Gyvsidabris – vienas iš penkių natūraliai gamtoje aptinkamų elementų, kuris yra skysto pavidalo. Nuo seniausių laikų šiam veidrodinio blizgesio metalui būdavo priskiriamos gydomosios ir magiškos savybės. Tačiau vėliau išsiaiškinta, kad gyvsidabrio išskiriami garai yra nepaprastai nuodingi ir pažeidžia smegenis.

 

Kažkada gyvsidabris buvo laikomas pagrindiniu alchemijos ir burtų elementu, garsėjo kaip mirtinas nuodas ir itin stiprus vaistas. Gyvsidabris būdavo nepakeičiamas metalas veidrodžių, termometrų ir svarstyklių gamyboje.

 

1937 metais pasaulinėje Paryžiaus parodoje buvo pristatytas „Gyvsidabrio šaltinis“ – fontanas su judančia skulptūra, kuriame tryško gyvsidabris, o ne vanduo. Musulmoniškoje Ispanijos dalyje būdavo įrengiami gyvsidabrio baseinai, kad kalifai juose galėtų išvysti savo atspindį. Gyvsidabris yra 13,5 kartų tankesnis nei vanduo, todėl nesvarbu, kad šis metalas yra skystos būsenos: įšokę į tokį baseiną, garantuotai susilaužytumėte kaulus.

 

XIX amžiuje gyvsidabris būdavo naudojamas fetrinių skrybėlių gamyboje. Siekiant išgauti matinį efektą, gyvūnų odos būdavo užmerkiamos švino nitrato tirpale. Gamybos procese išsiskyrę nuodai taip pažeisdavo darbininkų smegenis, kad skrybėlininkai tapo nuolatiniai psichiatrijos ligoninių klientai. Šiek tiek kvaištelėjusį nuo gyvsidabrio garų Skryblių apysakoje „Alisa stebuklų šalyje“ aprašė žymus britų rašytojas Luisas Kerolis.

 

XIX amžiuje gyvsidabriu būdavo gydoma tuo metu labai paplitusi venerinė liga sifilis. Teigiama, kad jis veikdavo kaip primityvi, antibakterinė chemoterapija. Gyvsidabris būdavo vartojamas išoriškai ir į vidų. Net šiuolaikiniai homeopatai mažas švino dozes skiria pacientams, sergantiems šia liga. Tradicinėje medicinoje ši liga gydoma antibiotikais.