Į TV3 televizijos ekranus sugrįžta kelionių šou „Metam monetą“. Jame į nuotykius leidžiasi Audrius Bružas su kolega Leonardu Pobedonoscevu. Daugelyje įvairiausių projektų dalyvavęs Audrius pasakoja, kad šios laidos formatas jam yra vienas įdomiausių.

 
Audrius Bružas, Fotografas Tomas Petrovskis (tomasfoto.lt)

Audrius Bružas, Fotografas Tomas Petrovskis (tomasfoto.lt)

 

Audriau, papasakokite daugiau apie laidą „Metam monetą“? Kuo ji ypatinga?

 

„Metam monetą“ išskirtinis projektas. Du keliautojai – aš su Leonardu, metame monetą ir spėjame, kas iškris – herbas ar skaičius. Tas, kuris laimi, gauna nelimituotą banko kortelę ir savaitgalį šalyje, į kurią atskridome, gali leisti taip prabangiai, kaip tik nori. Gali užsisakyti ištaigingiausią vilą, valgyti brangiuose restoranuose, neriboti savęs renkantis paslaugas ir pramogas: nori – skrendi su privačiu lėktuvu, plaukioji jachta, lepiniesi SPA ir kt. Pralaimėjęs savaitgaliui gauna tik 100 eurų, už kuriuos turi rasti kur apsigyventi, pavalgyti bei ką nuveikti. Žiūrovai pamato lankomą šalį iš dviejų perspektyvų: sužino, ką galima pamatyti turint neribotą biudžetą, sykiu atranda būdų, kaip išsiversti su nedaug pinigų, tačiau ne mažiau turiningai praleisti laiką.

 

Kas labiausiai įsiminė iš praėjusio laidos sezono?

 

Įvardinti vieną nuotykį ar didžiausią įspūdį palikusią šalį sudėtinga. Panašiai, kaip išsirinkti vieną mėgstamiausią patiekalą. Per pirmąjį sezoną visko buvo daug: nuotykių, patyrimų, skirtingų koloritų. Tiesa, Portugalijai priklausanti Madeiros sala man paliko didelį įspūdį. Ji itin turtinga spalvomis, kraštovaizdžiu, žmonių svetingumu, skaniu maistu, bendra atmosfera. Tikrai ypatinga vieta.

 

Kas jums teko dažniau – ilsėtis poniškai ar išsiversti su mažai pinigų?

 

Labai įdomu, kad žiūrovai skirsto mūsų patyrimus į „poniškus“ ir „neponiškus“, tačiau iš tiesų viskas priklauso nuo keliautojo požiūrio. Man praėjusiais metais tik vienoje laidoje teko keliauti su nelimituota kortele, visose kitose savaitgaliui turėjau 100 eurų, kas visai laidos kūrybinei komandai buvo labai juokinga (šypteli). Tačiau turėdamas neribotą kiekį pinigų gali pragulėti visą savaitgalį prabangiausio viešbučio sūkurinėje vonioje, o turėdamas mažai pinigų keliauti, pažinti vietovę, išbandyti pramogas. Pats sprendi, kiek ir kokių patyrimų gausi šioje kelionėje.

 

Gal mažesnė pinigų suma netgi padeda skleistis kūrybiškumui?

 

Manau, kad mano kūrybiškumas visiškai atsiskleidęs, juk man jau 43 metai. Būdamas 14-os keliavau po Lietuvą, 16–18 metų autostopu po Europą. Kas to nepatyrė, galbūt maža pinigų suma keliaujant būtų iššūkis, bet ne man. Mudu su Leo esame profesionalai, su malonumu kuriame turinį ir žinome, kaip tai daryti. Laidos „Metam monetą“ formatas yra nerealiai geras – gali keliauti, degustuoti, pažinti šalies istoriją. Nors tai ne atostogos, o darbas, tačiau tai nėra iššūkis. Juk profesionaliam snaiperiui neutralizuoti taikinį joks iššūkis, tai tiesiog darbas.

 

Realiame gyvenime atidžiai planuojate išlaidas?

