Gamtos glėbyje jaučiuosi rami

Nuo gruodžio 1 d. kino teatruose pradedamas rodyti režisieriaus Deimanto Narkevičiaus filmas „Čiulbanti siela“. Jame svarbų vaidmenį atliko Augustė Šimulynaitė. Aktorė pasakoja, kad šiame filme vaidinti buvo tiesiog gera, nes dauguma filmavimo darbų vyko lauke, vasarą. Be to, tai pirmasis lietuviškas 3D filmas, tad neišvengiamai pasitaikė įdomių iššūkių.

Augustė Šimulynaitė, Gretos Slivskytės nuotrauka.

KUO dar ypatingas darbas filme „Čiulbanti siela“?

Tai išties unikali vizualinė patirtis, apipinta lietuvių tautosaka ir liaudiškais motyvais. Didžioji dalis filmavimų vyko gamtoje. Filmuojantis dažnai laukimas užima daugiau laiko nei pati vaidyba prieš kamerą, tad šiuo atveju tai buvo malonumas – teko aplankyti nuostabaus grožio vietų Dzūkijoje ir pabūti gamtos apsuptyje. Neabejotinai ši patirtis išsiskiria ir tuo, jog tai 3D filmas, filmuotas stereoskopine kamera. Visas filmavimo procesas vyko kiek kitaip nei įprastai, o tai neišvengiamai atnešė tam tikrų iššūkių.

SU KOKIAIS iššūkiais teko susidurti?

Filmuojant stereoskopine kamera itin svarbus atstumas tarp kameros ir fokusuojamo objekto, pavyzdžiui, aktoriaus. Tad paprasčiausiai reikėjo daug galvoti apie techninius dalykus: kur tiksliai sustoti, kur pasisukti, kur nežengti ir pan. Tokie formalumai gali lengvai išblaškyti, sunkiau susitelkti į vaidybą, tačiau kai pripranti, tai tampa tarsi šokio žingsneliais. Kitas didelis iššūkis buvo tekstas. Mano personažas turėjo kalbėti lenkiškai ir dzūkiškai. Nei vieno, nei kito nemokėjau… Deimantas manęs paklausė: „Ar padarysim?“ Atsakiau „taip“. Tad ir padarėm (šypsosi).

KUO jums artima filmo mintis?

Filmą pirmą kartą pamačiau lapkritį kino festivalyje „POFF“ Taline. Kaip tik tuo metu po socialinius tinklus pradėjo sklisti informacija apie vykdomus brutalius „sanitarinius“ kirtimus Lietuvos miškuose. Kertami didžiuliai plotai visoje Lietuvoje, taip pat mano mylimoje senoje Šimonių girioje, kur su šeima turime šimtametę sodybą. Man tai jautri tema, nes miškas, gamta, gyvūnija – didžiausia dovana, bet jos kai kurie žmonės, deja, netausoja. Filmas man ir yra apie tai – darnų ir itin glaudų ryšį tarp žmogaus ir gamtos, kurio dėka galime būti stiprūs. Deja, žmogus nuo gamtos tolsta vedamas asmeninių ambicijų, galios ir materialinių gėrybių troškimo.

KUO esate panaši į savo personažą?

Filmavimo metu ir kurį laiką po jo draugai juokaudami vadino Dvarininkaite – toks mano personažas. Nežinau, gal panašumo ir yra, manau, kartais irgi būnu santūri, tyli, rimta. Turbūt panašus ryšys neišvengiamas su kiekvienu personažu, norint jį prisijaukinti ir sukurti.

KADA įdomiau dirbti – kai personažas artimas jūsų vidiniam pasauliui ar visiškai skirtingas?

Kai pradėjau vaidinti, man artimesni personažai buvo tie, kuriuose mačiau daug savęs, kurie elgiasi, mąsto panašiai, yra man pažįstami. Tačiau supratau, jog taip tiesiog lengviau. Todėl dabar daug labiau norisi eksperimentuoti, žaisti, ieškoti nepažįstamumo ir jį prisijaukinti. Labai norėčiau sukurti ryškų, teatrališką, gal net groteskišką personažą spektaklyje bei laukiu įdomių ir netikėtų vaidmenų kine.

