Kalbėdami apie skaisčią, lygią ir gražią odą dažnai sakome – švelni it kūdikio odelė. Tik ar visuomet ji tokia nepriekaištinga? Toli gražu! Naujagimiai dažnai susiduria su bėrimais ir įvairiais odos sudirgimais, bet šie bėgant laikui praeina. Kur kas daugiau nerimo tėvams kelia įgimti ir taip paprastai neišnykstantys odos dariniai. Ką apie juos reikėtų žinoti?

 

Hemangioma,Red,Birthmark,On,The,Leg,Of,Newborn,BabyGandro žnybis ir angelo bučinys

 

Tai įgimta netaisyklingos formos raudona (spalva varijuoja nuo šviesiai rožinės iki ryškiai raudonos) dėmė ant kūdikio odos. Dažniausiai būna ant sprando arba viršutinėje veido dalyje, rečiau – ant kūno, skalpo. Sprando zonoje esanti žymė vadinama gandro žnybiu – asociacija, kad gandras atnešė mažylį sužnybęs už sprando. Veido srityje esanti žymė vadinama angelo bučiniu. Įprastai šios žymės išsidėsto simetriškai abiejose veido ar kūno pusėse, pvz., ant abiejų antakių arba kaktos centre.

 

Nepaisant lokacijos, tai tas pats kraujagyslinis poodinis raizginys (išsiplėtę kapiliarai), kurį turi net 40–60 % kūdikių. Tiesa, kai kurių žymės tokios mažos, kad nelabai ir pastebimos. Gandro žnybiai bei angelo bučiniai išsiskiria tik spalva, anomalijos vietoje oda išlieka lygi. Šie odos pakitimai vienais atvejais matomi nuo pat gimimo, kitais – išryškėja netrukus. Mokslininkai iki šiol negali tiksliai įvardyti, kodėl atsiranda gandro žnybiai bei angelo bučiniai. Didžiausia tikimybė, kad kaltos tiesiog gležnos mažylių kraujagyslės ir plona, lengvai permatoma odelė.

 

Tiek gandro žnybis, tiek angelo bučinys – visiškai nepavojingi dariniai. Įprastai jie savaime šviesėja ir visiškai išnyksta per pirmus kelerius gyvenimo metus (sprando ir skalpo srityje esančios dėmės nyksta sunkiau – apie 50 % lieka, tačiau kadangi slepiasi po plaukais, problemų nekelia). Jeigu vis dėlto odos pakitimas lieka ir kelia psichologinį diskomfortą, nes atrodo neestetiškai, jį galima pašalinti lazeriu. Tiesa, net kai gandro žnybis ar angelo bučinys savaime išnyksta, toje vietoje, žmogui stipriai susijaudinus ar didelio fizinio krūvio metu, oda gali parausti.

 

Portveino dėmė

 

Tai raudonojo vyno spalvos dėmė ant veido ar kūno. Ant veido pasireiškia gerokai dažniau. Tai kapiliarų vystymosi anomalija, pasireiškianti iškart nuo gimimo ir liekanti visam gyvenimui. Bėgant laikui dėmė plečiasi proporcingai kūno augimui. Įprastai kūdikių portveino dėmės būna šviesesnės, rausvos, o vaikui augant įgauna sodresnį raudoną atspalvį. Suaugusieji pakitusios odos zonoje gali turėti nedidelių gumbelių, odos sustorėjimų. Su šiuo odos defektu susiduria iki 1 % žmonių. Moterys dvigubai dažniau nei vyrai.

 

Nors portveino dėmės pačios savaime nėra pavojingos, pakitęs odos plotas būna kur kas jautresnis traumoms, lengviau pradeda kraujuoti net nesunkiai susižeidus. Netoli akių vokų esančios portveino dėmės siejamos su padidėjusia glaukomos rizika. Be to, šis odos defektas susijęs ir su kai kuriais sveikatos sutrikimais, pvz., Sturge-Weberio, Klippelio-Trenaunay-Weberio, Parkes-Weberio, Proteus sindromais, todėl naujagimį apžiūrintis medikas dėl portveino dėmės prireikus gali skirti išsamesnius sveikatos tyrimus: biopsiją, rentgeną, magnetinio rezonanso tomografiją ir kt.

