„Kiekvienas romanas yra tarsi rizikingas žygis į nežinomybę, tačiau būtent tai mane ir skatina į jį leistis. Rašymo grožis skleidžiasi, kai rašai, kai visą dieną rašius užplūsta palaima, kai gali būti kitur, tiksliau, romano pasaulyje, gyvendamas ir savo gyvenimą, kai kiekvieną sykį leidiesi į kelionę nežinodamas jos tikslo“, – sako italų rašytoja Rosella Postorino.

Rosella Postorino. Carlo Gianferro nuotr.

Rosella Postorino, Carlo Gianferro nuotr.

   

Lietuvos skaitytojai R. Postorino pažįsta iš 2018 metais prestižinę literatūros premiją „Campiello“ bei kitus svarbius apdovanojimus pelniusio jos romano „Ragautojos“.

 

2023 metų sausį Italijoje pasirodęs naujausias rašytojos romanas „Aš tiesiog mylėjau tave“ iškart sulaukė didžiulio skaitytojų dėmesio ir itin palankaus literatūros kritikų vertinimo. Jaudinantis, tikrais faktais pagrįstas romanas apie išvežtus iš Sarajevo į Italiją vaikus pateko į svarbiausios italų literatūros premijos „Strega“ finalinį penketuką ir pelnė antrą vietą.

 

1992-aisiais Sarajevas virto mūšio lauku: snaiperių šūviai, sprogstančios granatos ir krintančios bombos tapo miesto gyventojų kasdienybe. Dešimtmetis Omaras ir jo brolis leidžia dienas vaikų namuose. Jie laukia motinos, kuri, prasidėjus miesto apsupčiai, į prieglaudą užsuka vis rečiau. Kartą, kai Omaras išeina su motina pasivaikščioti, netikėtai sprogsta granata. Berniukas išplėšiamas iš motinos glėbio, jis nežino, ar mama liko gyva.

 

Iš liūdesio gniaužtų Omarui padeda vaduotis Nada – mėlynakė šviesiaplaukė mergaitė, kuriai trūksta bevardžio piršto. Vieną dieną vaikų namų auklėtiniai sužino, kad iš Sarajevo bus išvežti į Italiją. Atsidūrę svetimoje šalyje vieni vaikai stengiasi pritapti, kiti maištauja, priešinasi ir trokšta grįžti į gimtinę. Bėgant metams Omarą vis dar kamuoja mamos ilgesys, karo paliktos traumos, o jo baimės virsta didžiuliu skauduliu, iš kurio išvaduoti gali tik vienas žmogus – mergina, kuriai trūksta bevardžio piršto…

 

Įtraukiantį, poetišką romaną ką tik išleido leidykla „Alma littera“. Ta proga su rašytoja R. Postorino kalbėjosi knygos vertėja Rasa Di Pasquale.

 

Mieloji Rosella, esate rašytoja, turinio redaktorė, vertėja, piešiate. Kaip šios jūsų veiklos praturtina viena kitą?

 

Pradėjau piešti dar prieš išmokdama rašyti. Kai buvau maža, negalėdavau nepiešti, piešdavau kasdien. Manau, kad piešdama įgudau į viską įsižiūrėti iki smulkmenų, žvelgti į dalykus iš konkrečios ir galbūt netikėtos perspektyvos, pamatyti tai, ko iškart nepamatome. Be jokios abejonės, šis dalykas naudingas rašant. Be to, buvo ir yra naudinga skaityti ir dirbti prie kitų autorių knygų. Esu vertusi Marguerite Duras kūrybą, šios rašytojos knygas skaityti pradėjau ir pamėgau būdama vos penkiolikos. Gilindamasi į jos tekstų sandarą, į tai, kaip viena ar kita simbolinė nuoroda atsikartoja skirtinguose skyriuose, į tai, kaip kai kurie vieno romano raktiniai žodžiai vėl suskamba kitame romane, išėjau išties didžiulę rašymo mokyklą.

 

Rašote ir suaugusiesiems, ir vaikams. Kuo skiriasi rašymas suaugusiesiems nuo rašymo vaikams?

 

Rašymas suaugusiesiems ir rašymas vaikams man iki šiol labai skiriasi. Romanus brandinu labai ilgai ir tas laikas būna gana sunkus. O knygos vaikams išsiveržia tarsi pliūpsnis, turiu pasakyti, jog kai kurias mintis joms puoselėju nuo pat vaikystės.

