Gimęs pakeisti pasaulį

Garsusis motyvatorius Nikas Vujičičius gimė be rankų ir kojų. Sužinojęs šią žinią jo tėvas vos nenualpo, mama keturis ilgus mėnesius atsisakė žiūrėti į kūdikį ar laikyti jį. Gydytojai sakė, kad Nikas bus it daržovė, tačiau taip nenutiko. Vyras tapo vienu klausomiausiu pranešėju, o jo knygos verčiamos į dešimtis skirtingų pasaulio kalbų.

Gyvenimas be galūnių

N. Vujičičius gimė 1982 m. gruodžio 4-ąją Melburne, Australijoje, serbų imigrantų iš buvusios Jugoslavijos šeimoje, be rankų ir kojų. Tai retas įgimtas sutrikimas, Amelijos sindromas, kurio priežastis gydytojai sunkiai gali paaiškinti. Trys nėščiai motinai atliktos sonogramos neparodė jokių komplikacijų. Jo motina Dushka Vujičič buvo vaikų slaugytoja, o tėvas Borisas Vujičičius – verslo vadybininkas. Abu aktyvūs Melburno bažnyčios evangelistai. Tą dieną, kai Nikas išvydo pasaulį, jų kasdienybė apsivertė aukštyn kojomis. Tačiau jie nė neįtarė, kad jų sūnus taps vilties spinduliu ir palies milijonų žmonių gyvenimus.

Gyvenimas berniuko nelepino, tačiau nuolatinių pastangų dėka jis išmoko rašyti, valdyti elektrinį vežimėlį ir naudotis kompiuteriu. Iš pradžių vienos jo pėdos pirštai buvo susilieję. Atlikta kojų pirštų atskyrimo operacija, kad galėtų jais sugriebti daiktus. Užuot leidę sūnų į specializuotą mokyklą, skirtą vaikams su negalia, tėvai parinko valstybinę mokyklą. Iš pradžių Viktorijos valstijos įstatymas neleido Nikui lankyti bendrojo lavinimo mokyklos dėl fizinės negalios. Tačiau netrukus, pakeitus šį įstatymą, tapo vienu pirmųjų fizinę negalią turinčių mokinių bendrojo lavinimo mokykloje. Lankė Runcorn vidurinę mokyklą Kvynslande. Vyresnėse klasėse keletą kartų pasirodė sakydamas kalbas. Bendramoksliai iš jo tyčiojosi ir nuolat erzino dėl išvaizdos. Augdamas Nikas kovojo su depresija ir jautėsi visiškai beviltiškas. Nors tėvas jam sakydavo: „Tu esi dovana, tik kitaip supakuota“, tačiau tai nepadėjo. Mąstydamas apie savo ateitį dar vaikystėje suprato, kad dėl negalios nepatirs šeimos laimės, meilės, tėvystės, neturės darbo. Apie savižudybę pirmą kartą pagalvojo vos 8-erių, o 10-metis bandė pasiskandinti namų vonioje, kad pabėgtų nuo slegiančios vienatvės. Po kelių bandymų suprato, kad nenori skaudinti artimųjų. Galiausiai po šių pragaištingų ketinimų pažadėjo sau niekada nejausti gėdos dėl savo negalios. Muzikiniame vaizdo klipe „Kažkas daugiau“ jis taip pat pareiškė, kad Dievas turėjo gyvenimo planą ir dėl to negalėjo leisti jam nuskęsti.

Vyras stengėsi ir išmoko daryti neįtikėtinus dalykus net su deformuotomis rankomis ir kojomis: apsitarnauti save, valgyti, atsiliepti į telefono skambučius, rašyti knygas, sportuoti, šukuotis, išsivalyti dantis, nusiskusti barzdą. Netgi geba kompiuteriu per minutę surinkti 43 žodžius. Nepaisant to, iš jo vis tiek tyčiojosi, juokėsi, laikė kitokiu.

