Graikijos saloje Ikarijoje žmonės gyvena iki 100 metų, o tokios ligos kaip plaučių vėžys čia, regis, pačios pranyksta. Juokais kalbama, kad čia žmonės pamiršta ne tik mirti, bet ir sirgti. Kiekvienais metais saloje registruojama itin mažai naujų vėžio, širdies ir kraujagyslių ligų, demencijos atvejų. Kokia šios salos paslaptis?

 

Ikarija

Ikarija – tai maža sala šiaurės Egėjo jūroje, kuri labai domina mokslininkus. Labiausiai juos domina, kodėl šioje vietoje žmonių vidutinė gyvenimo trukmė tokia ilga ir kodėl vietiniai serga ligomis, kurių neišvengia jų bendraamžiai kituose kraštuose. Į šiuos klausimus pabandė rasti atsakymą iš Ikarijos kilusi Diana Kočilas (gr. Diane Kochilas) knygoje „Ikarija: mitybos, gyvenimo ir ilgaamžiškumo pamokos iš Graikijos salos, kurioje žmonės pamiršta mirti“ (angl. „Ikaria: Lessons on Food, Life, and Longevity from the Greek Island Where People Forget To Die“). Moteris išskyrė 6 esmines taisykles, kurių laikosi beveik visi salos gyventojai:

 

  • Valgyti reikia vietinį, sezoninį maistą, bet visada jausti saiką. Saloje užaugę aštuoniasdešimtmečiai, devyniasdešimtmečiai ir šimtamečiai prisimena, kad vaikystėje teko kentėti skurdą, badą ir izoliaciją. Tada buvo ne tiek svarbu, ką jie valgė, bet tai, kiek mažai jie valgė, nes namuose beveik visada trūkdavo maisto. Mėsa buvo retas delikatesas, kai kurie iš jų galėdavo jos paragauti tik 2 – 3 kartus per metus per didžiausias metų šventes. Šiek tiek turtingesni galėjo auginti vištų, bet jas skersdavo tik porą kartų per mėnesį. Jeigu namuose gyvendavo žvejų, tai žuvų ant stalo netrūkdavo. Būdavo auginami sodai stačių šlaitų terasose ir taupiai laistomi. Šimtamečiai valgydavo tą, ką rasdavo gamtoje: nuo sraigių iki grybų ir laukinių žalumynų, taip pat tai, ką pavykdavo patiems užsiauginti daržuose ir soduose. Saloje iki šiol beveik nevartojama jokių perdirbtų maisto produktų, yra tik keli restoranai. Įprasta ikariečio mityba susideda iš ožkų pieno, šalavijų arbatos, kavos, medaus ir duonos (pusryčiams), bulvių, pupų, žalios spalvos daržovių, pavyzdžiui, pankolių, špinatų ir  sezoninių daržovių (pietums), duonos ir ožkų pieno (vakarienei).

 

  • Gyventi sąmoningai ir neskubėti. Vietinių gyvenimo ritmas kitoks nei Vakaruose. Jie gyvena lėtai, stengiasi viską gerai apgalvoti ir neskubėti. Žmonės dar nepraradę gebėjimo džiaugtis šia akimirka. Toks gyvenimo būdas žmogui turėtų būti natūralus ir padėti išlikti sveikiems. Regis, jie neskaičiuoja laiko, nesivargina ateiti laiku arba iš viso neateiti. D. Kočilas prisimena, kad kartą Ikarijoje apsilankiusi pas bitininką, kad įsigytų stiklainį medaus, užtruko pusdienį. Jie kalbėjosi, juokavo, flirtavo, kol galiausiai 84-erių metų vyras neskubėdamas nuėjo prie avilių.

 

  • Gerai išsimiegoti. Galbūt dėl gryno oro saloje retą kankina nemiga. Daugelis saldžiai miega visą naktį ir eina nusnausti po pietų. Tai daro ne tik vyresnio amžiaus žmonės ir vaikai, bet ir visi kiti. Popietės miegas yra labai naudingas sveikatai. Įrodyta, kad jis gali net 37 % sumažinti kraujagyslių ligų riziką. Preliminariais duomenimis 80 % vyresnio amžiaus ikariečių vyrų reguliariai užsiima seksualiniais santykiais. Tai taip pat padeda jiems išlikti ilgiau jaunatviškiems ir sveikiems.

 

  • Atleisti ir pamiršti nuoskaudas. Graikų senoliai išmintingai pataria: „Nelaikykite nuoskaudų širdyje“. Ikarijoje žmonės yra atlapaširdžiai, ramūs, labai liberalūs, greitai atleidžiantys ir neįsitempę. Vietiniai mėgsta šventes, šokius, kurie leidžia atsipalaiduoti ir pamiršti viską pasaulyje.

 

  • Leisti kūnui pačiam išsigydyti žaizdas. Jei kamuoja nedideli negalavimai, atsigręžti į motiną gamtą ir gydytis žolelėmis. Ikariečių nuomone, didžioji vaistinė yra laukuose, pievose ir miškuose.

 

  • Daug vaikščioti. Vaikščiojimas stiprina kūną, o tik stiprus kūnas pajėgus įveikti ligas. Daugelis atokioje saloje gyvenančių asmenų, visai nesvarbu, kiek jiems metų, vaikšto labai daug. Ko gero, daugiau už statistinį miestų gyventoją bet kurioje kitoje Europos ar Šiaurės Amerikos vietoje.