Filmą apie grupę „Skylė“ verta pamatyti kiekvienam lietuviui

Dokumentinių filmų kūrėjos seserys Aistė ir Skaistė Jauraitės žiūrovams dovanoja kino juostą „Anapus laiko ir šviesos“. Tai filmas apie grupės „Skylė“ augimą, žengiant koja kojon su augančia Lietuvos valstybe. Autorės sako, kad sutalpinti 30 metų į valandos trukmės filmą sudėtinga, bet įmanoma, o pamatyti jį verta kiekvienam, ypač šių dienų kontekste.

Kada ir kaip kilo mintis sukurti dokumentinį filmą apie grupę „Skylė“?

Skaistė. 2021-ųjų vasarį nusprendėme grįžti iš Kopenhagos į Vilnių. Pagal profesiją esu vaizdo režisierė, tad susisiekiau su kino prodiuseriu Kęstučiu Drazdausku dėl darbo galimybių. Vykdėme nedidelį bendrą projektą, o vėliau Kęstutis man pasiūlė peržiūrėti grupės „Skylė“ archyvą VHS kasetėse ir užsiminė, kad grupei 30 metų. Pasikalbėjome ir nusprendėme, kad būtų įdomu sukurti filmą, nes grupė turi sukaupusi didelį vaizdo ir nuotraukų archyvą. Taip viskas greitai ir prasidėjo. Jau balandį su sese pradėjome peržiūrinėti 1990-ųjų VHS kasetes, aprašinėti jų turinį ir atsirinkinėti.

Kaip į idėją kurti filmą apie juos reagavo patys muzikantai?

Aistė. Per „Zoom“ susitikome su Roku Radzevičiumi, Aiste Smilgevičiūte ir prodiuseriu Kęstučiu Drazdausku bei pristatėme filmo idėją. Grupės nariai reagavo teigiamai, labai pagelbėjo ieškant archyvinės medžiagos.

Papasakokite šiek tiek apie patį filmą. Kodėl ir kam jį verta pamatyti?

S. Šiuo filmu pristatant grupės veiklą, jos pokytį per 30 metų, papasakojamas ir Lietuvos valstybės augimas – kaip laisvė, paprastų žmonių svajonės ir troškimai sukūrė vakarietišką demokratišką Lietuvą. Grupė „Skylė“ tampa lyg paralelė Lietuvai, atskleidžia trijų dešimtmečių laikotarpio įvykius, pakeitusius mūsų valstybę ir jos žmonių gyvenimus. Nenorėjome papasakoti tik faktų apie grupės veiklą, nesiekėme įvaizdinti „Wikipedijos“ faktų rinkinio – juos galime pasiskaityti internete. Siekėme įtraukti kontekstus į filmą. Mums svarbu papasakoti istoriją ir taip paliesti žmogų, o ne pateikti faktų kratinį. Svarbu, kad žiūrovas toje istorijoje atpažintų save, pažiūrėjęs filmą keltų klausimų, domėtųsi, taip tą dalelę filmo nešiotųsi savyje. Manome, kad jį turėtų pamatyti kiekvienas, ypač šiandienių realijų kontekste.

Kaip vyko pats darbo procesas?

A. Pirmiausia reikėjo suskaitmeninti visas VHS kasetes, tik vėliau galėjome viską atidžiai peržiūrėti. Supratome, kad negalime sukinėti senos juostos VHS grotuvu, nes bet koks neatsargumas visai sugadins vaizdo ir garso medžiagą. Archyvinės medžiagos buvo labai daug, stengėmės viską susisteminti, sudėlioti pagal datas ir aktualumą. Daugiausia laiko užėmė kadrų pasirinkimas: ką dėti, o ko ne. Be to, turėjome daugiau nei trisdešimt interviu, jei teisingai prisimename – net 32, atidžiai ruošėmės galvodamos klausimus, kad vėliau būtų lengviau sudėlioti vientisą pasakojimą kaip istoriją. Nors nemažai ir improvizacijos. Juk čia dokumentika – nieko nesuplanuosi. 30 metų sutalpinti į valandos filmą sudėtinga, bet įmanoma.

Ką iki tol žinojote apie grupę, jos narius? Kaip darbas pakeitė ar papildė jūsų žinias?

S. Dabar galime pasakyti, kad prieš kurdamos filmą beveik nieko nežinojome apie grupę, nors ir eidavome į lygiadienio koncertus Šv. Kotrynos bažnyčioje, net turėjome kelis grupės kompaktinius diskus. Daugiau žinojome apie A. Smilgevičiūtę, nors dabar atrodo, kad nelabai – tik tai, kad dalyvavo „Eurovizijoje“ su daina apie strazdą, kad yra dainų autorė bei atlikėja grupėje „Skylė“. Peržiūrėjusios begalę archyvinės medžiagos, be abejonės, sužinojome tikrai daug naujos informacijos, dažnai net nustebdavome, kad tam tikri gan gerai žinomi reiškiniai Lietuvos muzikos ir kultūros pasaulyje irgi susiję su grupe „Skylė“: „Jūratė ir Kastytis“, Užupis, Maidanas, išleistas albumas ukrainiečių kalba. Aistė dainavo ir vasario 24-ąją vykusiame paramos koncerte Ukrainai prie Rusijos ambasados.

Kaip sekėsi atsirinkti, kas paklius į filmą? Negaila buvo iškarpyti?

