Ilga Indijos moterų išnaudojimo istorija

Prostitucija – žodis, kuris Indijos visuomenėje turi didelę stigmą, apie tai stengiamasi nekalbėti, dėmesį nukreipti kitur. Nors šioje šalyje ji legali, tačiau daugelis su ja susijusių veiklų baudžiamos įstatymais. Indijos miestuose apstu nelegalių viešnamių, kur dirba šimtai tūkstančių prostitučių. Viena didžiausių sekso industrijų pasaulyje kasmet vis labiau klesti dėl gašlių turistų iš turtingų šalių.

Tikroji realybė

Paplitusi klaidinga nuomonė, kad prostitucija Indijoje neteisėta, tačiau ji legali tol, kol vykdoma privačiai ir bendru sutarimu. Daugelis su prostitucija susijusių veiklų, tokių kaip suteneris, viešnamio turėjimas ir jo valdymas, vis dar neteisėtos. Indijos konstitucija suteikia šalies piliečiams teisę verstis bet kokia profesija, taip pat ir parsiduoti. Maždaug 16 mln. moterų ir mergaičių šalyje yra prekybos seksu aukos. Remiantis Indijos Nacionalinio nusikalstamumo registrų biuro 2020–2021 m. ataskaitomis, daugiau nei 6000 moterų, teikiančių sekso paslaugas, patyrė fizinį smurtą ir kitokią prievartą, tačiau faktiniai duomenys gali būti didesni. Sekso paslaugų teikėjai sudaro 1 % visų Indijos moterų, t. y. apie 6 mln. žmonių. Šioje populiacijoje 90 % prekeivių seksu užsiima kartų prostitucija. Tad prostitucija ne tik plačiai paplitusi, bet ir giliai įsišaknijusi Indijos visuomenėje. Netgi išaugo į didžiulės vertės pramonę, apimančią maždaug 275 tūkst. viešnamių. Indija turi 8,2 mlrd. JAV dolerių vertės sekso prekybos pramonę, todėl yra septinta pagal dydį pasaulyje.

Skaičiuojama, kad vien Mumbajuje yra 200 tūkst. prostitučių. Naujajame Delyje sekso ir viešnamių darbuotojai kasmet uždirba 2 mln. JAV dolerių, o vidutinis klientas moka vos 2 JAV dolerius. Prostitučių klientų ratą sudaro įvairūs žmonės – nuo pasiturinčių verslininkų, kino ir reklamos pramonės atstovų, deimantų prekeivių ir politikų iki sunkvežimių vairuotojų, darbuotojų migrantų ir kitų ilgam nuo šeimų atskirtų vyrų.

Kas skatina parduoti savo kūną?

Skurdas – dažniausia prostitucijos priežastis. Indijos patriarchalinėje visuomenėje moteriai ypač sunku būti finansiškai nepriklausomai, nes neturi išsilavinimo ir įgūdžių. Visuomenėje laikoma tik daiktu ar preke, todėl prostitucija tampa vienintele profesija užsidirbti pinigų. Daugelis žmonių užsiima prostitucija siekdami išgyventi ir finansiškai išlaikyti save arba šeimą. Nepaisant visko, Indijoje moterys dažnai susiduria su diskriminacija, tampa labiau pažeidžiamos, jomis lengvai pasinaudoja viešnamių savininkai ar nusikalstamos grupuotės. Migracija ir prekyba žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, taip pat prisideda prie prostitucijos spartėjimo šalyje. Moterims trūksta maisto, vandens ir pagrindinių patogumų. Jos priverstos gyventi mažuose kambariuose be langų, kur nėra gryno oro ir tekančio vandens.