 

Jeigu portveino dėmė nesusijusi su kitais sveikatos pavojais, jos baimintis nereikia. Tiesa, dažnai ji kelia didžiulį psichologinį diskomfortą, todėl rekomenduojama šalinti. Moderniausias metodas – lazerio procedūros. Jos ne visuomet pajėgios visiškai išspręsti šią problemą, bet portveino dėmė bent jau tampa gerokai blankesnė. Kuo anksčiau pradedamas gydymas, tuo geresnių rezultatų pavyksta pasiekti. Reikia turėti omenyje, kad gydymas lazeriu gali kelti diskomfortą, todėl kūdikiams ir vaikams taikoma vietinė arba bendra anestezija. Pati gydymo sesija trunka trumpai, dažniausiai iki 10 min., bet po jos pojūtis odoje gali būti panašus į jaučiamą stipriai nudegus saulėje. Tai trunka iki 7–10 dienų. Gali prireikti ne vieno gydymo seanso, jie kartojami kas 6–8 savaites.

 

Hemangiomos

 

Hemangiomos – dažniausiai pasitaikantys nepiktybiniai navikai. Tai ryškiai raudonos spalvos virš odos iškilęs kraujagyslinis darinys. Jis gali atsirasti bet kurioje kūno vietoje ar net vidaus organuose. Daugeliu atvejų hemangiomų kilmė lieka neaiški, nors kai kurie atvejai susiję su paveldėjimu. Kai kurie moksliniai tyrimai rodo, kad šis odos defektas sietinas su padidėjusia aplinkos tarša, radiacija, tam tikrų medikamentų vartojimu laukiantis, nėščiosios prasirgtomis ligomis. Su hemangiomomis susiduria 2–3 % kūdikių, mergaitės dažniau nei berniukai. Kai kurie mažyliai jau gimsta jas turėdami, kitiems susiformuoja vėliau – įprastai per pirmąsias 6–8 gyvenimo savaites. Galutinį susiformavimą hemangiomos pasiekia, kai vaikui sukanka 1–1,5 m., vėliau apie 80 % jų pradeda savaime nykti. Vidutiniškai 1 cm dydžio išnyksta per 2–3 metus. Sunkiausiai nyksta veido, lytinių organų ir pirštų zonose esančios hemangiomos. Deja, sunykusios hemangiomos vietoje dažnai lieka randai, odos tekstūros, spalvos pakitimai.

 

Nors hemangiomos ypač neramina tėvelius, dažniausiai tai tėra kosmetinis trūkumas. Tai nėra piktybiniai navikai. Tiesa, yra tam tikrų pavojingų zonų, kur šie nepiktybiniai navikai gali pridaryti rimtos žalos. Ausies kaušelio, nosies, lūpų, akių vokų hemangiomos yra pavojingos, nes augdamos negrįžtamai pažeidžia kremzlines struktūras. Akių hemangiomos netgi gali lemti regos problemas. Todėl tokios hemangiomos gydomos nedelsiant – dažniausiai lazerinėmis procedūromis. Rečiau taikoma šalčio terapija, chirurginis ar medikamentinis gydymas. Kitos hemangiomos taip pat kartais gali pridaryti problemų, nes jas lengva pažeisti, galimas kraujavimas, opėjimas. Pačios hemangiomos skausmo, niežulio ar kito stipraus diskomforto nekelia, bet pakitusioje odos vietoje gali būti jaučiamas tempimas.

 

Įdomu

 
  •  Apie 40 % naujagimių turi baltųjų spuogų (milia). Tai visiškai nepavojingi 1–2 mm skersmens baltai gelsvi mazgeliai, išnykstantys per pirmąsias dvi gyvenimo savaites, rečiau užtrunka iki trijų mėnesių.
  •  Apie 60 % kūdikių turi sausą ir jautrią odą. Todėl jų nereikėtų per dažnai maudyti, pakanka 2–3 kartus per savaitę.
  •  Mažylių oda yra apie 30 % plonesnė nei suaugusiųjų.
  •  Ji apie du kartus greičiau sugeria drėgmę, bet taip pat greitai jos netenka.
  •  Kol nusistovi tikroji kūdikio odos spalva, gali praeiti pusmetis.
 

Autorius Jūratė Survilė