„IS Agency“ įkūrėjos, visuomenininkės Indrės Stonkuvienės organizuojami renginiai moterims sulaukia neįtikėtino populiarumo. Šiuo metu vyksta „Šokiai kam per 30“ turas po Lietuvos miestus, kuriuose susirenka šimtai dailiosios lyties atstovių. Su Indre kalbamės apie tai, kokia magija suburia tiek moterų ir kaip šie renginiai keičia jų gyvenimus.

 
Indrė Stonkuvienė, Katažinos Polubinskos nuotrauka.

Indrė Stonkuvienė, Katažinos Polubinskos nuotrauka.

 

Indre, kas lėmė, kad šiemet itin suaktyvėjo jūsų renginiai, skirti moterims?

 

Manau, tai lėmė savos pozicijos išlaikymas ir pasitikėjimas intuicija. Per aštuonerius metus, kai pradėjome šią unikalią ir iki šiol vienintelę tokią iniciatyvą, nuėjome ilgą kelią, ne visada gaudamos norimą palaikymą, kartais jausdamos negatyvą iš aplinkos. Tačiau visuomet tikėjau, kad ši veikla yra prasminga, ir metams bėgant pamačiau, kad net labai reikalinga. Šiemet jau galutinai pati išsigryninau, apie ką tie vakarai moterims, viską susidėliojome ir persivadinome į „Šokiai kam per 30“.

 

Gal moterims, kurios dar nesilankė, atskleistumėte, ką veikiate renginių metu?

 

Tai kur kas daugiau nei šokiai ir linksmas laiko praleidimas. Tai galimybė moteriai išeiti iš namų, pakeisti aplinką, pasisemti energijos. Dažnai moteris pamiršta save tarp daugybės pareigų, ypač jei turi vaikų, neranda progų kur nors išeiti ir susitikti su seniai matytomis draugėmis bei giminaitėmis. Mūsų renginiuose susirenka trijų keturių kartų moterys prasmingai pabūti kartu. Sykiu jos įsikvepia tos moteriškosios, galingos energijos, kuriai apibūdinti net ir po tiek renginių vis dar nerandu tinkamų žodžių. Tai moteriškosios energijos mainai, kurie mums gyvybiškai svarbūs. Susibūrusios tarsi iš naujo save perkrauname, atsikratydamos neigiamų emocijų, kurias šiek tiek per juoko prizmę atskleidžiu dalindamasi savo patirtimi ir istorijomis. Kiekvieną vakarą jos skirtingos, nėra jokio scenarijaus: užlipusi ant scenos pajuntu, ko reikia susirinkusioms moterims – daugiau mano kalbų ar daugiau judesio, taip sakant „Važiuojam!“. Taigi apibendrinant visą šią gėrio puokštę – tai nerealus vakaras moterims ir apie moteris.

 

Užsiminėte, kad susirenka net kelių kartų moterys. Ar jūsų šeimos moterys irgi labai artimos?

 

Tikrai taip. Mano mamytė ir sesė – artimiausios moterys, didžiausios įkvėpėjos. Jos man sukuria tvirtą pagrindą einant moters keliu, kuris tikrai nėra lengvas su visomis mums tenkančiomis pareigomis ir atsakomybėmis bei posovietiniais standartais. Labai gera jausti moterų palaikymą, nes tam tikrų dalykų vyrai suprasti negali. Tik moterys gali taip atjausti, patarti, pasidalinti panašia patirtimi. Džiaugiuosi, kad jau susibūrė didžiulė graži bendruomenė, kuri vis pildosi naujais nariais. Per tiek metų išsigrynino mano tikslinė auditorija, o aš suvokiau, kad svarbu ne kiekybė, o kokybė. Geras jausmas, kai moterų vakaruose galiu jaustis laisva būdama savimi. Nereikia švaistyti energijos siekiant įrodyti kitiems, kad kažką galiu. Žinau, ką galiu, ir sutelkiu bei dalinuosi savo energija su kitomis.

 

Ar jaučiate, o gal žinote, kad kažkam realiai padedate?

 

Emocinė pagalba ir palaikymas itin svarbūs. Kai esi sunkiame gyvenimo etape, dažnai negali ar nedrįsti tuo pasidalinti. Išgirdusi kitos moters panašią istoriją pajauti, kad esi ne viena, ne atstumta, ne vieniša. Prigęsta gėdos jausmas ir įsikvepiama drąsos kreiptis pagalbos ar eiti kitu keliu. Po renginių išgirstu daug istorijų, kaip moterys įgauna pasitikėjimo savimi, pražysta, pradeda naują veiklą. Net vyrai pradėjo pirkti bilietus rašydami man, kad nežino, ką ten darau, bet kad daryčiau toliau (šypsosi), nes moterys grįžta laimingos, besijuokiančios ir geromis emocijos dalinasi su namiškiais.

 

Daugelį įkvepia jūsų optimizmas ir neblėstanti energija, tačiau ar būna, kad perdegate?

