Pasaulis niekada nebebus toks, kokį matėme prieš kelis dešimtmečius. Nesuvokiamu greičiu dėl greitosios mados didėjantys drabužių sąvartynai neišvengiamai keičia Žemės veidą. Nors greitoji mada visiškai patenkina sparčiai kintančius pirkėjų poreikius, kokia visa to kaina?

 

Madingų rūbų sąvartynaiFast,Fashion,Background,With,Pile,Of,Cheap,,Low,Quality,Clothes.

 

Revoliuciją mados industrijoje sukėlusi greitoji mada – tai pigiai pagaminti ir įkainoti drabužiai. Didžiausi žaidėjai greitosios mados pasaulyje – „Zara“, „Shein“, „Uniqlo“, „Forever 21“, „H&M“. Nors dažnai panašūs į matomus ant aukštosios mados podiumų, šie rūbai niekaip nesusiję su tvarumu. Per pastaruosius 20 m. per metus pagaminamų naujų drabužių skaičius beveik padvigubėjo, o pasaulinis mados vartojimas išaugo net 400 %. Akivaizdu, kad tokiai sparčiai gamybai reikia didelio kiekio žaliavų, kurios tiekiamos greitosios mados pramonei. Gaminant susidaro daugybė atliekų, teršiama aplinka, blogėja oro ir vandens kokybė, nyksta laukinės gamtos buveinės. Išaugusi greitosios mados drabužių paklausa ir vartojimas susijęs su didėjančiu susidomėjimu mada. Tačiau, nors žmonės perka daugiau, dėvi mažiau turimų drabužių. Prie viso to prisideda prasta jų kokybė – nešiojami greitai plyšta, išsitampo, jau po vieno skalbimo atrodo neestetiškai.

 

Nors ir mados industrija, ir vartotojai dažnai kalba, kad tvarumas yra prioritetas, realybė visai kitokia. Netvari greitosios mados rinka toliau auga beveik nekontroliuojamai. Mastai yra milžiniški. Štai „Shein“ kasdien pristato apie 1000 vis kito stiliaus rūbų, nors spėjama, kad šis skaičius gerokai didesnis. Vidutinis kiekvieno pagaminto drabužio vienetų skaičius svyruoja nuo 50 iki 100, tad kasdien sukuriama mažiausiai 50 tūkst. naujų rūbų. Remiantis „Business Insider“ analize, mados gamyba sudaro 10 % viso pasaulyje išmetamo anglies dioksido kiekio. Ši pramonė džiovina vandens šaltinius, teršia upes, o net 85 % visų tekstilės gaminių kasmet patenka į sąvartynus. Skalbiant tokius drabužius, vandenynuose kasmet nusėda 500 tūkst. tonų mikropluošto, tai atitinka 50 mlrd. plastikinių butelių. Jungtinių Tautų (JT) bendroji klimato kaitos konvencija prognozuoja, kad vien tekstilės gamybos išmetamų teršalų kiekis iki 2030-ųjų išaugs 60 %.

 

Gamybos laikas – tai laikas, per kurį produktas pereina tiekimo grandinę nuo dizaino iki įsigijimo. Prieš daugiau nei dešimtmetį „Zara“ gebėjo sukurti, pagaminti ir pristatyti naują drabužį per dvi savaites, „Forever 21“ – per šešias, o „H&M“ – per aštuonias. Naujesnė greitosios mados pramonės žaidėja „Shein“ rūbus paruošia vos per 10 dienų. Per metus mados pramonė pagamina ne vieną šimtą milijardų drabužių, iš kurių tik maža dalis atsiduria pirkėjų spintose, o visa kita iškeliauja į sąvartynus. Sunku tiksliai įvertinti tiek gamybos apimtį, tiek tekstilės atliekų kiekį. Preliminariai skaičiuojama, kad kasmet gali susidaryti daugiau nei 92 mln. tonų tekstilės atliekų. 2023 m. pristatyta Tekstilės medžiagų rinkos ataskaita parodė, kad pasaulinė pluošto gamyba vienam asmeniui išaugo nuo 8,3 kg 1975 m. iki 14,6 kg 2022-aisiais. 2022 m. Tarptautinės aplinkos apsaugos organizacijos „Greenpeace“ ataskaitoje pabrėžiama, kad į Keniją ir Tanzaniją iš Europos eksportuojama daugybė mados atliekų. Vien 2019 m. į Keniją importuota 185 tūkst. tonų dėvėtų drabužių, daugiausia siūtų iš poliesterio. 30–40 % jų buvo tokios prastos kokybės, kad nebegalima parduoti. Tad Kenijai per dieną tekdavo susidoroti su 150–200 tonų tekstilės atliekų. Rytų Afrikoje ši dėvėta mada vadinama „mitumba“ – suahilių kalba reiškia ryšulį, nes paprastai mažmenininkams parduodami rūbų ryšuliai.

