Nerealūs grožio standartai šimtmečius kėlė pavojų moterų gyvybei visame pasaulyje. Dėl šviesesnės odos veidą dengdavo švinu, o norėdamos blizgėti ir švytėti su savimi turėdavo radžio, kuriuo mėgdavo ryškinti lūpas. Toks makiažas, jei pasisekdavo nenumirti, palikdavo didžiulių žaizdų ar kitų sunkių sveikatos problemų.

 

Nesuvokiamas švino populiarumasPortrait,Of,Two,Beautiful,Women,In,Image,Of,Queen,And

 

Senovės Egipto kilmingieji asmenys akis ryškindavo magišku juodu akių pieštuku, žinomu kaip kohl. Ryški juoda akių linija simbolizavo aukštą statusą visuomenėje, sykiu vertinta kaip prašymas dievams apsaugoti nuo ligų. Toks švino pagrindu pagamintų komponentų mišinys, dengęs akis, rastas senovės Egipto kapuose. 2010 m. žurnale „Analytical Chemistry“ paskelbtas tyrimas, kuriame mokslininkai nustatė, kad juodas akių pieštukas naudotas ne tik simboliškai kaip apsauga, bet ir tiesiogine prasme, nes jame buvo laurionito ir fosgenito, kurie tuo metu naudoti akių ligoms ir odos ligoms gydyti. Senovėje daugelis egiptiečių negyveno ilgiau nei 30 metų. Jei jie būtų gyvenę tiek pat, kiek dabar gyvena daugelis žmonių, ilgalaikis švino poveikis tikriausiai būtų sukėlęs sveikatos problemų.

 

Praėjus tūkstančiams metų žmonės vis dar nebuvo išmokę pamokos. Švino pagrindu gaminta kosmetika buvo neįtikėtinai populiari nuo XV iki XIX a. pradžios. Venecijos baltasis švinas, arba „Saturno dvasios“ – vienas žinomiausių švino turinčių makiažo produktų, naudotas odai balinti ir nepageidaujamoms dėmėms slėpti. Ištirpinus baltąjį šviną acte susidarydavo į dažus panašus mišinys. Jį tepdavo ant veido, kad žmogus atrodytų mirtinai išblyškęs. Blyškumas daugelį metų sietas su turtais ir aukšta socialine padėtimi, rodė, kad žmogui nereikia dirbti lauke, nes gali samdyti darbininkus, kurie vietoj jo dirbtų kaitrioje saulėje. Karalienė Elžbieta I 1562 m., būdama 29 metų, susirgo raupais, todėl jos oda liko nusėta dėmių. Dėl to ji tepė veidą storu balto švino pagrindu pagaminto makiažo sluoksniu. Ši medžiaga – vienas toksiškiausių kosmetikos komponentų, nes sukelia apsinuodijimą. Kai kurie apsinuodijimo švinu simptomai apima klausos praradimą, traukulius, svorio kritimą ar valgymo sutrikimus. Šie susiję su psichinės sveikatos būkle, kai norisi valgyti ne maisto produktus, pavyzdžiui, kreidą, dažų drožles ar plaukus. Švinas taip pat kenkė odai, pūdė dantis, mažino intelektą, sukeldavo anemiją ir plaukų slinkimą.

 

1700-ųjų pabaigoje, kai šukuosenos tapo statuso simboliu, todėl stengtasi plaukus sukelti kuo aukščiau, moterys naudojo medinius ir geležinius rėmus, odines ašutų pagalvėles ir daugybę papildomų plaukų. Tada juos sukdavo karštomis žnyplėmis, dengdavo taukais, kad laikytųsi, ir apibarstydavo švinu. Žinoma, su tokia šukuosena išbūdavo ne vieną dieną. Nenuostabu, kad atsirasdavo utėlių ir kitų parazitų, į plaukus, išteptus riebalais, kėsindavosi net pelės.

 

Arseno lakštai gražiai odai

 

Viktorijos laikų moterys atrodė liguistai dėl blyškios ir skaidrios odos. Dėl toksiškos kosmetikos komponento arseno jos ne tik atrodė būtent taip, kaip norėjo, bet ir jautėsi prastai. Kaip ir šviną, naudojo dėmėms paslėpti arba pašalinti ir sukurti blyškią odą. Arsenas buvo įprastas muilo, pudros ir losjonų ingredientas. Rinkoje atsirado arseno pagrindu pagamintų lakštų, kurie turėjo pagerinti odos būklę. Daugelis produktų, kurių sudėtyje buvo arseno, parduoti kaip saugūs arba ekologiški, tačiau tiesa ta, kad arsenas yra neįtikėtinai toksiškas. Kai kurie arseno produktai buvo parduodami su gydytojo receptu, pavyzdžiui, dr. MacKenzie’s „gydomasis“ arseno muilas arba Dr. J. P. Campbell’s „saugūs“ arseno lakštai. Apsinuodijimas arsenu sukelia vėmimą, viduriavimą krauju, pilvo skausmą, encefalopatiją ir plaukų slinkimą. Taip pat gali sukelti vėžį, odos patamsėjimą ir sustorėjimą, širdies ligas ir cukrinį diabetą.