Viską pakeitęs susitikimas

N. Vujičičiaus gyvenimas buvo nuolatinis savęs priėmimo ir savigailos maratonas. Vaikinas vis meldėsi, kad Dievas duotų jam rankas ir kojas, sakė, kad jei jo malda liks neatsakyta, daugiau nebesimels. Mama, matydama sūnaus kančias, privertė suprasti, kad jo netobulumas – puikus įkvėpimas kitiems. Svarbiu gyvenimo lūžiu tapo diena, kai mama parodė straipsnį iš laikraščio apie vyrą, kuri laimingas net būdamas neįgalus. Tuomet Nikas suprato, kad gyvenimas be galūnių nereiškia gyvenimo be tikslo. Maldos grupėje jis retsykiais sakydavo kalbas. Jaunasis pranešėjas sutiko draugų, kurie įkvėpė tęsti kelionę ir motyvuoti aplinkinius. Vienas įkvepiantis susitikimas su mokyklos sargu amžiams pakeitė jo būtį. Sargas pasakė Nikui: „Tu būsi pranešėjas.“ Mat jame pamatė tai, ko net pats neįžvelgė, ir paskatino dalintis savo istorija. Netrukus Nikas pasakė pirmąją kalbą prieš šešių studentų auditoriją. „Kalbėjau, žmonės verkė ir kiti pradėjo mane kviesti kalbėti. Tiesą sakant, antro kurso studentė mane apkabino ir pasakė: „Ačiū, niekas man niekada nesakė, kad mane myli, niekas man nesakė, kad esu graži tokia, kokia esu“, – pirmąją kaip pranešėjo patirtį prisiminė vyras. Supratęs, kad gyvenimo kovoje nėra vienas, Nikas norėjo padėti kitiems rasti vilties ir prasmės. Dėl savo atkaklumo 21 metų baigė Grifito universitetą, įgijo finansų ir apskaitos specialybę.

Įkvepia milijonus žmonių

Mokykloje buvo išrinktas į mokinių tarybą, dirbo lėšų rinkimo renginiuose vietinėms labdaros organizacijoms ir neįgaliųjų kampanijoms. Galiausiai įkūrė ne pelno siekiančią organizaciją „Gyvenimas be galūnių“. Tai suteikė jam galimybę dalytis savo liudijimais ir skleisti kampaniją prieš patyčias. Nuo tada Nikas apkeliavo daugiau nei 60 šalių ir įkvėpė milijonus žmonių. Taip pat pasakė daugiau nei 3000 kalbų apie visas gyvenimo sritis. Pagal „Global Gurus 2021“ sąrašą, Nikas užima 11 motyvacinio pranešėjo vietą visame pasaulyje. Šiandien jis yra vienas paklausiausių motyvacinių pranešėjų. Vyras išmoko neleisti, kad jo negalia trukdytų mėgautis laimingu gyvenimu.

Suvaidino trumpametražiame filme „Drugelių cirkas“. 2010 m. Nepriklausomų filmų festivalyje „Method Fest“ apdovanotas už vaidybą. 2015 m. Nikas gavo prestižinį apdovanojimą kaip „Metų jaunasis australas“ už pastangas apšviesti kitų tikėjimą ir viltį. Vyras tiki, kad pakeitus požiūrį galima pakeisti ir gyvenimą.

Neįtikėtina meilės galia

2010 m., kai Nikas Makinio mieste netoli Dalaso (JAV), sakė motyvacinę kalbą, jo paklausyti atėjo žavi mergina Kanae Miyahara. Vyras tąkart net nenujautė, kad jiedu taps pora. Baigęs kalbą susitiko su Kanae. Jam tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, tačiau ji nebuvo tikra dėl savo jausmų. Per vėlesnes kalbas vyrui pynėsi liežuvis, jis neįprastai jaudinosi, o galvoje nuolat sukosi moteris, pavergusi jo širdį. Nikas suprato turįs pasipiršti. Po dvejų metų pasimatymų pora susituokė ir paskelbė visam pasauliui, kad tikra meilė neturi ribų. „Abejojau, ar kada nors vesiu. Ar kada nors sutiksiu ką nors, kas mane mylėtų ir praleistų visą likusį gyvenimą su manimi, nes esu žavingas princas, kuriam trūksta poros gabalėlių. Tad kaip galėčiau konkuruoti su visais kitais vaikinais ir kada nors rasti savo princesę?“, – ne vienam leidiniui yra sakęs Nikas.

Šiandien jis yra 4 sveikų vaikų – dviejų sūnų ir dviejų dukterų – tėvas ir labai įsimylėjęs vyras. „Galbūt neturiu rankų, kad galėčiau laikyti žmonos rankas, bet man nereikia rankų, jog laikyčiau jos širdį. Tad aš ir laikysiu“, – teigia garsenybė.

Autorius Monika Budnikienė