 

Rašyti yra sunku. Kaskart jaučiuosi taip, lyg nemokėčiau to daryti. Kiekvienas romanas yra it rizikingas žygis į nežinomybę, tačiau būtent tai mane ir skatina į jį leistis. Rašymo grožis skleidžiasi, kai rašai, kai visą dieną rašius užplūsta palaima, kai gali būti kitur, tiksliau, romano pasaulyje, gyvendama ir savo gyvenimą, kai kiekvieną sykį leidiesi į kelionę nežinodama jos tikslo – tarytum kažkur panertum daugybei metų ir išnirtum šiek tiek pasikeitusi. Galiausiai, kai užsimezga ryšys su skaitytojais, kurie perskaitę vieną ar kitą mano romaną dažnai parašo arba po knygos pristatymo susiranda ir pasidalina be galo asmeniškomis savo gyvenimo akimirkomis ir labai giliomis mintimis.

 

As tiesiog mylejau tave_virselis 2.inddNaujausiame romane „Aš tiesiog mylėjau tave“ rašote apie tai, kaip žmonių istorijos susipina su Istorija, gilinatės į karo temą. Kodėl svarbu rašyti apie tai šiandien?

 

Nemanau, kad svarbu rašyti apie tai šiandien, galbūt svarbu rašyti apie tai visada, bet tikrai ne svarbiau už kitokias knygas, kurias galima parašyti. Mane domina karo tema, nes karas yra akivaizdi gyvenimo Žemėje priešybė, jis byloja apie tai, kad žmonėms sunku gyventi kartu, byloja apie galios santykius, apie neteisybę, kuri neatsiejama nuo gyvenimo. Tačiau aš niekada sąmoningai nesiekiau pasakoti apie karą, tiesiog taip nutiko, kai sužinojau tam tikras istorijas ir jos prikaustė mano dėmesį. Mane suvirpino ne kitos, o būtent šios istorijos – apie Hitlerio maisto ragautojas ir iš Sarajevo į Italiją išvežtus vaikus, – mat jose atsiskleidžia konkreti, iš pažiūros ypatinga, bet iš tiesų įprasta žmonių padėtis, į kurią panorau būtinai įsigilinti.

 

Romanas „Aš tiesiog mylėjau tave“ remiasi tikrais įvykiais. Kaip sužinojote apie vaikus iš Sarajevo?

 

2019 metais perskaičiau apie juos straipsnį. Kai Sarajevas buvo apsiaustas, vaikai, vykdant humanitarinę misiją, buvo išvežti į Italiją, kad nežūtų sprogstant bomboms. Dauguma jų gyveno prieglaudoje, nors nebuvo tikri našlaičiai: ne vieno tėvai buvo gyvi, nuolat juos lankydavo. Kai kilo karas, tėvams buvo neįmanoma pranešti, kad vaikai išvyksta. Taigi jie liko Italijoje ne tik konflikto metu, bet ir jam pasibaigus. Šeimos apie juos nieko nežinojo, o jie nieko nežinojo apie savo šeimas. Šis dalykas mane ir sujaudino, rūpėjo tai, kas atrodė nesuderinama: kaip darydami gera, kartais pasmerkiame tuos, kuriems darome gera, patirti didžiulę, netgi nesuvokiamą netektį. Kai kurie vaikai, prabėgus net ir trisdešimčiai metų, tebeieško savo tėvų arba artimųjų, kiti tik po dvidešimt penkerių metų vėl galėjo apkabinti motinas. Žmogiškuose dalykuose riba tarp gėrio ir blogio dažnai yra plonytė.

 

Knygoje pasakojate apie Sarajevo vaikų likimus Italijoje. Ar jūsų šalyje pasikeitė požiūris į karo pabėgėlius ir migrantus nuo to laiko?

 

Pabėgėlių padėtis visur ir visais laikais buvo ir yra be galo sudėtinga. Kaip 1943 metais rašė Hannah Arendt savo esė „Mes pabėgėliai“, šie žmonės „praranda kasdienybės intymumą“, ir, šiaip ar taip, pabėgėliai visada lieka svetimšaliai, dažnai ilgą laiką nemoka žodžių, kuriais galėtų išsakyti giliausius jausmus, jie išrauti su šaknimis, vargšai, marginalai. Mano galva, dažnai trūksta empatijos norint suprasti, kad už anoniminės kategorijos „pabėgėliai“ slypi pavienių, į mus panašių žmonių istorijos, žmonių, kurie kaip ir mes svajoja, trokšta, bijo, myli, kurie bučiavosi ir verkė, šventė gimtadienius ir kivirčijosi. Literatūra grąžina žmogiškumą tiems, iš kurių įvykių apžvalgose jis nevalingai atimamas.

