Jūros bangos nuo neatmenamų laikų į krantą išmeta gintarą, organinės kilmės mineralą, susidariusį prieš kelis šimtus milijonų metų. Gintarų randama įvairiausių formų, su viduje amžiais sustingusiomis vabzdžių ar augalų fosilijomis, kartais net su skylute vidury ar išvagotų grioveliais.Senovėje žmonės tikėjo, kad gintaras sugeria visą pasaulio šviesą, gydo ir neša laimę, apsaugo nuo pikta linkinčių žmonių ir jų blogų darbų. Ilgainiui gintaras tapo neatsiejamu akmeniu, padedančiu žengti į dvasinį tobulėjimą.

<!––nextpage––>
Prieš krikščionybę buvo manoma, kad nedideliuose gintaro akmens grioveliuose gyvena gerosios dvasios. Toks gintaras ypatingai vertinamas. Galvos pavidalo gintaro gabalėliuose pragręždavo skylutes ir nešiodavo ant kaklo kaip amuletą. Senovės Italijoje iš gintaro buvo išraižomos įvairios figūros: nuo avino galvos iki kriauklelių. Tikėta, kad tokį amuletą nešiojantis žmogus sulauks gero derliaus, sužvejos daug žuvų ar sumedžios gyvūnų.

 

Tikima, kad gintaro spalva gali pasikeisti. Gintaras, priklausantis piktavaliui žmogui, patamsėja, o šiltų ir švelnių atspalvių tampa, jei patenka į gero ir sąžiningo žmogaus rankas. Lietuviškuoju auksu vadinamas mineralas turi stebuklinių galių numalšinti širdgėlą, išsklaidyti kerus, apsaugoti nuo nužiūrėjimo, užtikrinti ilgą ir laimingą gyvenimą. Senovės Škotijoje tikėta, kad suverti ant raudonos gijos gintaro karoliukai apsaugo nuo piktųjų dvasių ir raganų.

 

Lietuvoje manoma, kad nėra tokios ligos, kurios gintaras negali išgydyti. Galbūt todėl šio mineralo pavadinimas kildinamas nuo žodžio „ginti“. Prieš milijonus metų sustingusių medžių sakų gabalėlis gina (saugo) nuo visų ligų.

 

Žmonės tikėjo, kad gintaras gali išgydyti kataraktą, trumparegystę, anginą, širdies sutrikimus, inkstų ir kepenų akmenis. Pasakojama, kad Martynas Liuteris visada kišenėje nešiojosi gintaro gabaliuką, kurį jam atsiuntė Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Bradenburgietis ir tikėjo, kad jis apsaugos nuo inkstų akmenų susidarymo. Nemažai kas tiki, kad gintaro milteliai ištirpinti vandenyje gali išgydyti skrandžio skausmus. Gintaro milteliai ištrinti su medumi ar rožių aliejumi gydo akių ir ausų ligas, suskilinėjusius kulnus.

 

Gintaro aliejus su amoniaku padeda greičiau atsigauti apalpusiam. Sakoma, kad jis stabdo kraujavimą, mažina galvos svaigimą, gydo tuberkuliozę ir sunkų kosulį, slopina isteriją ir kitus priepuolius. Gintaras dažnai minimas kaip gydomoji kvėpavimo takų ir moteriškų ligų priemonė. Gintarą, kaip medicininę priemonę, savo veikaluose aprašė Antikos mokslininkai Klaudijus Galenas, Plinijus Vyresnysis, persų filosofas ir gydytojas Avicena. Daugelyje senoviškų knygų galima rasti galybę vaistų receptų iš gintaro.

 

Šiuolaikinio mokslo tyrimais patvirtinta, kad gintaras iš tiesų turi gydomųjų savybių. Minerale esanti gintaro rūgštis turi antibakterinį poveikį, turi teigiamą poveikį nervų sistemai, inkstams ir žarnynui.