Gegužės 5 d. Klaipėdos kultūros centro Žvejų rūmuose įvyks ypatingas koncertas „Nuo klasikos iki ABBA“, skirtas Motinos dienai. Jame gražiausias dainas atliks trys nepaprastai talentingos dainininkės: Vaida Genytė, Aistė Pilvelytė ir Rūta Ščiogolevaitė. Su Vaida Genyte kalbamės ne tik apie koncertus su kolegėmis, bet ir „Dainų dainelės“ jubiliejaus pažadintus sentimentus.

 
Vaida_Genyte_ Daivos_Morozovos_foto

Vaida Genytė, Daivos Morozovos nuotrauka.

   

AR intensyviai šiemet koncertuojate?

 

Mūsų koncertinis turas „Nuo klasikos iki ABBA“ prasidėjo gruodį ir tęsiasi iki šiol. Jau turėjome daugiau nei 25 koncertus. Apkeliavome daugybę miestų, koncertavome sausakimšose salėse. Kai kur visi norintys paklausyti nesutilpo, todėl koncertus teko pakartoti (šypsosi). Labai sėkmingas ir gražus turas.

 

KAIP maloniau koncertuoti – didelei miniai ar kamerinėje aplinkoje?

 

Koncertinė nuotaika ir atsakomybė tokia pati tiek einant dainuoti didelei, tiek mažai auditorijai – bet kuriuo atveju stengiesi maksimaliai gerai atlikti savo darbą. Skirtumas tas, kad kamerinėje aplinkoje jaučiamas artimesnis ryšys su žiūrovais: daugiau pokalbių, greitesnis grįžtamasis ryšys. Visa kita nuo žiūrovų skaičiaus nepriklauso.

 

KOKIA ansamblio dinamika, kai dainuoja trys talentingos lyderės?

 

Mes nebe naujokės koncertinėje veikloje, daug praėjusios ir patyrusios asmeninėje karjeroje, todėl buvimas kartu itin profesionalus. Visos žinome, kad susirinkome dirbti ir gauti gražų rezultatą tiek pačioms, tiek žiūrovams. Šis požiūris mums labiausiai padeda išlikti stipriomis asmenybėmis, neprarasti individualumo, sykiu gražiai draugauti scenoje. Mąstymas, kad susijungėme į ansamblį dėl to, jog mums įdomi programa, smagus projektas, neleidžia nukrypti į smulkmenas, nesusijusias su scenos reikalais.

 

AR lengvai pasirenkate sceninius drabužius?

 

Nėra nei sudėtinga, nei lengva (šypteli). Visgi pavyksta rasti visas tenkinantį bendrą sprendimą.

 

KOKIUS rūbus dažniausiai vilkite kasdien?

 

Įvairius. Priklauso nuo nuotaikos ir vietos ar progos. Kartais vilkiu klasikinius drabužius, kartais mano stilius būna sportiškas. Žodžiu, visaip.

 

AR turite mėgstamiausią spalvą?

 

Dažnai renkuosi klasikines spalvas – juodą ar baltą, bet patinka ir pastelinės, švelnios. Tiesa, šaltų, o ne šiltų tonų.

 

KOKIEMS pirkiniams negaila pinigų?

 

Oi, man viskam gaila pinigų (juokiasi). Daugiausia išleidžiu kvepalams. Nesu kolekcionierė, greitai išpurškiu, tad pilnos spintos kvepalų neturiu. Tačiau kvėpintis tikrai labai mėgstu, todėl vis nusiperku vieną kitą naują buteliuką.

 

KOKIOJE paskutinėje kelionėje buvote?

 

Per Velykas vykau pasišildyti į Egiptą, turėjau savaitę vasaros, bet neužteko (šypsosi). Paprastai per metus stengiuosi du tris kartus išvažiuoti kažkur pasišildyti. Keliauju rudenį, pavasarį ir kartais vasarą, bet pavasarį noras keliauti didžiausias. Per žiemą užsibuvus tamsoje ir šaltyje labai norisi ilgiau atostogauti. Mūsų pavasaris labai šaltas, ilgas ir darganotas, tik sužaliavę medžiai praneša apie jį, bet dangus saule visai nelepina, todėl norisi intensyviai ieškoti vasaros. Rudenį atsispirti kelionėms lengviau, nes po vasaros dar būni įšilęs.

 

AR keliaujant reikalinga kompanija?

 

Kai sūnus buvo mažas, keliaudavome visa šeima, o dabar jau suaugęs ir į keliones vyksta su drauge. Labiausiai mėgstu keliauti dviese su vyru. Lengva, kai nereikia nuo nieko priklausyti, prie nieko taikytis. Mudviejų nuomonės kelionėse sutampa, žiūrime ta pačia kryptimi, todėl kokybiškai pailsime ir gerai praleidžiame laiką.

 

AR kartais mėgstate pabūti viena?

 

Labai mėgstu. Asmeninė erdvė man itin svarbi. Kartais po sunkių darbų norisi tiesiog pabūti savo erdvėje užsidarius nuo aplinkinio pasaulio. Aišku, ne per ilgai.

