Monika Stirbienė – tikras energijos ir linksmos nuotaikos šaltinis. Kineziterapeutės išsilavinimą turinti moteris vakarais ir savaitgaliais veda kalanetikos treniruotes, kurios baigiamos ne tik tradicine atsipalaidavimui skirta šavasanos poza, bet ir trumpa meditacija, lydima kvapų bei garsų. Rytais skuba į kitą darbą – siūti moteriškų rūbų. Su pašnekove kalbamės, kaip kineziterapeutė tapo dizainere ir mokėjimą stabtelėti bei būti čia ir dabar.

 BriceBarrett_Print_0010

Monika, esate kineziterapeutė, kalanetikos instruktorė, taip pat dizainerė. Spėju, kad išvardinau ne visas jūsų veiklas. Kokiais dar profesiniais keliais vedė gyvenimas?

 

Studijų metais ir po jų dirbau daugybę įvairių darbų, kurie padėjo susiformuoti mano asmenybei. Esu dirbusi Anglijos sumuštinių fabrike, parduotuvėje kasininke, atlikusi naktines parduotuvių inventorizacijas, buvau vaflių kepėja-barista, privataus gydytojų kabineto administratore. Samdomo darbo ilgai neišdirbdavau, tačiau ne todėl, kad nepatikdavo, o tiesiog susiklostydavo situacijos, kad darbus palikdavau. Visgi per šias patirtis padariau išvadą, kad samdomas darbas konkrečiomis valandomis ne man. Man reikia laisvės, kuo mažiau apribojimų ir kuo daugiau nepriklausomybės. Nors šiuo metu dirbu „Varlių spintoje“, tačiau tikrai nesijaučiu, kad būčiau tik samdoma darbuotoja – jaučiuosi komandos dalimi, turiu laisvą darbo grafiką ir galimybę prisidėti prie kūrybos. Šiuo metu visiškai save realizuoju tiek per kalanetikos treniruotes, kurias vedu, tiek siūdama drabužius. Žinoma, yra daugybė dalykų, kurių norėčiau išmokti, nes man tiesiog patinka mokytis.

 

Pavyzdžiui, kokių?

 

Mąstau, kad ateityje būtų puiku dar kulinariją studijuoti (juokiasi). Bet tik tam, kad išmokčiau skaniau gaminti namuose. Visgi nesu teorinio mokslo žmogus, man būdavo smagu ir tikrai įdomu mokytis, tačiau nesimėgavau rašydama baigiamuosius darbus. Manau, visų studijų atvejais būtent baigiamieji darbai duodavo mažiausiai naudos ir keldavo daugiausia streso. Kitaip tariant, esu praktikė.

 

Kas visgi lėmė posūkį nuo kineziterapijos prie dizaino studijų? Savo kelio paieškos? Tiesiog smalsumas?

 

Panašūs posūkiai visada nutikdavo tarsi savaime. Pavyzdžiui, kai stojau į kineziterapijos specialybę, buvau įrašiusi ir odontologiją. Ačiū Dievui, į ją tuomet neįstojau. Šiandien suprantu, kad tiesiog negaliu žmogui sukelti skausmo, nes man skaudėtų dvigubai (juokiasi). Tačiau turėjau kitą posūkėlį – kai rašiau sąrašą dalykų, į kuriuos pretenduoju stoti, į pačią pabaigą įrašiau ekologiją tuometinėje Žemės ūkio akademijoje. Tąsyk pirmajame etape tą bėdą ir gavau (juokiasi). Kiek buvo ašarų, nes gavusi atsakymą, kad esu priimta, suvokiau, jog į šią specialybę tikrai nenorėjau. Tad kitą dieną gavusi kvietimą į kineziteapijos studijas (nors ir mokamas) be galo apsidžiaugiau.

 

Studijuodama kineziterapijos bakalaurą mėgavausi studijomis, gautomis žiniomis. Visgi suvokiau, kad nenoriu dirbti klinikose, nes ten savotiškas konvejeris, kur vienam žmogui neskiriama užtektinai laiko. Tad pasirinkau grupines treniruotes suvokdama, kad tai profilaktinis darbas, per kurį skatinamas ir didinamas žmonių aktyvumas, siekiama užkirsti kelią susirgimams bei traumoms.

 

Po bakalauro studijų tarsi natūraliai sekė kineziterapijos magistras. Visgi baigusi šias studijas pamačiau, kad jos nesuteikė tokios naudos, kokios tikėjausi. Atsimenu, kaip po diplomų įteikimo visa magistro grupė sėdėjome kavinėje ir kalbėjome, kad dabar kas antras norėtume eiti į profesinę mokyklą studijuoti papildomos specialybės. Jau tuomet svajojau apie siuvimą, bet į šį kelią pasukau kiek vėliau.

 

Kodėl būtent siuvimas, dizainas?

