Viduramžiais, iki Renesanso epochos pradžios, moterys gimdydavo padedamos matronų. Jų svarbiausia misija buvo saugoti religinius principus ir bažnytinę drausmę, o ne motinų ir kūdikių gyvybes. Tokių tradicinių kaimo matronų, kurios praktikavo senus gimdymo būdus, prakeiksmu tapo Prancūzijos akušerė Angélique Marguerite Le Boursier du Coudray, į aukštesnį lygį pakėlusi visą gimdymo praktiką.

 

Angélique_du_Courdray

Kova dėl karjeros

   

Angélique Marguerite Le Boursier du Coudray gimė 1712 m., garsioje prancūzų medikų šeimoje Klermone-Ferone (Prancūzija). Tiksli gimimo data, kaip ir tai, kokia buvo vaikystė bei paauglystė, nėra žinoma, nes neišliko jokių rašytinių šaltinių. 25-erių mergina baigė trejų metų mokymus pas Anne Bairsin, Philiberto Mangino damą, bei išlaikė kvalifikacinius egzaminus Chirurgijos koledže. Mokymai kainavo brangiai – 169 livrus ir 16 su. Prieš patvirtinant akušerės licenciją, koledžo vadovybė turėjo gauti jos charakteristiką. Policijos pareigūnai surengė pokalbius su parapijos kunigu, kaimynais ir pažįstamais. Apklausti net netoliese gyvenę batsiuviai, auksakaliai, smuklininkai, siuvėjai, taip pat medicinos fakulteto chirurgijos profesoriai ir gydytojai. Išsiaiškinta, kad Angélique palaiko katalikų apaštališkąją religiją, gyvena garbingai, ištikimai tarnauja karaliui ir visuomenei. Galiausiai gautas moteriai palankus pranešimas – prieš teisėtai priimant į Paryžiaus akušerių gretas, jai tik reikia prisiekti niekada neatlikti aborto ir visada sunkiais atvejais kviesti į pagalbą akušerijos specialistus. Maža to, turėjo pasižadėti vykdyti dar vieną įsipareigojimą. Pirmąjį kiekvieno mėnesio pirmadienį, jei tai nėra šventė, visos prisiekusios akušerės turi dalyvauti pamaldose bažnyčioje, o vėliau aplankyti nepasiturinčias nėščias ar jau pagimdžiusias moteris, turinčias fizinių ar psichologinių negalavimų.

 

Netgi baigusios sudėtingus mokslus ir išlaikiusios egzaminus akušerės negalėjo jaustis visateisėmis ir visavertėmis kolegėmis akušeriams vyrams, mat jie palankiau vertinti vien dėl lyties. 1743 m. dar labiau išaugo vyrų chirurgų statusas. Jie siekė didinti savo svarbą akušerijos srityje, atsisakydami mokyti akušeres. A. du Coudray ir kitos akušerės pasirašė peticiją – apkaltino chirurgus pareigų nevykdymu. Tad nenuostabu, kad trūko oficialiai akredituotų šios srities specialisčių. Siekdami išvengti žalos pacientams ir išlaikyti profesinę poziciją, gydytojai ir toliau leido moterims lankyti paskaitas koledže. Kai minėta situacija išspręsta ir visos akušerės tinkamai apmokytos, A. du Coudray tapo seniausios Paryžiaus ligoninės „Hôtel Dieu“ vyriausiąja akušere. Vadovaudama judėjimui už moterų akušerių teises galiausiai tapo žymia asmenybe Paryžiuje.

 

Nepaisant akušerių svarbos, jų santykiai su valdžia, tiek religine, tiek pasaulietine, per visą istoriją buvo įtempti. Šios moterys vertintos kaip pavojingos, nes žinojo daugiau nei kiti, turėjo specialių įgūdžių ir žinių apie uždraustas paslaptis, susijusias su pastojimu, krauju, mirtimi, aistra. Kai kurios jų dirbo nelegaliai ir išgarsino šią profesiją ne iš gerosios pusės. Liūdnai pagarsėjusios akušerės, tokios kaip Catherine Lepère, La Voisin, pažeidė savo įsipareigojimus ir darė abortus. 1600-ųjų pabaigoje kankintos ir sudegintos gyvos arba pasmaugtos.

 

Karaliaus patikėtinė

 

1759 m. A. du Coudray išleido ankstyvosios akušerijos vadovėlį „Abrégé de l‘art des accouchements“. Išverstas į daugelį kalbų, įskaitant vokiečių, olandų ir anglų. Jame pateiktos iliustracijos, parodančios svarbius gimdymo aspektus, ypač pavojingus ar net mirtinus. Akušerė žinojo, kad daugelis jos mokinių neraštingi, todėl sukūrė lengvai suprantamą vadovėlį. Paveikslėliuose vaizduojamas motinos dubuo, aplinkiniai minkštieji audiniai ir gimdymo takais judantis kūdikis. Taip pat pavaizduotos akušerės rankos ir jų padėtis. Apmokyta ir praktikuojanti neraštinga akušerė galėjo peržiūrėti iliustracijas, kad prisimintų, ką daryti konkrečiu atveju.