 

KIEK laisvalaikio turite?

   

Kartais jo visai nebūna, o kartais turiu visai nemažai. Priklauso nuo to, kaip susidėliojame darbotvarkę. Gerai, kai galime patys nusistatyti, kada norime dirbti intensyviau, o kada daugiau pailsėti.

 

KAIP rūpinatės grožiu?

 

Ypatingų procedūrų ar grožio paslapčių tikrai neturiu. Manau, rūpinuosi savimi, kaip ir daugelis moterų. Rytinė ir vakarinė veido odos rutina, šiuolaikinės kosmetinės procedūros. Nieko stebuklingo.

 

KAIP išlaikote vidinę darną?

 

Kelerius metus lankiau intensyvius psichoterapijos kursus, kurių metu gilinausi į save, keliavau per savo gyvenimą nuo pat kūdikystės (kone nuo motinos įsčių). Toje kelionėje dirbau su savimi, mokiausi pažinti save. Kursai buvo sudėtingi psichologiškai, bet be galo daug išmokė. Dabar, kai blogai jaučiuosi, kai man sunku ar reikia priimti svarbius sprendimus, pasikliauju tais dalykais, kurių išmokau: kaip tinkamai reaguoti į vieną ar kitą situaciją. Įgytos žinios labai praverčia.

 

KAS jums yra moteriškumas?

 

Moteriškumas susideda iš daugybės dalykų. Manau, svarbiausia vidinė būsena, kaip jautiesi. Ar esi laiminga, ar myli save, ar žinai, kaip ir kiek reikia save mylėti, ar moki savimi pasirūpinti ir palepinti tiek iš vidaus, tik iš išorės? Moteriškumui svarbi darna tarp šeimos, rūpesčio aplinkiniams ir sau. Jaučiuosi moteriška, kai esu mylima, kai myliu, kai būnu sau graži ir esu savimi patenkinta. Tačiau kiekvienai moteriai gali būti kitos priežastys, kurios lemia tą vidinę moteriškumo būseną.

 

KOKIAS gyvenimo pamokas labiausiai vertinate?

 

Neįvardinčiau ypač skaudžių pamokų. Kiekvieno gyvenime pasitaiko situacijų, apie kurias sakoma: „Jei galėčiau sugrįžti dešimt ar dvidešimt metų atgal, taip tikrai nedaryčiau.“ Aš ir dabar padarau taip, kaip neturėjau padaryti (šypsosi). Manau, kad pamokos tęsiasi visą gyvenimą – kol gyvi būsime, tol ir mokysimės.

 

KOKIA filosofija vadovaujatės?

 

Gyvenu vadovaudamasi principu, kad reikia jausti kuo mažiau pykčio ir pavydo, būti atlaidžiam ir tolerantiškam, o svarbiausia – geram.

 

UŽ KĄ esate dėkinga?

 

Labiausiai esu dėkinga už savo talentą ir galimybes jį skleisti žmonėms. Esu laiminga galėdama dalintis džiaugsmu, kurį suteikia muzika, ir gaudama atgalinį ryšį – gerą žodį, šypsenas. Tai viena didžiausių gyvenimo dovanų. Pati didžiausia – mano sūnus, ta beribė meilė, kurios nebūčiau patyrusi, jei nebūčiau tapusi mama. Juk didžiausia meilė, kurią gali patirti žmogus, yra meilė vaikui. Esu labai dėkinga už šį stebuklą.

 

KOKIOS mintys aplanko minint „Dainų dainelės“ jubiliejų?

 

Visada domiuosi „Dainų dainele“, nes tai vienas profesionaliausių muzikinių konkursų Lietuvoje. Gera matyti tiek daug gražaus jaunimo, talentingų muzikalių vaikų. Pati „Dainų dainelė“ per šiuos metus užaugusi visomis prasmėmis. Pavyzdžiui, repertuaro: kai aš dainavau, jis buvo ribojamas – iš trijų dainų dvi turėjo būti rusų kompozitorių, tik viena lietuvių. Pamenu, kaip mama sukdavo galvą, kad išverstų dainų tekstus į lietuvių kalbą. Nors kiti vaikai kartais dainuodavo rusiškai, aš – tik lietuvių kalba.

 

SU KOKIOMIS emocijomis prisimenate savo pasirodymus šiame konkurse?

 

„Dainų dainelę“ prisimenu kaip didelę šventę. Pasirodymų joje nesureikšminau taip, kaip vadovai, kurie ruošia vaikus. Manau, kad ir dabartiniai vaikai galvoja ne apie konkursą ir balus, bet eina į „Dainų dainelės“ sceną kaip į šventę. Rūpesčiai lieka tėvams ir vadovams – tai nesikeičia (šypteli).

 

KĄ pasakytumėte sau, jei galėtumėte sugrįžti į tą akimirką, kai atlikote „Sparnuotąsias sūpynes“?

 

Pasakyčiau – mėgaukis šia akimirka. Gyvenk kartu su muzika, niekada jos nepaleisk ir būsi laiminga.

 

Autorius Laima Samulė