A. Surinkome milžinišką kiekį medžiagos. Galima tik įsivaizduoti, kiek laiko užėmė peržiūrėti visą asmeninę grupės ir iš kitų žmonių gautą VHS medžiagą, jei viena kasetė sukasi 2–3 val., o dar kompaktiniai diskai ir nuotraukos bei kiti vaizdo failai iš tų laikų, kai jau viskas talpinta kompiuteriuose. Gavome kasečių net iš Druskininkų, žmonės siuntė įvairiausią medžiagą: piešinius, nuotraukas, plakatus. Taip pat buvome LRT, ten praleidome nemažai laiko, kad surastume visą vaizdo medžiagą, kur paminėta grupė „Skylė“ ir / ar A. Smilgevičiūtė. Vėliau LRT atsiuntė peržiūrai ir rinkomės, ką naudoti.

Koks jausmas apėmė išvydus galutinį rezultatą?

S. Neslėpsime – apsidžiaugėme. Turėjome mažai laiko sukurti šį filmą, gruodį, šventiniu laikotarpiu, jutome didelį nuovargį, nes viską teko daryti itin greitai. Bet dirbome su profesionalia komanda. Puikus projekto koordinatorius Kostas Kanapeckas greitai reaguodavo ir pagelbėdavo kiekviename žingsnyje. Filmui meninį grožį padėjo sukurti operatorius Julius Sičiūnas. Geru ir švariu garsu filmavimo aikštelėje pasirūpino garso režisierius Ignas Mateika. Sužinojusios, kad mums su filmo muzika ir kompozicija padės Paulius Kilbauskas, labai apsidžiaugėme. Praleidome nemažai laiko Pauliaus studijoje, kad rastume geriausią variantą vaizdo ir garso sintezei. Linas Dabriška ir visa „Madstone“ komanda padėjo valyti archyvinę medžiagą ir sukurti vaizdo spalvinį vientisumą. Dirbant su tokiais profesionalais, rezultatas tikrai džiugina.

Su kokiais iššūkiais ar kuriozais teko susidurti dirbant prie šio projekto?

A. Kaip minėjau, turėjome mažai laiko sukurti filmą. Balandį gavome pirmą archyvinę medžiagą, o jau gruodį privalėjome baigti filmą, nes grupei 2021 m. sukako trisdešimt, todėl norėjome padaryti dovaną. Filmavome vasarą, kartais buvo sunku susikaupti. Teko greitai įsisavinti daug informacijos, pavargome, bet džiaugiuosi, kad nuostabi komanda tikrai nuėmė kažkiek streso nuo pečių.

Ar tai pirmas didelis jūsų darbas?

A. Ne, kūrėme ilgo metro dokumentinį filmą apie kaskadininkus kino industrijoje anglų kalba „In Praise of Action“, bet jis labiau skirtas Jungtinės Karalystės, Vokietijos ir JAV žiūrovams. Taip pat gyvenome Kopenhagoje ir dirbome vienoje didžiausių talentų agentūrų „Artofficial Agency“, ten vykdėme nemažai rimtų projektų. Praėjusį balandį Lietuvoje įkūrėme kūrybinę agentūrą „Artlogas“.

Kaip kartu sekasi dirbti dviem sesėms? 

A. Jau seniai dirbame kartu, turime ir savo agentūrą. Pasiskirstome darbus, niekada nelendame ne į savo reikalus, galime nebent patarti, jei matome, kad kažkas nesiklijuoja. Žinoma, kyla ir nesutarimų, bet vėliau vis vien randame kompromisą. Kartais tie trumpi nesutarimai padeda, nes dar daugiau idėjų šauna į galvą, apmąstai pasirinkimus.

Kodėl judviem patinka kurti dokumentinius, o ne meninius filmus?

A. Dokumentinis filmas dažniausiai atpasakoja konkrečią istoriją. Dažnai improvizuojame, juk niekada nesurežisuosi, kas gali nutikti filmuojant, o tas nežinojimas mus ir žavi. Meninis filmas statomas pagal konkretų scenarijų. Kol kas mūsų nepasiekė scenarijus meniniam filmui, bet ateityje planuojame sukurti ir tokį.

Lietuviai domisi savo istorija, yra patriotiški. Ar jums irgi nuo vaikystės akcentuota meilė tėvynei?

A. Mūsų tėvai tėvynės meilę įskiepijo natūraliai. Senelis buvo tremtinys, o prosenelis – politinis kalinys, kalintas Vorkutos lageryje. Tad nuo vaikystės dažnai girdėdavome įvairių istorijų iš tų baisių Lietuvos okupacijos laikų. Atsimenu, 2014 m. ėjau į „Misiją Sibiras“ bandomąjį žygį, buvau ten jauniausia, mane taip motyvavo visos tos istorijos, o sutapimas – dienoraštyje citavau „Skylės“ dainas. Teko gyventi ir mokytis užsienyje. Patikėkit, užsieniečiams esame labai įdomūs tokie, kokie esame – lietuviai. Mūsų kalba, tradicijos, sportas, muzika – jiems viskas taip įdomu. Atsimenu, „Artofficial Agency“ agentūroje Kopenhagoje ateidavo tiek kino industrijos žmonių, kurie tiesiog išgirdavo Vilnių ir lietuvius, kad net būdavo nepatogu, juk mes kuklios. Juk tėvynės meilė – tai ne deklaratyvus patriotizmas.

Laima Samulė