 

Tais pačiais metais karalius Liudvikas XV įpareigojo Angélique mokyti akušerijos valstietes, siekdamas sumažinti kūdikių mirtingumą. Tai tapo svarbiu politiniu žingsniu ir iššūkiu, nes dėl žuvusiųjų Septynerių metų kare didelis perinatalinis mirtingumas kaimo vietovėse sumenkino Prancūziją. Faktas, kad būtent moteris gavo tokias svarbias pareigas, daugeliui buvo daugiau nei neįtikėtinas. Paprastai neišsilavinusios provincijos akušerės įtarinėtos raganavimu ir abortais, kaltintos dėl apsigimimų, joms atimtos teisės steigti profesionalų gildiją. Angélique jautė privalanti pateisinti savo misiją ir ginti kompetenciją kiekviename žingsnyje, todėl niekada nebuvo saugi. Netgi karaliaus palaiminimas, kuriuo ji nuolat mojavo, skurdžiose provincijose mažai ką reiškė. 1760–1783 m. ji keliavo po visos Prancūzijos kaimo vietoves, dalindamasi žiniomis su neturtingomis moterimis. Dėstė daugiau nei 40 miestelių, tiesiogiai apmokė 4000 studentų. Taip pat buvo atsakinga už 6000 kitų moterų švietimą, kurias mokė jos buvę mokiniai. Be to, mokė apie 500 chirurgų ir gydytojų, visi jie buvo vyrai. Per 30 dėstymo metų turėjo daugiau nei 30 000 studentų. Dėl šių edukacinių pastangų Angélique tapo nacionaline sensacija ir tarptautiniu Prancūzijos medicinos pažangos simboliu.

 

Garsioji akušerė drąsiai vystė diskusijas apie prenatalinę priežiūrą ir gimdymą. Taip pat pasmerkė tradicines akušerijos praktikas, dėl kurių kyla beprasmių mirčių, ir siūlė naujų idėjų, kad motinos ir kūdikiai taptų sveikesni. Kritikavo įprastą praktiką nedelsiant atimti leisgyvius naujagimius iš motinų, kad šios, išsekusios ir nusilpusios, pailsėtų. Paimti kūdikiai dažnai guldyti tiesiog atokiai ant grindų. Akušerė rūpindavosi gimdyve, palikdama naujagimį lėtai žūti. Kaip pasakojo Angélique, akušerės galėtų užkirsti kelią daugeliui šių mirčių, jeigu taip atsainiai nevertintų silpnų naujagimių. Kartą pasakojo, kad šuo nukando kūdikio pirštą, kol visi kiti namuose buvo užsiėmę savais reikalais. Ji kaltino akušeres dėl kvailos ir pasenusios praktikos. Primygtinai skatino nedelsiant gaivinti naujagimius, o ne palikti juos mirti.

 

Unikalus išradimas

 

Karaliaus patikėtinė rimtai žiūrėjo į savo darbą. Novatorė rūpinosi medicinos žinių tobulinimu, kūrė naujas technikas, atstovavo kaimo moterims, neturėjusioms galimybių kreiptis į kompetentingas akušeres. Tačiau pati moteris niekada neprisistatė nei medicinos novatore, nei etinės medicinos kūrėja. Užuot skelbusi apie aistrą medicinai ir toliau kritikavusi kitų akušerių neveiksnumą, ji rado būdą, kaip perduoti žinias tiems, kurie jų stokoja. Moteris išrado pirmąjį natūralaus dydžio akušerinį manekeną, skirtą parodomajam gimdymui. Šis išradimas vadintas „Mašina“. Toks modelis kainavo apie 300 livrų. Paprastai gamindavo iš audinio, odos ir kamšalo, o kartais liemenį suformuodavo iš žmogaus kaulų. Įvairios stygos ir dirželiai imitavo gimdymo takų ir tarpvietės tempimą, tad atskleisdavo gimdymo procesą. Kūdikio manekeno galva turėjo suformuotą nosį, prisiūtas ausis, rašalu nupieštus plaukus ir atvirą burną. Angélique nuolat tobulino savo gaminių liniją, atsižvelgdama į konkurenciją ar politines užmačias. Akušeriniam manekenui pridėdavo vis naujų funkcijų, pavyzdžiui, imituojančių kraują ir vandenį. Niekada nepraleido progos pasidžiaugti savo darbais, todėl užsitarnavo be proto arogantiškos moters reputaciją. Istorinis „Mašinos“ pavyzdys saugomas Ruane, Prancūzijoje, Medicinos istorijos muziejuje, o kopija – „Homme“ muziejuje Paryžiuje.

 

Mirtis paslaptingomis aplinkybėmis

 

Angélique, nors pati nesusilaukė vaikų, buvo tokia vertinama akušerė, kad Bažnyčia leido jai krikštyti kūdikius. Netinkamo elgesio atvejais, kai motina ar vaikas būdavo suluošinti, ji dažnai kviesta suteikti pagalbą. Sulaukusi vyresnio amžiaus gavo valstybinę pensiją. Angélique mirė Bordo mieste 1794 m. balandžio 17 d. Jos mirtį vis dar gaubia paslaptis. Daugelis mokslininkų mano, kad ji nužudyta naktį, nes netrūko neigiamai vertinančių karaliaus Liudviko XV prielankumą. Kiti tvirtina, kad tiesiog mirė nuo senatvės. Apie jos mirtį pareigūnams pranešė du mokesčių rinkėjai.

 

Autorius Monika Budnikienė