Apie tai, kad istorija linkusi kartotis, kalbama nuo antikos laikų. Kai kurie įvykiai tokie panašūs, kad verčia išsižioti netgi didžiausius skeptikus. Kas tai? Laiko sukimasis ratu, o gal likimo siunčiami ženklai ar pamokos, kurios kartojasi tol, kol jas išmoksime?

 

istorija kartojasi

Laikas juda ratu?

 

Vertindami istorinius įvykius, šiandien laiką esame linkę vaizduoti kaip tiesę – kadaise nutikę įvykiai dėstomi nuo seniausių iki naujausių ir niekada nesueina į bendrą tašką. Visgi egzistuoja ir kita laiko samprata – ciklinis laikas. Tai ratu besisukantis ir tam tikrais ciklais atsikartojantis laikas – ateitis tėra kadaise jau buvusi praeitis. Būtent taip pasaulį suvokė senosios tautos. Panaši idėja gvildenta ir XIX a. filosofų. Vienas išsamiausiai tokią teoriją nagrinėjusių mąstytojų buvo vokiečių istorikas ir filosofas Osvaldas Špengleris. Jis teigė, kad visų civilizacijų raida panaši ir vyksta pagal tam tikrus bendrus dėsnius. Esą visos jos gyvuoja cikliškai. Kad ir kurią civilizaciją vertinsime, visoms tam tikrais etapais būdingi panašūs dvasiniai, meniniai ir politiniai bruožai. O. Špengleris civilizacijų raidą skirstė į keturis etapus, tapatindamas juos su metų laikais.

 

  • Pavasaris: vadovavimasis intuicija, būdingas vieningumas, stipri kūrybinė energija. Religijoje gimsta pagrindinis Dievo sampratą ir pasaulio radimąsi apibūdinantis mitas. Menas vertinamas kaip religinio atsidavimo išraiška, pavyzdžiui, statomos šventyklos dievams pagerbti. Politikoje vyrauja feodalizmas ir karinė aristokratija.

 

  • Vasara: bręsta sąmoningumas, stiprėja kritinis mąstymas, gimsta ankstyvoji pilietinė miesto visuomenė. Religijoje maištaujama prieš senąjį tikėjimą, gimsta naujos filosofijos, idealizmas priešinamas realizmui, nyksta misticizmas, viską bandoma įsprausti į realizmo rėmus. Politikoje įsiplieskia konfliktas tarp aristokratijos ir monarchijos, įsigali absoliuti valdžia, politinis centras iš pilių traukiasi į miestus.

 

  • Ruduo: aukštas disciplinos ir organizuotumo lygis, dar sparčiau auga miestai. Religiją dar labiau nustelbia racionalumas, pasaulio suvokimą bandoma įsprausti į skaičius, teorijas ir mokslą. Politikoje vyksta kova tarp aristokratijos ir buržuazijos.

 

  • Žiema: civilizacijos sąstingis, dar labiau stiprėja racionalizmas, mokslo svarba, nutolstama nuo religijos. Būdingas skepticizmas. Politikoje įsivyrauja demokratija, biurokratizmas, valdžia – turtingųjų rankose.

 

Šiuolaikiniai mokslininkai nesutinka su tuo, kad istorija kartojasi, bet neatmeta galimybės, jog ji gali gyvuoti tam tikrais ritmais, turinčiais panašumų ir bendrų tendencijų. Tam neteikiama jokios mistinės prasmės. Viskas aiškinama paprasčiausiu panašių situacijų susidarymu, kuris lemia panašius istorinius įvykius. Kitaip tariant, galima sakyti, kad nemokėdami mokytis iš praeities klaidų kartojame jas nuolatos.

 

V. Putino politika – A. Hitlerio atgarsiai?

 

Šiandien nemažai istorikų ir politologų 2014 m. Krymo aneksiją tapatina su Antrojo pasaulinio karo išvakarėmis, kai Europoje siautėjo A. Hitleris. Anuomet 1938 m. kovą nacistinė Vokietija aneksavo Austriją, vėliau tų pačių metų rugsėjį – Sudetų kraštą, galiausiai ir visą Čekoslovakiją. Iš pradžių tikėtasi, kad A. Hitleriui reikia tik Dancigo koridoriaus, jog jį atgavęs nurims, o Europoje įsisiautėjusius neramumus pavyks taikiai numalšinti. Taip pat, kaip ir po 2014 m. Krymo aneksijos, Vakarai naiviai tikėjo, kad Rusija ties čia ir sustos. Visgi dar prieš Krymo aneksiją rusai suskaldė Moldovą, nuo Gruzijos atplėšė Pietų Osetiją ir Abchaziją, kiršino Kaukazo tautas. Kaip ir prieš nacių kariams užpuolant Lenkiją, buvo užpulta Austrija ir Čekoslovakija. Jeigu A. Hitleriui dar būtų pasipriešinta 1936 m., kai jis pradėjo neramumus, greičiausiai būtų išvengta ir Antrojo pasaulinio karo. Beje, abu agresoriai panašiai teisino savo karinius veiksnius: tiek A. Hitleris, tiek V. Putinas skelbė, kad kovoja tik dėl savo taikios tautos gerovės, esą jiems grėsmę kelia aplink supantys priešai bei šalies viduje esantys kenkėjai. Pastaraisiais A. Hitleris laikė žydus, o V. Putinas paskelbė ilgesnį priešų sąrašą: Kaukazo ir Baltijos tautos, lenkai, gruzinai, ukrainiečiai, Krymo totoriai. Svarstoma, kad tolerancija V. Putino grobuoniškai politikai taip pat gali privesti iki pasaulinio karo. Tiesa, specialistai šiandienėje situacijoje mato ir nemenkų skirtumų. Tarkime, šiandien didžiosios pasaulio valstybės, išskyrus Rusiją, nėra pasirengusios karui, netrokšta jo ir bando išvengti. To nenori nei JAV, nei Europos Sąjunga, nei Kinija ir Japonija.