KĄ sudėtingiausio teko išmokti dėl vaidmens?

Turbūt kol kas didžiausias iššūkis buvo kalbos. Kaip minėjau, filme „Čiulbanti siela“ – lenkų kalba ir dzūkų tarmė. Viename pirmųjų trumpametražių filmų mano personažas turėjo kalbėti lietuviškai ir rusiškai, tad teko pramokti ir rusų. Tekstą išmokau, manau, tarimas buvo ganėtinai neblogas, tačiau filmuojant supratau, kad be mintinai išmokto teksto daugiau nelabai ką galiu pasakyti, negaliu improvizuoti. Tai ir prajuokino, ir buvo apmaudu. Norėčiau kurti vaidmenį, kuriam reikėtų ką nors išmokti rimtai: įvaldyti sporto šaką ar muzikos instrumentą. Tai labai įdomu.

KAS pažadino meilę aktorystei?

Augau namuose, kuriuose buvo daug meilės teatrui. Mano tėvų pirmas pasimatymas vyko teatre, abu studijavo vaidybą. Nors šiuo keliu ir nenuėjo, teatras visada buvo šalia. Mama vedė teatro būrelį Vaikų ir jaunimo centre, dažnai kartu eidavau į darbą ir stebėdavau, kaip ji su vaikais stato spektaklius. Tėvai mane į teatrą pasiimdavo nuo pat mažens, mama pasakojo, kad vis prašydavau vėl nuvedama į Oskaro Koršunovo „Romeo ir Džiuljetą“. Scena mane žavėjo nuo vaikystės, norėjau būti to stebuklo dalimi. Paauglystėje atradau kiną – vakarus leisdavau žiūrėdama filmus, pamilau ir juos. Be to, mano prosenelė Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė buvo garsi aktorė, šeima sako, kad net vizualiai labiausiai esu panaši – gal tai ji man perleido meilę vaidybai (šypteli).

KUR artimiausiu metu jus gali pamatyti žiūrovai?

Be kino filmo „Čiulbanti siela“, gruodžio 18 ir 19 d. laukia premjera Oskaro Koršunovo teatre, spektaklis pagal Floriano Zellerio pjesę „Mama“. Prie jo dirbame su nuostabia komanda – režisuoja Kirilas Glušajevas, kartu vaidina Rasa Samuolytė, Dainius Gavenonis, Aurelijus Pocius.

KOKĮ darbą dar mielai dirbtumėte?

Manau, darbų galėčiau nudirbti įvairių, daug kas žavi, domina. Prieš stodama į aktorinį svarsčiau apie psichologiją, sociologiją, kalbas. Iš dalies aktorinis, mano manymu, su šiomis kryptimis glaudžiai susijęs. Šiuo metu daug galvoju apie naują veiklą, mane labai domina mada, tai įdomus saviraiškos būdas, norėčiau išbandyti stilistės vaidmenį fotosesijose. Taip pat turiu svajonę parašyti scenarijų filmui arba serialui, galbūt kada nors išversti knygą. Bet kuriuo atveju, širdžiai mielas darbas vis tiek būtų susijęs su kūryba.

KAIP bėga jūsų laisvalaikis?

Repetuojant spektaklį arba filmuojantis to laisvo laiko nelabai lieka. Tačiau stengiuosi eiti į įvairius renginius, koncertus, kiną, susitikti su draugais. Turiu šunį, aktyvų haskį Gola, tad stengiuosi jai suteikti laiko ir veiklos: einame pasivaikščioti po miestą, keliaujame į gamtą. Pats mieliausias ir geriausias poilsis – gamtoje. Kai tik turiu progą, važiuoju į sodybą girios apsupty, taip gera būti tyloje, užsikurti krosnį, pirtelę… Taip pat laisvu laiku kuriu muziką, dainas, dainuoju, tai lyg terapija, savotiškas dienoraštis.