Sekso paslaugų teikėjos, pardavinėdamos savo kūną, per dieną susitinka su trimis ar keturiais klientais ir uždirba vos 7 JAV dolerius per dieną. Iš uždarbio moka už nuomą, komunalinius mokesčius, maistą ir vaistus, taip pat už vaikų mokslą ir priežiūrą. Moterys taip pat turi mokėti komisinius viešnamių savininkams ir suteneriams, kurie dažnai kontroliuoja jų veiklą ir naudojasi pažeidžiamumu. Sekso paslaugų teikėjos dažnai neturi galimybės gauti pagrindinių socialinių paslaugų, įskaitant sveikatos priežiūrą, švietimą ir būstą. Dėl jų profesijai būdingos stigmos susiduria su sunkumais siekdamos gauti sveikatos priežiūros paslaugas, įskaitant ŽIV / AIDS prevenciją ir gydymą. Trūkstant perspektyvių alternatyvų, moterims lieka nedaug galimybių užsidirbti pragyvenimui, o tai tęsia priklausomybės nuo sekso industrijos ciklą. Dauguma viešnamių priklauso moterims, kurios anksčiau dirbo prostitutėmis, tačiau vėliau įdarbina savo atžalas, nes seksualinė vaikų vergovė laikoma priemone išvengti visiško skurdo. Taip sukuriamas kartų prostitucijos ciklas, kurį sunku nutraukti.

Prostitucijos istorija šalyje

Yra įrodymų, kad tam tikra forma prostitucija Indijoje egzistavo nuo seniausių laikų. Istoriškai šalyje ji buvo toleruojama ir laikyta pašaukimu. Daugelio madingų raudonųjų žibintų įstaigų istorija šalyje siekia mongolų valdymo laikus. Prostitutes globodavo karališkieji asmenys, netgi suteikdavo joms didelę galią tvarkant vyriausybės reikalus. Tačiau bėgant amžiams dėl religijos ir politikos pokyčių sumažėjo jų darbo vertė. Tik XIX a. pabaigoje dėl struktūrinių visuomenės pokyčių į sekso paslaugas teikiančias moterimis imta žiūrėti kitaip, jų teisėmis iš dalies pradėta rūpintis, bet nepakankamai. Ankstyvojoje Vedų civilizacijoje minimos prostitutės, žinomos kaip ganikos, kurios dirbo šventyklose ir buvo laikomos religinių ritualų dalimi. Vėliau pasirodė kurtizanės, tikros meno žinovės, dažnai dirbusios karališkuosiuose rūmuose. Valdant britams prostitucija tapo vieša, Europos kariams ir pirkliams reikėjo atsipalaiduoti, todėl indės tam puikiai tiko. Prostitutės, dažnai kilusios iš žemesnių kastų, būdavo priverstos imtis šios profesijos dėl ekonominių sunkumų arba suviliotos pažadų apie pinigus ir statusą.

Praeityje taip pat vyravo devadasi – religinė moterų prostitucijos sistema. Žodis „devadasi“ sudarytas iš dviejų sanskrito žodžių: deva reiškia Dievą, o dasi – tarnaitę. Dauguma merginų, kurios buvo priverstos užsiimti šia praktika, priklausė žemiausiai kastai – dalitams (neliečiamiesiems). Jos susituokdavo su šventyklos kunigais ir būdavo seksualiai išnaudojamos turtingų vyrų. Verstos užsiimti šia praktika prisidengiant religijos vardu, vadintos Dievo tarnaitėmis.

Viešnamių steigimas ir prostitucijos kontrolė Didžiosios Britanijos valdymo metu buvo naudinga tik britų kariškiams bei vyriausybės pareigūnams. Prostitucija griežtai reguliuota pagal užkrečiamųjų ligų įstatymus, kurie pradėti taikyti keliose kolonijose, įskaitant Indiją. Siekiant užkirsti kelią lytiškai plintančioms ligoms tarp Europos gyventojų, ypač kariškių, šie įstatymai pirmą kartą priimti XIX a. viduryje. Užuot sprendus problemas, pagrindinis dėmesys skirtas britų vyrų sveikatos apsaugai, o ne savo kūnus parduodančių moterų gerovei ar teisėms.

Autorius  Monika Budnikienė