 

Manau, turėjau pašaukimą, nes prosenelė buvo geriausia kaimo siuvėja. Ir mama jaunystėje šiek tiek siuvo. Nors tiksliai nežinojau, kaip techniškai, taisyklingai reikia susiūti gaminį, bet pavykdavo šį tą sukurti. Kai kurie pirmieji mano rankų darbo rūbai netgi buvo tinkami dėvėti (juokiasi). Tuomet mama paklausė, ar nenorėčiau studijuoti rūbų kūrimo? Tiesiog tam, kad išmokčiau ne tik siūti, kaip reikia, bet ir modeliuoti pagal figūrą. Vedama šio tikslo baigiau ir mados dizaino studijas, į kurias nemokamai įstojau be didelių sunkumų: buvau atsipalaidavusi ir priėmusi abu variantus – jei įstosiu, bus gerai, jei neįstosiu – irgi bus gerai. Kitaip tariant, leidau visatai manimi pasirūpinti.

 

Pamenu, sužinojau, kad yra stojamieji egzaminai, per kuriuos reikia piešti. Piešimas mano gyvenime buvo senokai nustumtas į šoną, o tokius žodžius kaip „perspektyva“ ir „kompozicija“ iš viso pirmą kartą girdėjau. Rašiau draugei, kuri baigusi būtent šią specialybę, klausinėjau, ką reikia daryti per stojamuosius. Tuo pačiu metu mama dalyvavo kursuose, kur mokino įvairių gudrybių, kaip reikia piešti ir įrodė, kad visi gali piešti! Viena pamoka buvo apie tapybą ir kompoziciją, kita – daiktų piešimas ir štrichavimas pieštuku. Šias iš mamos gautas žinias panaudojau egzaminų metu. Net paskutinį vakarą prieš stojamuosius naršiau internete ieškodama, kaip štrichuojamos figūros (juokiasi).

 

Apleidusi kineziterapiją kaip profesiją, neapleidote įvairių treniruočių. Kineziterapija, kalanetika, joga… Jums labai svarbu kūno stiprinimas?

 

Šiuo metu aktyviai sportuoju pole. Taip pat mokausi sportinio plaukimo, laukiu vasaros, kai prasidės riedučių sezonas. Mokyklos ir studijų laikais šokau tautinių šokių kolektyve, pradinėse klasėse buvau priimta į gimnastikos būrelį, o darželyje (mama pasakojo) lankiau ir šokius. Pažvelgus atgal, beveik visą gyvenimą lydėjo aktyvūs fiziniai užsiėmimai. Paradoksalu, bet nemėgstamiausia pamoka mokykloje buvo kūno kultūra (juokiasi).

 

Kalbant rimčiau, visada mėgau grupines treniruotes, tačiau nemėgau treniruoklių salių, mat man užsiėmimai turi būti ne tik naudingi, bet ir įdomūs. Per antrąjį karantiną, kai kontaktinės treniruotės vėl buvo sustabdytos, nebenorėjau vesti treniruočių nuotoliu, tad du mėnesius ir pati visiškai nesportavau. Vieną dieną užteko nusičiaudėti ir taip susuko nugarą, kad kelias paras negalėjau net pajudėti, o paskui judesius dar ilgai lydėjo skausmas. Išsiaiškinau, kad man buvo protruzija (beveik išvarža, bet tarpslankstelinis diskas netrūkęs). Nuo to laiko ieškau vis įdomesnių treniruočių ir užsiėmimų, ką galėčiau papildomai, šalia vedamų treniruočių, sportuoti dėl savęs, kad kūnas sustiprėtų ir problemos nesikartotų. Žinoma, gena ir noras nestovėti vietoje, tobulėti, išbandyti savo kūno galimybes. Ir tikrai nuo to kaifuoju.

 

Tad vesdama treniruotes tarsi raginate ir kitas moteris nepamiršti kūno, puoselėti jo lankstumą, stiprumą?

 

Lankstus ir tvirtas kūnas leidžia laisvai judėti, patirti gyvenimą, juo džiaugtis ir mėgautis. Sportas ir fizinis aktyvumas turėtų būti kaip kasdienis dantų valymas – privalomas, visada padaromas ir atliekamas. Žinoma, būna, kad kartais ir dantims valyti skiriame mažiau dėmesio ar laiko, tačiau vėliau vėl grįžtame prie režimo. Taip turėtų būti ir su sportu – jei jaučiate, kad tingisi ar nėra jėgų eiti į treniruotę, vis vien geriau nueiti ir padaryti pratimus puse kojos, mažiau, ramiau, švelniau, negu visai nenueiti. Fizinis aktyvumas – kaip maistas: apetitas kyla valgant, taip ir energijos atsiranda besportuojant. Visada kartoju – sunkiausias pratimas yra išeiti iš namų, o visa kita bus vieni juokai.

 

Pakalbėkime ne apie fizinį kūną. Pirmą kartą jus sutikau 2019 m. viename moterų ratų. Atsimenu, prisistatydama nekalbėjote apie profesiją, veiklas, kuriomis užsiimate, bet pasakėte, kad „esu sena siela, šiuo metu gyvenanti moteriškame kūne“. Jums svarbi sielos evoliucijos teorija?