PO KOKIĄ šalį norėtumėte ilgiau pakeliauti?

Šiuo metu kaip tik dėliojuosi kelionę į Japoniją. Nors ši šalis niekada stipriai netraukė, o traukos centras labiau buvo Pietų Amerika, vasarą užgimė mintis nuvykti į Japoniją. Tad nusprendžiau klausyti vidinio balso. Tačiau Pietų Amerika planuose irgi yra, kada tai įvyks – bus matyti.

KAS labiau žavi keliaujant – architektūra, gamta, žmonės?

Hmm, sunku išsirinkti vieną. Pirmiausia, sakyčiau, žmonės ir kultūra. Man patinka tiesiog stebėti žmones, net ir čia, pas mus. Tačiau nuvykus į užsienį tai pirmas šalies ar miesto pažinimo būdas, visi juk tokie skirtingi. Gamta irgi labai žavi, kaip tik galvojau, kad tiek daug dar nemačiau. Norėčiau aplankyti šiaurę, kalnus, džiungles!

KĄ vežate lauktuvių?

Dažniausiai mielą menkniekį, atspindintį tai, ką išsivežu iš tos šalies ir kuo noriu pasidalinti su artimu žmogumi, lyg jam duoti kruopelytę pažinimo apie tai, kur buvau.

KOKIŲ moteriškų silpnybių turite?

Nežinau, ar tai būtinai moteriška silpnybė, manau, ji gali pasiglemžti bet kurį, tačiau man be galo patinka batai… Visokiausi įvairiausi batai, begalė batų, kurie, mano manymu, yra kertinė įvaizdžio dalis. Batai batai, kur mane nuvesit?

BE KOKIO maisto negalėtumėte gyventi?

Nesu didelė desertų mėgėja. Tiek pusryčiams, tiek vakarienei mieliau rinkčiausi sūrų patiekalą. Na, bet jei reikėtų ko nors atsisakyti, turbūt sunkiausia būtų nebevalgyti marinuotų agurkėlių.. Jaučiu jiems silpnybę, galiu vienu prisėdimu suvalgyti visą stiklainį.

KĄ savyje norėtumėte pakeisti?

Niekada neturėjau tokių minčių ar norų. Ko visada troškau, tai – tobulėjimo. Stengiuosi mokytis iš klaidų, ugdyti kantrybę, valią. Gilinti savęs, aplinkos ir žmonių pažinimą bei suvokimą, tačiau niekada tuo neapsiriboti, neturėti išankstinių nuostatų, palikti erdvės būti nustebintai, atvirai.

KAIP rūpinatės vidiniu pasauliu?

Neseniai pradėjau lankyti terapiją, tai man atradimas ir džiaugsmas, nešantis daug įžvalgų ir apmąstymų. Labai džiaugiuosi, ilgai to norėjau ir pagaliau išdrįsau. Tai padeda bendrauti ir pažinti tiek save, tiek aplinkinius, artimus žmones, taip pat profesiją. Kai sunku ar liūdna, stengiuosi ištrūkti į gamtą, atsiriboti nors trumpam nuo viso to, kas atrodo taip svarbu, tačiau apsunkina, slegia. Pabuvus tyloje pasidaro lengviau ir šviesiau.

KADA jaučiatės rami?

Vėlgi grįžtu prie gamtos. Ar tai nerami, banguojanti jūra, ar miškas saulėtą vasaros dieną, ar liepsnojantis laužas – gamtos apsupty ir akistatoje su ja pasijuntu tokia maža, o su šiuo jausmu aplanko ramybė. Taip pat ramybę jaučiu būdama su mylimais artimiausiais žmonėmis, kai namuose daug juoko ir šypsenų.

APIE KĄ svajojate?

Šiuo metu svajoju apie artėjančią premjerą, apie kelionę į Japoniją, apie laukiančius ir ateinančius naujus projektus, iššūkius ir nuotykius! Taip pat apie savo muzikinio albumo idėjos įgyvendinimą. Nekantrauju!

Autorius Laima Samulė