 

Gal nereikia laukti perdegimo, nes tai jau pasekmė? Kai prieš 6–7 metus su Monika Linkyte įrašėme dainą „Aš myliu save“, iš pradžių ji daug kam atrodė šokiruojanti, nes garsiai kalbėti apie meilę sau buvo tapatinama su egoizmu. Bet iš tiesų žmogus, kuris yra tuščias, nieko negali duoti kitam. Žinau, jog sunku pripažinti, kad turi problemą, kad išgyveni sunkų laikotarpį, o dažniausiai artimiausio žmogaus ir negirdime – tam ir yra moterų renginiai. Aš, nebesdama pirštu į žmogų, bet per save perleisdama jo istoriją, suteikiu tikėjimo, kad viskas įmanoma, jei turėsi noro ir dėsi pastangų. Kalbant apie perdegimą, labai svarbūs gėrio mainai. Esu laiminga, pati laukiu moterų renginių, kiekvieno išvažiavimo, susitikimo, nes matau didžiulę prasmę, jaučiuosi savo vietoje. Kaip žinome, būtent nemėgstama veikla dažnai tampa perdegimo priežastimi. Atsimenu, kai televizijoje dirbau kelis sezonus viename projekte, paskutinį sezoną prieš filmavimus jausdavausi pervargusi, pikta, sudirgusi. Džiaugiuosi atradusi veiklą, kurioje jaučiuosi laisvai; kur man nieko nereikia įrodinėti, nes moterys žino, kur atėjo; kur gaunu vien teigiamų emocijų ir jomis galiu dalintis su kitais.

 

Sekėjas įkvepiate ir sportuoti. Iš kur semiatės motyvacijos judėti ir kelionėse, ir prastu oru?

 

Jau penkerius metus esu šiame judėjimo kelyje. Jei nori rezultatų, turi sportuoti reguliariai ir prižiūrėti mitybą. Tačiau tokį sprendimą moteris turi priimti pati, niekas jos neprivers. Žinoma, gali nubėgti sprintą nuo taško A iki taško B – numesti 5 kg, alinti save dietomis, nuolat alkti ir nekęsti viso pasaulio. Bet tokiu būdu pasiekus rezultatą greitai atsipalaiduosi, nes darei tai dėl netinkamų priežasčių, pavyzdžiui, aplinkinių pastabos, kad metas sulieknėti ar pajudėti. Judėjimo esmė – net ne išvaizda. Jau po pirmo apsilankymo sporto klube ar pabėgiojimo jautiesi afigienai, įgauni pasitikėjimo savimi, geros energijos, gebi pasidžiaugti savimi, o juk išvaizda po vienos treniruotės niekuo nepasikeitė. Būtent ta emocija, kad darau tai dėl savęs, gebėjimas didžiuotis savimi, nelyginant savęs su kitais, uždega vidinį norą sportuoti.

 

Kodėl negerai lygintis su kitais?

 

Kai lyginiesi su kitais žmonėmis, pavyzdžiui, kurie bėgioja maratonus po 40 km, tavo pastangos atrodo nieko vertos ir pradedi save graužti. Kai lyginiesi su savimi, auga motyvacija, nes užvakar išvis nebėgiojai, vakar nubėgai kilometrą, o šiandien jau 1,2 km! Svarbiausia – pajusti, ko reikia būtent tau. Viešojoje erdvėje pastebiu daug sąmoningumo ir sveikos gyvensenos guru, kurie, paskaitę kelias knygas, pradeda keistis ne patys, bet keisti kitus, brukdami savo pamokas, seminarus, rutinos taisykles. Kai jauti harmoniją su savimi, nenori keisti aplinkos. Aš daugiau stebiu save, kaip reaguoju į aplinką, kur gerai jaučiuosi. Nebenoriu švaistyti energijos tiems, kam nepatinku, nors anksčiau norėdavau kažką įrodyti. Juk tai tik laiko ir vidinių resursų eikvojimas, o iššvaistęs save nebegali nieko duoti tiems, kurie visada buvo šalia, tikėjo ir palaikė, kuriems niekada nieko nereikėjo įrodinėti.

 

Jei reikėtų jus trumpai apibūdinti, neabejoju, kad daugelis sakytų „drąsi“, „pasitikinti savimi“. Kaip iš tiesų?

 

Iš tikrųjų esu didžiulė savigrauža, labai save stebiu ir analizuoju. Tačiau nuolat mokausi save pagirti, priimti komplimentus, žinoma, neperlenkiant lazdos (šypteli). Turiu gerą regėjimą ir labai save matau, dažniausiai atkreipdama dėmesį į minusus, kaip ir daugelis moterų. Bet jau išsigryninau savo minusus bei kompleksus ir supratau, kad jų liko nedaug, nes dauguma jų buvo ne mano, ne apie mane, bet apie kitų nuomones, kurios gesina, neleidžia gyventi, kvėpuoti, sukuria vidinio spazmo jausmą – tampi susigūžusi, susitraukusi. Dažnai moterys būna užgesinamos, neturi jėgų, energijos, nes iššvaisto ją nereikalingiems dalykams, kurių negali pakeisti. Laikausi nuomonės, kad negalima verkti dėl dalykų, kurių negali pakeisti, reikia pakeisti požiūrį į juos. Pavyzdžiui, nori, kad šviestų saulė, bet lyja. Ar nuo to, kad verksi, nustos lyti? Ne. Tad keičiame savo požiūrį: kai lyja, susisukame į antklodės kokoniuką ir žiūrime „Seksą ir miestą“ arba „Draugus“, arba velkamės lietpaltį, aunamės botus ir einame braidyti po balas. Reikia keisti požiūrį į tai, ko negali pakeisti. Tai pasakytina ir apie kitų nuomonę.

