Iš piligriminių kelionių į šv. Jokūbo katedrą, įveikę 800 km pėsčiomis, grįžtama švytinčiomis akimis, daugybe naujų minčių ir idėjų, tarsi pradėjus gyventi iš naujo. Kokia šio kalnuoto ir vingiuoto kelio paslaptis? Kodėl kiekvienais metais juo keliauti pasiryžta šimtai tūkstančių piligrimų?

 

kelias

Šv. Jokūbo arba Santjago de Kompostelos kelias driekiasi nuo Pirėnų kalnų Prancūzijoje iki vakarų pakrantės Ispanijoje. Piligrimų kelias didžiuojasi tūkstantmete istorija. Nuo Viduramžių laikų čia, kiekvienais metais traukia daugiau nei 200000 tikinčiųjų iš viso pasaulio. Tikima, kad perėjus šį kelią, žmoguje kažkas pasikeičia. Ne juokas įveikti 800 kilometrų per ribotą laiką pėsčiomis arba dviračiu. Kiekviena diena prasideda naujais iššūkiais. XXI amžiaus žmogui, įpratusiam prie patogumų ir sėslaus gyvenimo būdo, tai dvigubas iššūkis.

 

Klasikinis maršrutas (jų yra ne vienas) prasideda nuo mažo, vaizdingo miestelio (Saint Jean Pied de Port) Pirėnų papėdėje, pačiuose Prancūzijos pietuose, rašo theguardian.com. Išbandymai keliautojams prasideda jau nuo pirmosios dienos, nes kelias veda į pakalnę.

 

Pirmoji stotelė – Roncesvalio kaimelis, kuriame nuo XII amžiaus stūksantis augustinų vienuolynas garsėja svetingumu piligrimams. Anksčiau jie net plaudavo tikintiesiems kojas. Dabar to nebedaro, tačiau kiekvieną apsilankiusįjį vakaro mišiose palaimina, kad kelionė būtų saugi ir jie rastų tą, ko ieško. Vienuoliai kiekvieną dieną meldžiasi už piligrimus, kad kelionė praeitų be nesklandumų. Todėl piligrimai turi sukalbėti maldą už juos, kai galiausiai pasiekia Santjago de Kompostelos katedrą.

 

Pamplonoje kiekvieną dieną kelios dešimtys piligrimų būdavo maitinami prie katedros altoriaus, stebint miniai parapijiečių. Gotikinę katedrą su įspūdingomis arkadomis verta aplankyti ir šiais laikais. Eidami per gyvenvietes piligrimai neretai sustoja papietauti viešosiose maitinimo įstaigose. Šiltas, sotus maistas ir trumpas poilsis suteikia jėgų toliau tęsti kelionę.

 

Prieš vykstant į Puente de la Reina miestą, verta šiek tiek nukrypti nuo maršruto ir aplankyti įspūdingą ir keistą šv. Marijos iš Eunato bažnyčią. Tai aštuonkampis statinys, kurį juosia arkos. Prietaringi piligrimai keletą kartų ratu apeina aplink architektūrinį stebuklą ir tik tada įeina į bažnyčios vidų. Kažkada čia buvo piligrimų laidojimo vieta. Taip pat sklando gandai, kad bažnyčia turėjo ryšių su paslaptinguoju tamplierių riterių ordinu.

 

Paskui tikintieji vyksta į Santo Domingo de la Calzada. Miestas turi keistą posakį: „Kur keptas viščiukas vis dar dainavo“ (isp. „Donde cantó la gallina después de asada”). Posakis atsirado tada, kai vienas piligrimas, neteisingai apkaltintas vagyste, stebuklingai išvengė kartuvių. Jį išgelbėjo keptas viščiukas, kurį tą dieną ruošėsi valgyti miesto meras. Apskrudęs viščiukas lėkštėje atsistojo ir sukudakavo. Meras tai suprato kaip ženklą, kad piligrimas nekaltas ir atleido nuo bausmės. Nuo tada keletas gyvų vištų pradėta laikyti narvuose prie katedros. Piligrimai būdavo raginami ateiti prie jų ir nupešti vieną plunksną. Tikėta, kad tada jiems seksis. Šiais laikais taip niekas nebedaro, bet vištų plunksnų galima įsigyti suvenyrų parduotuvėlėse.

 

Granono kaimelyje piligrimams siūlomas autentiškas prieglobstis. Anksčiau piligrimai nakvodavo vietinės bažnyčios varpinės patalpose, ant kurių grindų būdavo paklota šiaudų. Dabar vietoj šiaudų patiesiami jogos kilimėliai. Nakvynės namuose dažniausiai užsimezga draugystės tarp piligrimų, kurios kartais tęsiasi visą gyvenimą.

 

Burgosas – istorinis centras. Jo katedroje saugomi ispanų didvyrio, karo vado El Cido palaikai. Kažkada šiame mieste net jo vardą minėti būdavo draudžiama, o dabar jis – nacionalinis Kastilijos didvyris.

 

Leono centre stūkso įspūdinga katedra su vitražiniais langais, kiti architektūriniai paminklai. Šis miestas garsėja ypatingomis embutidos dešrelėmis. Taip pat čia yra daug įvairių pramogų.

 

Villafranca del Bierzo – mažas, bet intriguojantis miestukas, kuriame verta praleisti naktį. Piligrimai prieglobsčio dažniausiai ieško senuose tikinčiųjų namuose, kurie kažkada buvo sudegę, bet vėl atstatyti. Piligrimų nakvynės namai stūkso Viduramžių slaugos ligoninės vietoje. Čia kartais atliekami magiški ritualai, padedantys išvyti piktąsias dvasias.

 

O‘Cebreiro – mažas galisų miestelis, datuojamas nuo keltų laikų. Istorinio miestelio bažnyčioje kažkada įvyko vienas iš katalikų bažnyčios stebuklų: XIV amžiaus pradžioje pasenusi duona ir rūgštus vynas virto kūnu ir krauju.

 

Santjago de Kompostela – kelionės tikslas. Čia piligrimai apsilanko šv. Jokūbo katedros mišiose, meldžiasi, paskui lankosi istorinėse senamiesčio vietose, muziejuose ar restoranuose.

 

Tačiau čia kelionę baigia ne visi piligrimai. Tiek atėjus pėsčiomis, būtų nuodėmė neaplankyti Finisterės iškyšulio. Iki jo galima nuvykti autobusu arba nueiti pėsčiomis per tris dienas. Finisterę vietiniai laiko pasaulio kraštu. Panoraminis vaizdas atsiveria užlipus į švyturį. Finisterėje piligrimai neretai sudegina senus kelionės drabužius, išsimaudo jūroje ir apsirengia kažką naujo. Tada kelionė baigiasi, o gal ir ne… Juk sakoma, kad tikroji kelionė prasideda tada, kai pasiekiamas galutinis tikslas.