 

Šokiruojantys sutapimai

 

Istorijoje būta ne vieno atvejo, kai tam tikri įvykiai kartojosi taip tiksliai, jog privertė nutilti netgi didžiausius skeptikus. Kas tai – neįtikėtini sutapimai ar iš anksto dėl tam tikrų priežasčių nulemti dalykai?

 

Vienas įdomiausių atvejų susijęs su JAV prezidentais A. Linkolnu. ir Dž. F. Kenedžiu. Pirmasis į Jungtinių Valstijų Kongresą buvo išrinktas 1846 m., antrasis – 1946 m. Prezidentu A. Linkolnas tapo 1860 m., o Dž. F. Kenedis – 1960 m. Stulbina ne tik datų panašumai – A. Linkolno sekretorius buvo pavarde Kenedis, o Dž. F. Kenedžio – Linkolnas. Sutampa netgi prezidentų mirties aplinkybės: abu buvo nušauti į galvą penktadienį žmonių akivaizdoje. Abu žudikai buvo kilę iš Pietų. A. Linkolno žudikas Johnas Wilkesas Boothas į prezidentą šovė teatre, vėliau pasislėpė sandėliuke, kur buvo sučiuptas. Dž. F. Kenedžio žudikas Lee Harvey Oswaldas kaip tik spruko iš sandėliuko ir buvo sučiuptas teatre. Abu žudikai neišgyveno iki teismo. Tiek A. Linkolną, tiek Dž. F. Kenedį poste pakeitė pietiečiai – pirmąjį Andrewas Johnsonas, gimęs 1808 m., antrąjį – Lyndonas Johnsonas, gimęs 1908 m.

 

Panašių sutapimų galima aptikti ir Napoleono Bonaparto bei A. Hitlerio biografijose. Pirmasis į valdžią atėjo 1804 m., antrasis – 1933 m. Skirtumas tarp šių datų – 129 m. Napoleonas į Vieną įžengė 1809 m., o A. Hitleris ją užėmė 1938 m. Skirtumas vėlgi 129 m. Rusiją Prancūzijos imperatorius užėmė 1812 m., o vokiečių vadas šią šalį užpuolė 1941 m. – ir vėl 129 m. skirtumas. Napoleonas karą pralaimėjo 1816 m., o A. Hitleris – 1945 m. Datos skiriasi 129 m.

 

Rasa Baliutaviciute Kungiene2

Specialistės komentaras 

Astrologė Rasa Baliutavičiūtė-Kungienė

 

Istorija linkusi kartotis. Dangaus skliaute planetų padėtys ir jų išsidėstymas formuojasi periodiškai. Taigi tos pačios istorinės situacijos taip pat. Tik kiekvieną sykį į tą patį dalyką galime reaguoti skirtingai: kuo žmonės sąmoningesni, tuo reakcija turi mažiau neigiamų pasekmių. Pavyzdžiui, lyginant Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus, astrologinis fonas turėjo daug panašumų, bet identiškas nebuvo. Todėl ir įvykiai klostėsi kiek kitaip. Astrologijoje už karą ir pokyčius, susijusius su gyvybės praradimu, ištisų tautų naikinimu, teritorijų išnykimu, atsakinga viena planeta – Plutonas. Todėl per kiekvieną situaciją, kuri bent iš dalies susijusi su karu, karo veiksmais, yra aktyvuota ši planeta.

 

Remiantis astrologinėmis žiniomis galima numatyti svarbius istorinius įvykius. Netgi yra atskira astrologijos kryptis, vadinama mundanine astrologija. Ji nagrinėja pasaulinės reikšmės įvykius. Pastaruosius galima numatyti labai tiksliai, vos su kelių dienų arba savaitės paklaida. Žinoma, tikslumas didesnis, kai astrologas yra geras prognozuotojas, o ne teoretikas.

 

 

Galima teigti, kad karai arba kiti politiniai neramumai, svarbūs istoriniai įvykiai yra iš anksto nulemti. Visgi negalima sakyti, kad jie neišvengiami. Tam tikru metu gali susiklostyti palanki tendencija kilti, tarkime, kariniui konfliktui, bet ar jis kils, priklausys ir nuo žmonijos reakcijos į konkrečius įvykius. Astrologiškai gana sunku prognozuoti, kaip į tam tikrą reiškinį reaguos masės žmonių, ištisos valstybės. Astrologija nusako galimybes, tendencijas ir galimus išeities taškus. Kiekvienas rimtas pokytis, neramumas, tiek žmogaus, tiek ir valstybės gyvenime, susijęs su evoliucija, augimu bei vystymusi. Sudėtingos situacijos tam ir reikalingos, kad judėtume bei progresuotume.