Kiekvienas karas turi savų siaubūnų ir gelbėtojų. Nors vokiečių pramonininkas Oskaras Šindleris apgaudinėjo žmoną, daug gėrė ir šnipinėjo Abverui, Vermachto kontržvalgybai, tačiau Holokausto metu pasielgė daugiau nei herojiškai. Išgelbėjęs daugiau nei 1000 savo darbuotojų žydų tapo vienu ryškiausių to meto istorinių veikėjų. Tiesa, už viso to slypėjo savi motyvai ir naudos siekis.

 

Pasinaudojo antru gyvenimo šansuVienna,,Austria,-,August,08,,2015:,Oskar,Schindler,Figurine,At

 

Oskaras Šindleris gimė 1908 m. balandžio 28-ąją Čekijoje, vokiečių katalikų šeimoje, augo su jaunėle seserimi Elfriede. Tėvas Hansas Šindleris buvo ūkio įrangos gamintojas, o mama Louisa – namų šeimininkė. Mokykloje Oskaras mėgavosi populiarumu, nors ir nebuvo išskirtinis mokinys. Atsisakęs galimybės lankyti koledžą, įstojo į prekybos mokyklą. Baigęs ėmėsi atsitiktinių darbų ir bandė rasti gyvenimo kelią, vėliau dirbo tėvo žemės ūkio technikos įmonėje. Laisvalaikiu gausiai vaišindavosi alkoholiu ir užsiėmė labdara. 1928 m. susipažino su Emilie Pelzl, kurią netrukus vedė, tačiau meilę aptemdė šaukimas į karinę tarnybą.

 

1930-aisiais Europos politinis kraštovaizdis dramatiškai pasikeitė. Politinėje padangėje nuolat linksniuotas Adolfo Hitlerio vardas ir kalbėta apie Vokietijos nacių partiją. Pajutęs politinio impulso pasikeitimą, O. Šindleris prisijungė prie nacistinės organizacijos ir pradėjo rinkti žvalgybos duomenis Vokietijos kariuomenei. 1938 m. Čekijos valdžia jį suėmė, apkaltino šnipinėjimu ir nuteisė mirties bausme. Tiesa, netrukus po įkalinimo paleistas, kai Vokietija aneksavo Sudetų žemę. Oskaras nė negalvodamas pasinaudojo šiuo antru gyvenimo šansu.

 

Pasisavinta žydų emalio gamykla

 

1939 m. rugsėjį Vokietijai užpuolus Lenkiją, prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. O. Šindleris paliko žmoną ir išvyko į Krokuvą, tikėdamasis pasipelnyti iš karo. Jis persikėlė į vietovę, kur daug gamyklų ir pramonės įmonių buvo uždaryta arba perduota arijams, o visas žydams priklausantis turtas konfiskuotas. Ieškodamas verslo galimybių, greitai įsitraukė į juodąją rinką. Oskaras naudojosi savo žavesiu ir dalijo kontrabandines prekes, kad papirktų aukšto rango vokiečių pareigūnus. Galiausiai, norėdamas išplėsti verslą, įsigijo žydų emalio dirbinių gamyklą, gaminančią prekes Vokietijos kariuomenei. Žydai suvaryti į getus ir lagerius, kur įmonės galėjo juos nesunkiai įdarbinti ir nieko nemokėti. Iš pradžių gamykla gamino virtuvės reikmenis civiliams ir vokiečių kariuomenei, tačiau vėliau išsiplėtė į amunicijos gamybą. Nors O. Šindleris dažniau įdarbino vietinius lenkus darbininkus, jo buhalteris, lenkų kilmės žydas, patarė įdarbinti žydus, mat tuomet išlaidos bus gerokai mažesnės, o pelnas augs daug greičiau. Oportunistas verslininkas atrodė mažai tikėtinas kandidatas tapti karo didvyriu, tačiau laikas parodė kitaip. Nors tai buvo neįprasta verslo praktika, O. Šindleris vieną po kito įdarbino vaikus ir pagyvenusius asmenis, kad jie nemirtų iš bado getuose.

 

Vokiečių pajėgos 1943 m. kovą pradėjo likviduoti Krokuvos getus. Žydai išvežti į priverstinio darbo stovyklą, vėliau paverstą koncentracijos stovykla. Davęs kyšių ir turėjęs ryšių su nacių režimu, verslininkas gavo leidimą savo gamyklos teritorijoje įkurti tokią pat stovyklą. Joje sanitarinėmis sąlygomis apgyvendino apie 1000 žydų ir aprūpino juos maistu. Vyras plėtė gamyklą, gamino vis daugiau ginklų bei kitos amunicijos, ir nuolat reikalavo daugiau žydų darbininkų. O. Šindlerio pelnas augo valandomis. Kitos didžiosios Vokietijos įmonės, įskaitant „Volkswagen“, „Bayer“ ir „IG Farben“ (tuo metu didžiausia chemijos įmonė pasaulyje), gausiai pelnėsi iš priverstinio darbo. Daugelis darbininkų mirė per ilgas ir sunkias darbo pamainas be maisto.