 

Plaukams šalinti – kalio nitratas ir rentgeno spinduliai

 

Nors šiais laikais kalio nitratas naudojamas raketų kurui, fejerverkams ir trąšoms gaminti, anksčiau jis naudotas plaukams šalinti. 1776 m. plaukų šalinimo recepte, kuriuo galėjo pasinaudoti kiekviena moteris, nurodyta, kad kalio nitratas yra vienas pagrindinių komponentų. Tiesa, reikėjo laikytis saugumo taisyklių: saugotis išsiskiriančių nuodingų dujų ir nebūti šalia aliejinės lempos.

 

XX a. pradžioje mokslininkams atradus rentgeno spindulius greitai suprasta, kad jais galima pasinaudoti norint atsikratyti nepageidaujamų plaukų. Žinoma, nebuvo apskaičiuotas galimas kontakto su šiais spinduliais laikas. Norintys turėti švelnią odą, rentgeno spinduliais mėgaudavosi net iki 20 valandų. Be abejo, plaukai nuslinkdavo, bet ir oda sustorėdavo, taip pat pasireikšdavo atrofija, išopėjimas, o vėliau vėžys. Po daugybės nemalonių šalutinių poveikių ir teismų su šios estetinės procedūros teikėjais dėl nepageidaujamos būklės suprasta, kad šie spinduliai pavojingesni nei manyta. Ilgą laiką rentgeną pardavinėjo kaip visiškai saugų šios estetinės procedūros prietaisą.

 

Gyvsidabris nuo spuogų

 

Gyvsidabrį įprastai naudojo dėmėms šalinti, taip pat sifiliui gydyti. Dažnai kartodavo: „Naktis su Venera, visas gyvenimas su Merkurijumi“ (angliškai gyvsidabris „mercury“). Toksiškas gyvsidabris irgi rastas daugelyje istorinių kosmetikos receptų. Jis lengvai absorbuojamas per odą, todėl gali sukelti apsigimimus, inkstų ir kepenų sutrikimus, nuovargį, dirglumą, drebulį, depresiją ir metalo skonį burnoje.

 

1866 m. išleistoje Arnoldo Jameso Cooley knygoje „Tualetas ir kosmetikos menas senovėje ir šiais laikais“ gyvsidabrio bichloridas rekomenduotas siekiant sumažinti įvairius odos negalavimus, įskaitant spalvos pakitimus, spuogus, net pūlingus lūpų bėrimus.

 

1874 m. leidinio „Harper’s Bazaar“ straipsnyje „The Ugly Girl Papers“ gyvsidabrio azoto oksido tepalu, sumaišytu su riebalais, patarta patrinti vokų kraštus, kad greičiau augtų blakstienos. Taip pat manyta, kad kosmetika, kurioje buvo raudono pigmento, galėjo būti pagaminta iš gyvsidabrio sulfido. Visos gyvsidabrio formos itin toksiškos, ypač gyvsidabrio bichloridas ėsdantis ir sukeliantis stiprius nudegimus, todėl nepadeda gydyti jokių odos ligų.

 

Skystis dantenoms

 

1776 m. siūlyta patrinti dantenas 5–6 lašais vitriolio spirito, skiesto vandeniu. Šis spiritas gamintas su sieros rūgštimi, labai ėsdinančia medžiaga bet kokiomis dozėmis. Norėdami iš karto nepajusti neigiamų pasekmių, žmonės turėjo stipriai praskiesti šį skystį, tačiau XVIII a. tokia kosmetika nebuvo reguliuojama ar dozuojama.

 

Radioaktyvioji odos priežiūra

 

Tam, kad moterys spindėtų, nereikėjo siūlyti puoštis deimantais, jos galėjo rinktis tikrą spinduliuotę – radį. 1898 m. mokslininkės Marie Curie atrastas elementas pakeitė visą kosmetikos pramonę. Dėl tuomečio retumo radis vadintas brangiausia medžiaga pasaulyje. Apie jo paslaptingas ir keistas savybes rašė laikraščiai. Radis pasirodė esąs puikus vaistas nuo sunkiausių ligų – vėžio ir tuberkuliozės. Be to, naujai besiformuojanti masinė grožio pramonė jį vertino kaip puikią priemonę sprendžiant tam tikras problemas, įskaitant raukšles ar plaukų perteklių. Veido kremų su radžiu reklamos tuo metu skambėjo itin žadančiai: „Padengus veidą kremu su šiuo komponentu, vieta, kur oda susiraukšlėjo ar atrodė suvytusi, radioaktyviosios jėgos iš karto veiks nervus ir audinius.“

 

Nebaugino net apakimo grėsmė

 

Viduramžiais Venecijos moterys naudojo grožio toniką, pagamintą iš vaistinių šunvyšnių lapų ir uogų, kad paryškintų odos pigmentą. Kai kurios Viktorijos laikų moterys, norėdamos turėti gražias, blizgančias akis, į jas lašindavo apelsinų sulčių ar purkšdavo kvepalų. Kitos rinkosi pavojingesnį variantą – lašino iš šunvyšnių pagamintą skystį, kuris išsiplėsdavo vyzdžius, tačiau tokia praktika turėdavo neištaisomą šalutinį poveikį – apakimą.

 

Autorius Monika Budnikienė