 

Leidžiu tiek, kiek reikia, tačiau nepasakyčiau, kad man reikia daug pinigų. Man nereikia vilų, pilių, prabangių automobilių. Pakanka skaniai pavalgyti, kažkur nukeliauti, apsirengti. Žmogui juk daug nereikia. Kiek turiu – tiek. Džiaugiuosi, kad man pavyksta tas pajamas sugeneruoti. Pinigai iš esmės yra materija, fizinis dalykas, dėl kurio galima įsigyti reikiamų daiktų, turėti socialines garantijas, jie reikalingi sveikatai, kokybiškai mitybai, pramogoms, taip pat gali suteikti žinių (muziejai, kelionės). Tačiau pinigai manęs nemotyvuoja. Pavyzdžiui, oksfordų batų verslą pradėjau ne dėl pinigų, bet iš malonumo, azarto, kūrybiškumo. Manau, už noro uždirbti turėtų būti prasmingesni dalykai – noras šviestis, edukuotis, kurti sociumą, kelti savo vertę, mokytis ir augti kartu su kitais, įkvėpti aplinkinius. Pinigai tėra priemonė tikslui pasiekti, tačiau ne pats tikslas.

 

O kaip mėgstate keliauti? Jums reikalinga prabanga?

 

Mėgstu kokybę ir komfortą, patinka estetika, stilius, dizainas. Tačiau lygiai taip pat gerai galiu jaustis paprastoje, nepretenzingoje aplinkoje, nebūtinai visai civilizuotose šalyse. Savaip įdomu pabūti įvairiose vietovėse.

 

Dažniau keliaujate su kompanija ar vienas?

 

Ir su kompanija tenka keliauti, ir visai vienam. Solo kelionės turi savito žavesio. Visgi esu socialus, bendrauti mėgstantis žmogus, todėl net leidęsis į kelionę vienas, ilgai toks nebūnu, susirandu kompanionų. Nesu asketas, kad kažkur iškeliaučiau ir būčiau visiškai vienas. Keliaujant su kompanija patinka pabūti vienam, turėti individualaus laiko, bet ryšio su kitais žmonėmis neatsisakau.

 

Sutinkate su išmintimi „žmogų kelionėje pažinsi“?

 

Žinoma, nes tam tikra prasme esi izoliuotas, daug laiko praleidi kartu. Tačiau nepasakyčiau, kad gali iki galo pažinti žmogų, nebent kalbėtume apie visą gyvenimą trunkančią kelionę. Jei kelionė trunka penkias dienas, porą savaičių ar mėnesį, gali geriau pažinti kitą žmogų. Kelionės metu tampi artimesniais draugais, nes patenki į tam tikras ribines situacijas, kai reikia daryti pasirinkimus – žmonės reaguoja, kyla emocijos, išsiskiria arba sutampa vertybės, vyksta patirtys. Vienaip ar kitaip pradedama labiau pasitikėti vienas kitu, geriau suprasti, saugiau, maloniau jaustis kito draugijoje arba atvirkščiai.

 

Vedant laidas, renginius labiau patinka dirbti su partneriu ar vienam?

 

Įvairiai. Su partneriu labai patinka, nes pasidalini eteriu, gali sukurti daugiau turinio, bet labai priklauso nuo partnerio. Ne su visais partneriais paprasta, nes gali skirtis skoniai, estetikos ir humoro supratimas. Ką vienas gali daryti, kitam gali būti svetima, ne tiek gyva, organiška. Ne su visais gali organiškai sukurti harmoningą balansą. Man tobulas variantas – dirbti su Kirilu Glušajevu, Leonardu Pobedonoscevu. Su Kirilu teko daug dirbti, mūsų tandemas idealus vesti renginius, kartu improvizuoti. Su Leo pažįstami daugiau nei dvidešimt metų: buvome kurso draugai, vėliau aktyviai bendravome didesniame draugų rate, keliaudavome kartu slidinėti. Per daug metų esame susieti įvairių patirčių ir nuoširdžios bičiulystės.

 

Kelionėje stengiatės ragauti vietinio maisto?