 

Tikiu, kad mūsų sielos gyvena ne vieną gyvenimą. Tikiu, kad sielos taip evoliucionuoja, mokosi, tobulėja. Galiausiai, išmokusios visas žemiškąsias pamokas, jos neprivalo grįžti į Žemę, nebent pačios taip pasirenka ir ateina kaip mokytojai, žyniai ar guru, kaip Jėzus ar Buda ir kiti tikrai nušvitę mokytojai. Taip, sielos gali būti vaikiško, jaunuoliško, brandaus, seno amžiaus ir pan.

 

Prisimenant tąkart išsakytą savo prisistatymą šiandien ima juokas – tikrai taip nebeprisistatinėju. Visgi puikiai pamenu, kad maždaug tuo metu viena bioenergetikė pasakė, kad mano siela šioje Žemėje jau pragyvenusi daugybę gyvenimų ir įvardino, jog pagal nugyventų gyvenimų skaičių ji yra sena. Greičiausiai tai ir lėmė tokį mano pasisakymą (juokiasi).

 

O ką jums reiškia būti moterimi / gyventi moteriškame kūne? Jaučiate šiose frazėse prieštarą?

 

Tikiu sielų evoliucija, daugkartiniu įsikūnijimų žmogumi, taip pat tikiu, kad kai kuriuos gyvenimus patiriame vyriškame kūne, o kai kuriuos moteriškame. Turbūt tai ir turėjau omeny sakydama, kad esu siela, gyvenanti moteriškame kūne. Manau, gyventi moteriškame kūne nebūtinai reiškia jaustis moteriška, ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, puikiai jaučiuosi savo kūne ir jaučiuosi moteriška.

 

Kaip atrodo jūsų ryto ar dienos rutina? Ar ji jums svarbi?

 

Mokausi rytais keltis anksčiau, kad, kol dauguma miega, galėčiau skirti laiko sau ir savo kūnui. Kartu rytas – tai dienos laikas, kada sau ir vyrui paruošiu maisto visai dienai. Kalbant apie mažus ritualus, įpročius, ryte po dušo procedūrų visada išgeriu šilto vandens stiklinę. Beje, neseniai sužinojau, kad ryte nereikėtų gerti vandens su citrina, nes šiltas vanduo nuplauna viską, kas per naktį sukyla, ir paruošia skrandį darbui, o į vandenį įdėta citrina jau reikalauja virškinimo, kol skrandis dar būna neparuoštas.

 

Taip pat rytais stengiuosi padaryti saulės pasveikinimą, šiek tiek modifikuotą su kuo daugiau kūno dalių pratempimu, rąžymusi – taip siekiu, kad kūnas būtų pasiruošęs darbo dienai. Kitas įvairias praktikas atlieku pagal nuotaiką, nebūtinai kasdien – man viskas, ką darau, turi būti įdomu. Jei kažkas neįdomu, ilgai ir reguliariai daryti nepavyks, todėl priimu šią ypatybę savęs neplakdama.

 

Žinoma, būna dienų, kai pavėluoju atsikelti arba vyras keliasi anksčiau ir nespėju atlikti savo rytinės rutinos. Tuomet jaučiu laiko sau trūkumą, tarsi mini stresą, tačiau vėliau stengiuosi mėgautis visais dienos įvykiais. Po rytinės rutinos keliauju į pole šokių ar plaukimo pamokas, o tada darban – siūti bei kurti drabužius. Prieš vakarinę veiklą dar spėju pasirūpinti šunimi ir skubu į savo vedamas kalanetikos treniruotes. Taip nepastebimai ir praeina diena.

 

Po treniruotės moterims visada vedate meditaciją. Kodėl?

 

Su moterimis juokaujame, kad jos ateina į treniruotes tik dėl tos baigiamosios dalies (juokiasi). Manau, ypač svarbu po fizinio krūvio nuraminti protą, išmokti pajusti kūną, kvėpavimą. Kartais gali pavykti pajusti ir širdies plakimą – taip mokomės būti šiame momente, jausti gyvenimą, patirti jį kūnu, o ne protu, nemąstyti apie praeitį ar nerimauti dėl ateities, nes yra tik dabartinis momentas. Taip galime prisimini praėjusius įvykius, taip, turime planuoti ir organizuoti ateities darbus, planus, įvykius, tačiau jie neturėtų būti nuolat generuojami, nes tai vargina ir išeikvoja daug energijos. Savo kvėpavimo, aplinkos ir kūno pojūčių stebėjimas, susitelkimas būtent į juos sugrąžina į dabartinę akimirką. Dėl to galime pastebėti aplink esantį grožį, kvapus ir tai, ko galbūt anksčiau susitelkę į mintis net nepastebėdavome.

 

Jei jūsų visiškai neribotų finansai ir nereikėtų dirbti norint užsidirbti, kokia veikla užsiimtumėte?

 

Manau, daryčiau viską, ką darau, tik gal mažiau. Toliau vesčiau kalanetikos treniruotes su atsipalaidavimu po jų bei siūčiau moteriškus drabužius. Tiesa, gal daugiau užsiimčiau jų kūryba, ne tik siuvimu.

 

Autorius Laura Auksutytė