 

Nevaldomas gamtos naikinimas

 

Mados industrija tebėra antra pagal dydį vandens vartotoja. Vieneriems medvilniniams marškiniams pagaminti reikia daugiau nei 2600 litrų vandens, o džinsams – daugiau negu 7500 l. Greitoji mada vartotojus skatina garderobą atnaujinti kelis kartus per sezoną, o tai savo ruožtu didina vandens taršą, aplinkos užterštumą ir atliekas. Per pastaruosius du dešimtmečius mados industrija išgyveno precedento neturintį augimą. Šiandien vartotojai perka 60 % daugiau drabužių nei prieš 15 metų. Beveik trečdalis pagamintų rūbų sudeginami arba išmetami dar prieš juos parduodant. Audinių dažymo ir apdorojimo procesai sukuria apie 20 % pasaulio nuotekų. Vien Bangladeše drabužių gamyklose kasmet sunaudojama 1,5 mlrd. l vandens, eikvojami mažėjantys regiono požeminio vandens ištekliai, o šalutinių produktų ir kenksmingų teršalų patenka į netoliese esančius vandens telkinius. Apdorojant ir dažant tekstilę į vandenį nubėga daug cheminių medžiagų, tarp jų – fenolis, dažai, pesticidai, sunkieji metalai (varis, gyvsidabris, chromas). Užterštas vanduo nuteka į upelius ir gruntinius vandenis, o vėliau naudojamas pasėliams laistyti. Tad maisto šaltiniai užteršiami kancerogeninėmis medžiagomis. Odos rauginimo procesas – vienas toksiškiausių visoje mados industrijoje, nes cheminės medžiagos, naudojamos odai rauginti (mineralinės druskos, formaldehidas, akmens anglių degutas, įvairūs aliejai ir dažai), nėra biologiškai skaidžios ir teršia vandens šaltinius.

 

Plastikas gaminamas iš naftos. Poliesteris – iš plastiko pagaminti siūlai, įausti į audinį. Manoma, kad daugiau nei pusė šiuolaikinių drabužių siūti iš poliesterio. Sintetinės medžiagos dažnai nesuyra arba netinkamos perdirbti, vadinasi, atsiduria sąvartynuose. Greitosios mados industrijoje poliesterio paklausa sunkiai suvokiama, o tai krauna pelną naftos kompanijoms. Nustatyta, kad mados gigantės „New Look“ ir „Next“ finansuoja Rusijos karą prieš Ukrainą, naudodamos iš rusiškos naftos pagamintą poliesterį. Maža to, tokiems sintetiniams pluoštams kaip poliesteris, nailonas ir akrilas biologiškai suirti prireikia šimtų metų.

 

Tekstilės pramonėje gaminant pluoštą iš plastiko išsiskiria lakiųjų kietųjų dalelių ir rūgščių, tokių kaip vandenilio chloridas. Be to, medvilnė, naudojama greitosios mados gaminiams, irgi nėra ekologiška. Pesticidai, laikomi būtinais auginant medvilnę, kelia pavojų ūkininkų sveikatai. Siekiant kovoti su šiomis greitosios mados sukeliamomis atliekomis, drabužius skatinama siūti iš tvaresnių audinių – šilko, ekologiškos medvilnės, lino, kanapių pluošto, liocelio.

 

Brangi pigios darbo jėgos kaina

   

Greitoji mada ne tik daro didžiulį poveikį aplinkai. Ši pramonės šaka kelia nemenkų socialinių problemų, ypač šalyse, kur ekonominė situacija nestabili. Ne pelno siekiančios organizacijos „Remake“ duomenimis, 80 % drabužių pasiuva jaunos moterys nuo 18 iki 24 m. 2018-ųjų JAV darbo departamento ataskaitoje rasta įrodymų apie priverstinį ir vaikų darbą mados pramonėje Argentinoje, Bangladeše, Brazilijoje, Kinijoje, Indijoje, Indonezijoje, Filipinuose, Turkijoje, Vietname. Sparčiai gaminama produkcija reiškia, kad pardavimai ir pelnas gerokai svarbesni už žmonių gerovę. Net ir kvalifikuoti darbuotojai verčiami dirbti nesaugiomis darbo sąlygomis. Drabužių gamyklose visame pasaulyje dažnai kyla mirtinų gaisrų. Prieš daugiau nei dešimtmetį, 2013 m., Dakoje (Bangladešas) sugriuvus aštuonių aukštų pastatui, kuriame buvo įsikūrusios rūbų siuvyklos, žuvo 1134 darbuotojai, o daugiau nei 2500 sužeista. Besivystančios šalys – puikios vietos tokioms nesaugioms darbo vietoms kurti, nes gausu žmonių, kuriems reikia bet kokio darbo. Be to, nestinga didelių mokesčių lengvatų ir verslininkams naudingų įstatymų. Pasaulinė mados pramonė – labiausiai nuo darbo jėgos priklausoma pramonės šaka.

 

Autorė Monika Budnikienė