 

Garsusis laimingųjų sąrašas

 

Iš pradžių O. Šindlerį mažai kas skyrė nuo kitų su naciais bendradarbiavusių verslininkų, kol Krokuvos geto likvidavimas sukėlė grėsmę patikimiems darbininkams. Karui užsitęsus Oskaro asmenybė pasikeitė – verslininkas siekė apsaugoti savo darbininkus. Kurį laiką emalio gamykla tapo maždaug 500 žydų prieglobsčiu, kol 1944 m. rudenį naciai įsakė uždaryti stovyklas ir visus darbuotojus išsiųsti į Aušvicą, kuriame žydams grėsė garantuota mirtis. O. Šindleris buvo pasiruošęs padaryti viską, kad išsaugotų kuo daugiau žydų. Jis sudarė 1100 darbininkų – vyrų, moterų ir vaikų – sąrašą. Panaudojęs savo pinigus ir įtaką pervežė darbuotojus į naują gamyklą Čekijoje. Kai jo darbininkės žydės per klaidą nugabentos į Aušvicą, verslininkas padarė neįmanomą dalyką – sugebėjo susigrąžinti moteris, davęs nacių pareigūnams kyšių. Verslininko biografiją tyrinėjantys istorijai teigia, kad iš tikrųjų buvo ne vienas, o devyni sąrašai, nors pirminiame sąraše pagal planą įrašyta 800 vyrų ir 300–400 moterų. Marcelis Goldbergas, korumpuotas saugumo policijos narys ir žydas, buvo atsakingas už keturių sąrašų sudarymą, o kiti penki prie sąrašo prisidėję žmonės liko nežinomi. Nenorėdamas prisidėti prie Vokietijos kariuomenės veiksmų, verslininkas įsakė darbininkams tikslingai gaminti gaminius su defektais. Likusius karo mėnesius jie praleido gamykloje.

 

2009 m. balandžio pradžioje Naujojo Pietų Velso (Australija) bibliotekoje darbuotojai, peržiūrėdami turimus dokumentus, aptiko vieno laimingųjų žydų sąrašo versijos kopiją. 13 puslapių dokumentas, geltonas ir trapus, gulėjo tarp tyrimų užrašų ir originalių laikraščių iškarpų. Šiame 1945 m. balandžio 18 d. sudarytame sąraše yra 801 vardas. Žinomos kelios kitos autentiškos sąrašo versijos, nes vardai keletą kartų perrašyti pasikeitus sąlygoms įtemptomis karo pabaigos dienomis. Viena iš keturių sąrašo kopijų 2013-aisiais parduota aukcione už 3 mln. JAV dolerių.

 

Žmonos pagalba ir palikimas

 

O. Šindleriui išvykus į Krokuvą, Emilie netrukus prie jo prisijungė. Nors žmonos vaidmuo dažnai menkinamas arba iš viso neminimas pasakojant apie O. Šindlerį, ji taip pat dalyvavo gelbėjant gamyklos darbininkų gyvybes. Moteris sugebėjo gauti medicinos reikmenų, aprūpino maistu. 1945 m. sausį pamačiusi du gyvulinius vagonus, kuriuose buvo maždaug 120 žydų be maisto ar vandens, Emilie sustabdė SS stovyklos komendantą prieš traukiniui išvykstant į Aušvicą. Ji su Oskaru įtikino komendantą, kad šių vyrų reikia darbui gamykloje. Moteriai pavyko išgelbėti 107 nelaimėlius, kiti mirė sušalę ar iš bado.

 

Viską atidavusi žydams, karo pabaigoje pora liko be turto. Pasibaigus karui abu pabėgo į Argentiną, kad išvengtų baudžiamojo persekiojimo už ankstesnę šnipinėjimo veiklą. Daugiau nei dešimtmetį O. Šindleris ūkininkavo, bet 1957 m. paskelbė bankrotą. Galiausiai paliko žmoną ir išvyko į Vakarų Vokietiją, kur nesėkmingai bandė užsiimti cemento verslu. 1962 m. Jad Vašem – Tautos atminimo institutas Holokausto aukoms atminti jam suteikė Pasaulio tautų teisuolio vardą. 1974 m., būdamas 66 metų, O. Šindleris mirė. Pagal testamentą, palaidotas katalikų kapinėse ant Siono kalno Jeruzalėje.

 

Autorius Monika Budnikienė