 

  • Lietuvoje 2014 m. gruodį – gegužę atliktas tyrimas atskleidė, kad 2012 m. Lietuvoje asmenų, susiduriančių su dideliu materialiniu nepritekliumi, skaičius buvo vienas didžiausių ES šalyse.
  • 2012 m. daugiausia asmenų, susiduriančių su dideliu materialiniu nepritekliumi, buvo Bulgarijoje (44,1 %) ir Rumunijoje (29,9 %), mažiausia Liuksemburge (1,3 %).
  • 2012 m. skurdą Lietuvoje dažniausiai kentė 16 – 24 metų (36,7 %) ir vyresni nei 65 metų (35,7 %) žmonės.
  • Lietuvoje į didžiausią rizikos grupę patenka vieniši asmenys, auginantys nepilnamečius vaikus, arba jų neturintys.
  • „Atviros Lietuvos fondo“ (ALF) užsakymu buvo atliktas sociologinis tyrimas „Filantropija Lietuvoje“, gauti rezultatai parodė, kad daugiau nei 80 %  lietuvių teiktų paramą kitiems, jei būtų turtingi.
  • Nevyriausybinė organizacija „Caritas“ teikia pagalbą prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms.
  • JAV filantropija plačiai paplitusi, vidutiniškai turtingi amerikiečiai paaukoja 3,5 % savo turto, o D. Britanijos gyventojai tik apie 0,8 %.
  • Daugiausiai iki 2011 m. paaukojęs žmogus pasaulyje yra Bilas Geitsas, jo auka – 28 milijardai JAV dolerių.