 

Jūsų įžvalgos naudingos bet kurio amžiaus moterims. Ar panašias vertybes stengiatės perduoti ir savo dukrai?

 

Tikrai taip, labai džiaugiuosi ir laikau sukryžiavusi pirštus, kad mudviejų ryšys tik stiprėtų. Su abiem vaikais daug kalbamės įvairiomis temomis. Cecilija jau suvokia, kuo užsiima mama, geba suprasti mano ilgametės iniciatyvos naudą kitiems žmonėms – vienišoms mamoms, sergantiems vaikams ir kt. Jau dabar ji turi stiprų pagalbos jausmą. Daugeliui lengviau padėti, nei priimti pagalbą, todėl daug kalbu apie meilę bei pagarbą sau, tinkamą reakciją į aplinką. Neseniai prasidėjo laikotarpis, kai berniukai grubiai pašiepia. Suprantu, kad jie dar nemoka išreikšti savo emocijų, nes ir suaugusiesiems lengviau pasakyti piktą žodį, o ne komplimentą. Aišku, suvokiu, kad neapsaugosiu vaikų nuo kitaip mąstančių piktybiškų asmenų, bet galiu išugdyti žmones, kurie turės savo nuomonę, gebės jausti aplinką, bus empatiški.

 

Auklėdama kliaujatės intuicija ar ieškote patarimų literatūroje?

 

Daug skaitau apie vaikų amžiaus tarpsnius, tinkamą bendravimą su jais. Dažnai tikimės iš vaikų daug daugiau, nei patys gebame daryti. Pavyzdžiui, norime, kad vaikai tinkamai reikštų emocijas, nebūtų agresyvūs, nesikeiktų, tačiau ar tikrai išvažiavę į spūstis tokie būname patys? Jei kažko reikalauji iš vaiko, pradėk nuo savęs.

 

Neseniai su Cecilija kalbėjomės apie išvaizdą, tokius nejautrius žodžius, kaip „stora“. Pasakojau jai, kaip svarbu nesusikoncentruoti vien į išvaizdą, kad reikia pasitikėti savimi, įžvelgti teigiamas savybes. Paprašiau vaikų, kad ant lapelio surašytų savo pliusus – jiems buvo sunku, nes aplinkoje dažniausiai girdime neigiamus dalykus. Dažna mama ar tėtis pagauna save negiriančius vaikų dėl dešimtukų, nes jie atrodo savaime suprantami, o štai į blogesnį pažymį niekada nepamirštame sureaguoti, gal net pagrasiname atimti ekranus. Mes su vaikais kartu mokomės koncentruotis į teigiamus dalykus, spręsti problemas. Labai didžiuojuosi, kad Cecilija ant savo veidrodžio ranka užrašė ir priklijavo lipdukų su motyvuojančiais užrašais „tu esi pakankama“, „tu esi graži“, „tu gražiai dainuoji“.

 

Be renginių moterims, vedate ir televizijos pasimatymų šou. Kas jums yra tobulas pasimatymas?

 

Nelabai ką galiu išskirti, nes mano pasimatymai baigiasi sužadėtuvėmis arba vestuvėmis (juokiasi). Nesu iš tų moterų, kurios galėtų pasidžiaugti ir nuotykiais „Tinderyje“, nes apie šią programėlę esu tik girdėjusi. Vesdama pasimatymų šou matau, kaip stipriai visi stengiasi pasirodyti geresni, nei yra iš tikrųjų. Taip džiaugiuosi, kad man nereikia to daryti, kad prie Vido nereikia niekuo apsimetinėti. Esu tame gyvenimo etape, kur jaučiuosi labai gerai, kur galiu augti, mokytis, tobulėti, o šalia yra žmogus, kuris priima mane visokią. Tai tobula, nes man niekada nereikėjo galvoti „kur mus nuves šis pasimatymas?“ Su Vidu nebeišsiskyrėme po moterų renginio Marijampolėje. Tikrai nesitikėjau tokios vakaro pabaigos – užgimė meilė. Tad matote, kokie stebuklai vyksta tuose mūsų renginiuose, kai moterys atsipalaiduoja (šypsosi). Turime ir oficialų renginio kūdikį, kuris pradėtas Kaune po Kovo 8-osios susibūrimo. Jam jau dveji ir kasmet gaunu nuotrauką iš mamos. Štai ką reiškia „Šokiai kam per 30“ (juokiasi)!

  

Autorius Laima Samulė