 

Romane rašote apie atsiplėšimą nuo motinos kūno, atsiplėšimą nuo savo šaknų. Kaip tokie atsiplėšimai paženklina mūsų gyvenimus?

 

Atsiplėšimas, atsiskyrimas yra pirminė patirtis, visi tai patiriame, nes tam, kad kvėpuotume, tam, kad gyventume, mus turi išplėšti iš motinos kūno, mumyse pirmą kartą atsiveria žaizda, kuri galbūt niekada neužsitrauks. Augdami visada susiduriame su šiuo išsiskyrimu, su šia išdavyste. Ir pati gamta plyšta, trūksta, skleidžiasi, kad augalai sukrautų pumpurus. Trumpai tariant, gyvenimas Žemėje yra nuolatinis atsiplėšimas.

 

Romano pavadinimui pasirinkote eilutę iš bosnių poeto Izeto Sarajlićiaus eilėraščio. Kodėl būtent ją?

 

Ši eilutė iš Sarajlićiaus eilėraščio „Ieškau gatvės, kurią pavadintų mano vardu“. Eilėraštyje poetas įsivaizduoja gatvę, kuri, jam mirus, būtų pavadinta jo vardu, jis sako, jog tikrai nenusipelnė, kad jo vardu pavadintų didžiulę gatvę, juk jis nepadarė nieko didvyriško, jis nėra „Istorijos veikėjas“. O kas yra Istorijos veikėjai? Dauguma žmonių nebus prisimenami kaip „veikėjai“, nors Istorija įsiveržė į jų gyvenimus. Pabėgėliai, nuskendę migrantai, kurių netgi neįmanoma atpažinti, Ukrainos civiliai, žuvę sprogstant jų namams, be žinios dingę kareiviai, niekieno nelydimi nepilnamečiai, keliaujantys per dykumą, kad pasiektų Jungtines Amerikos Valstijas, išpuolių aukos, išgyvenusieji: visi jie yra Istorija, bet nejau jie bus vadinami „veikėjais“? Todėl mane ir sugraudino eilutės, kurios skamba štai taip: „Ką veikiau, kai vyko Istorija? Aš tiesiog mylėjau tave.“ Kai Istorija, tai yra tragiška dabartis, kuri vieną dieną bus vadinama Istorija, išduoda mūsų gyvenimus, mes kabinamės į kasdienybės likučius, kad ji išliktų, ir į žmones, kuriuos mylime. Iš esmės paradoksalu tiesiog mylėti. Mylėdami galime guostis tuščia viltimi, kad įveiksime savo trūkumus, savo netobulybes, susitaikysime su tuo, kad tūkstančius metų, kurie ir sudaro pasaulio Istoriją, esame menkos būtybės tarp milijardų kitų gyvų būtybių, įskaitant ir virusus.

 

Jūsų knygoje yra daug skausmo, bet galima atrasti ir vilties spindulį. Kodėl mums būtina viltis?

 

Nežinau, ar būtina, galbūt naudinga. Bet aš tikrai neverčiu žmonių viltis, mano manymu, kiekvienas būdas žvelgti gyvenimui į akis yra gerbtinas. Net jei gyvenimui į akis žvelgiame apimti beviltiškumo, net jei gyvenimui į akis žvelgiame netekę vilties. Tiesiog į gyvenimą įsiveržia ir tamsa, ir šviesa, tai žino kiekvienas iš mūsų, kuris nugyveno tiek, kad spėjo subręsti, ir kuriam kaip man artėja senatvė. Net ir tada, kai baisiausiai kenčiame, kai nėra vilčių, galime patirti nuostabą: prisimenu, kaip pagrindinė knygos „Moteris Berlyne“ veikėja, nors mieste 1945-aisiais  krito bombos, nors Raudonoji armija smurtavo, įstengė žavėtis atėjusiu pavasariu ir sužydėjusiais medžiais. Pagrindiniai romano „Aš tiesiog mylėjau tave“ veikėjai yra vaikai, nepaisant visko, jie auga. Žaidžia, juokiasi, pykstasi, įsiropščia į medžius, piešia, puoselėja svajones, troškimus. Turint troškimų ateitis įmanoma. Kad ir suklumpa, netesi pažadų, išduoda, dvejoja, bijo, pagrindiniai romano veikėjai vis tiek suauga. Matyti juos augančius, nepaisant visų žaizdų, teikė vilties pirmiausia man pačiai.