Pasaulyje pastebima tendencija, kad vis daugiau žmonių atsisako tradicinės religijos ir pradeda ieškoti dvasinio peno. Kuo dvasingumas skiriasi nuo religijos? Kas tai iš tikrųjų yra? Jausmas, kelrodė žvaigždė ar tam tikri ritualai, atliekami kasdien?

 

"dvasingumas"

Dvasią būtų galima pavadinti žmogaus viduje, glūdinčia jėga, kuri suteikia kūnui gyvybės, energijos ir galios, ir vidines asmens savybes. O dvasingumas – tai yra būdas, skirtas atrasti sąmoningumą, savo ir pasaulio gyvybingumą. Dvasinis kelias paprastai padeda geriau pažinti tikrąją savo prigimtį ir gyvenimo tikslą. Jis praktiškai moko gyventi geriausiai, kaip tik įmanoma. Palyginimui: tradicinės religijos turi griežtesnę struktūrą, skirtą atrasti tiems patiems dalykams.

 

Dvasinėmis praktikomis gali tapti viskas, kas praplečia sąmoningumo ribas ir stiprina vidinį ryšį su visata. Net paprastas pasivaikščiojimas gali būti vadinamas dvasine praktika, jeigu jis atliekamas, siekiant būti dabartyje, sutelkiant dėmesį į aplinką, kūno judesius ir gyvybingumą.

 

Nemažai žmonių, dėl kokių nors priežasčių nusivylę viena religija, nepradeda ieškoti kitos, o atranda savyje dvasingumą. Šalyje vyraujanti religija nenumalšina jų sielos alkio, bažnyčios klauptai, tradicinės maldos ir kunigo pamokslai neatsako į svarbiausius vidinius klausimus.

 

Vis daugiau žmonių apskritai neieško dvasinio vadovo, o jį atranda savyje. Kitais žodžiais tariant, dvasingumas – tai vidinė proto ir jausmų ramybė. Ieškodami dvasingumo žmonės išbando daugybę dvasingumo praktikų: muzikinės terapijos, meditacijos, piligriminės kelionės, dainavimo grupės, joga, žygiavimas, reiki, bendraminčių grupės, dėkingumo lavinimas, savanorystė, atsiskyrimas nuo visuomenės ir savipagalbos grupės.

 

Nuolatinių bažnyčios lankytojų pamažu mažėja, o įvairios dvasinės praktikos klesti, ypač tarp moterų, kurioms nors ir dažniausiai neleidžiama būti dvasinėmis vadovėmis visuomenėje, tačiau jos tampa pagrindinės dvasingumo kurstytojomis namuose ir artimiausioje aplinkoje.

 

Dvasingas, bet nereligingas žmogus nori išsaugoti religijos elementus, bet taip pat ir turėti daugiau laisvės. Žmonės nori patys atrasti dvasingumą savyje, o ne kad kas nors pasakytų, kuo jie turi tikėti. Ypač tai aktualu moterims, nes dvasingumo praktikos padeda atsiskleisti geriausioms jų savybėms, sulaukti pripažinimo, atrasti savyje slypinčią galią ir pasirinkti tokį tikėjimą ir praktiką, kurie leistų jai tobulėti ir padėtų išsilaisvinti iš patriarchalinės visuomenės santvarkos.

 

53-ejų metų kanadiečių rašytoja ir scenarijų autorė Lori Lansens prisimena, kad būdama maža mergaitė svajojo tapti vienuole. Susižavėjusi senojo Holivudo aktore Jennifer Jones ir jos atliekamu vaidmeniu 1943-iųjų filme „Bernadetės daina“ (angl. „The Song of Bernadette“), L. Lansens paprašė rožinio kaip dovanos Kalėdoms. Mergaitė pradėjo skaityti Bibliją prieš miegą ir anksti keltis, kad galėtų dalyvauti rytinėse mišiose. Ji pasakojo, kad Jėzus buvo jos pirmoji meilė, nes jis mylėjo atstumtuosius, atleisdavo nusidėjėliams ir primindavo žmonėms, kad su kitais reikia elgtis taip, kaip jie norėtų, kad su jais elgtųsi kiti.

 

Tačiau kai sukako 12 metų, viskas pasikeitė. Parapijos kunigas ją ir jos geriausią draugę pasikvietė į kleboniją, padėti lankstyti kvietimus. Iš jo burnos dvokė viskiu, o akys geidulingai žvelgė. Kunigas abi mergaites nederamai lietė. Apie šį nutikimą Lori niekam nepasakojo, bet liovėsi lankytis mišiose. Maždaug tada ji pradėti mąstyti apie tai, kas iš tikrųjų yra Dievas. „Jaučiausi išduota Dievo, kurį pažinojau, tačiau aš ir toliau galvojau, kaip atrasti ryšį ir meilę“, – dalijosi prisiminimais rašytoja, šiuo metu gyvenanti Kalifornijoje (JAV).

 

Taigi Lori Lansens prarado tikėjimą religija, bet neprarado dvasingumo. Jį galima pajusti skaitant šios autorės knygas (į lietuvių kalbą išverta tik viena jos knyga – „Mergaitės“). „Kai rašau, aš ieškau grožio ir tiesos žmonėse, santykiuose ir pasaulyje. Aš rašau, norėdama rasti išganymą. Bandau pajusti pasaulį, rašydama grožinę literatūrą, taip pat bandau pajusti tą, ką žmonės vadina Dievu“, – aiškino Lori Lansens kanadiečių žurnalui „Best Health“.

 

Tokių kaip Lori Lansens – ne viena ir jų vis daugėja. Štai kelios priežastys, kodėl žmonės atsisako vienos religijos ir pradeda ieškoti dvasingumo:

 
  • Religijų yra ne viena, bet šimtai.
 
  • Dvasingumas yra tik vieno tipo.
 
  • Religija yra tiems, kuriems reikalingi ritualai ir formalumai.
 
  • Dvasingumas yra tiems, kurie dvasinio pakilimo siekia, nesivadovaudami jokiomis dogmomis.
 
  • Religija yra tiems, kuriems reikia gyvenimo kelio vedlio.
 
  • Dvasingumas yra tiems, kurie yra linkę klausytis savo vidinio balso.
 
  • Religija yra dogmatinis neginčytinų taisyklių ir faktų rinkinys, kuriam reikia besąlygiškai paklusti.
 
  • Dvasingumas verčia visur ieškoti priežasčių, apsvarstyti visus galimus pasirinkimus ir pasekmes.
 
  • Religija grasina ir gąsdina.
 
  • Dvasingumas suteikia vidinę ramybę.
 
  • Religija kalba apie nuodėmes ir klaidas.
 
  • Dvasingumas drąsina gyventi čia ir dabar, neatgailauti dėlto, kas praėjo, o verčiau pasimokyti iš savų klaidų.
 
  • Religija yra įdiegta vaikystėje. Tai, kaip sriuba, kurios tada nenorėjote valgyti.
 
  • Dvasingumas – tai maistas sielai, kurio ieškote, kuris padeda atrasti pasitenkinimo jausmą.
 
  • Religija nėra Dievas.
 
  • Dvasingumas – tai yra begalinis sąmoningumas ir viskas, kas jame telpa – tai yra Dievas.