 

Labiausiai patinka tos šalys, kuriose skanus maistas. Azijos šalys (Tailandas, Balis), PAR, Italija, Ispanija, Portugalija. Mėgstu kokybišką, skanų maistą. Patinka tiesiog sėdėti ir mėgautis geru maistu. Nebūtina daug prisivalgyti, tiesiog pasimėgauti, pabendrauti. Nors maistas yra vienas didžiųjų malonumų, tai nereiškia, kad reikia persistengti.

 

Ką įdomiausio teko ragauti kelionėse? Ko nesutiktumėte pabandyti?

 

Teko valgyti šikšnosparnį. Ko gero, tai egzotiškiausias patiekalas, juolab žinant, kad nuo jo galima užsikrėsti Ebolos virusu. Šiaip skanauju vėžiagyvius, jūrų gėrybes, žuvis, mėsą. Nežavi vabalai ir kirminai, kurių galima paragauti kai kuriose šalyse. Tai nėra gurmaniški patiekalai. Šie gyviai turi daug baltymų ir valgomi tik iš nepritekliaus, o ne dėl to, kad būtų skanu. Niekada nesiryžčiau suvalgyti pūdyto, sūdyto pusiau kiaušinio pusiau viščiuko gemalo, gyvų besiraitančių aštuonkojų. Valgyti per prievartą, per žiaugčiojimą tik dėl to, kad galėtum pasigirti, jog įveikei iššūkį, man nėra nei malonumas, nei pramoga. Minėtą šikšnosparnį valgiau su smalsumu. Jo skonis priminė vištienos ir aštuonkojo.

 

Dabar gausu įvairų kelionių rūšių, pavyzdžiui, piligriminės, ekstremalūs kanjoningas ir raftingas. Ar norėtumėte visas išbandyti?

 

Neturiu nusistatymų nė prieš vieną kelionės būdą, tačiau nieko pernelyg ekstremalaus bandyti taip pat nenoriu. Laidoje „Metam monetą“ išbandau tai, ko savo gyvenime niekada neišdrįsčiau. Tame yra tam tikro žavesio, bet darau tai ne dėl savęs, o todėl, kad žiūrovams būtų įdomu stebėti. Leidžiuosi į keistenybes, kad sukurčiau patrauklų siužetą. Klysta žiūrovai, jei mano, kad taip leidžiame savo atostogas. Tai darome vedini profesinės nuovokos, kaip sukurti turinį. Realybėje daug ko nedaryčiau.

 

Ką ekstremaliausio, pavojingiausio išbandėte filmuodamasis?

 

Ant kalno viršūnės supausi rutulyje, pakabintame ant dviejų gumų, pritvirtintų prie konstrukcijos, primenančios laidynę. Paleidžia ir vartaisi, tampaisi visaip žemyn galva. Ūlialia… Atrodė, kad ta pramoga trunka amžinybę, tad po 30 sekundžių pradėjau rėkti, kad mane paleistų… Taip pat teko važiuoti vienais aukščiausių amerikietiškųjų kalnelių Europoje. Tiesa, pavojaus ar nemalonaus patirti neteko. Apskritai su kelionių patirtimis yra panašiai, kaip su sportu: kas vienam – didelis iššūkis, kitam – kasdienė treniruotė.

 

Jei gyvenimas taip pat tam tikra prasme yra kelionė, kaip ją įvertintumėte, kokia ji iki šiol?

 

Į gyvenimą žiūriu per nuotykių prizmę, pažinimo džiaugsmą, atradimus, gebėjimą stebėtis, bendrauti su žmonėmis, būti smalsiam, degustuoti. Kaskart džiaugtis saule, kuri kiekvienoje šalyje yra ta pati, bet skirtinga, jausti vėją, kuris tas pats, bet skirtingas, ir, žinoma, grožėtis skirtingais kraštovaizdžiais. Kiekviena kelionė prasideda ir baigiasi, tada prasideda ir baigiasi kita, o gyvenimas yra tarsi amžina kelionė. Kol galiu džiaugtis atradimų skoniu – ši kelionė yra puiki.

 

Autorius Laima Samulė