Ne vien tik aprangos stilius ir kalbėjimo tonas lemia, kokią žinutę apie save siunčiate aplinkiniams žmonėms. Asmenybės bruožai atsiskleidžia vien įdėmiau pažvelgus, kaip žmogus eina. Be to, nuo eisenos priklauso mūsų nuotaika. Žmonių psichologiją išmanantys asmenys jau seniai pastebi, kad pakumpusiais pečiais vaikštome, kai esame liūdni, o kai jaučiamės laimingi – pečius atlošiama atgal. Dabar tai netgi įrodyta tyrimais.

 

eisena

Tie, kurie vaikšto liūdnojo žmogaus eisena (mažiau juda rankos, pečiai palinkę į priekį) yra linkę į prastą nuotaiką daug dažniau, nei tie, kurių eisena it laimingo žmogaus. „Nieko nuostabaus, kad nuo mūsų nuotaikos priklauso kaip jaučiamės, tačiau mes norėjome išsiaiškinti, ar tai, kaip mes judame turi įtakos tam, kaip mes jaučiamės“, – aiškino vienas iš tyrimo vadovų, Kanados Karalienės universiteto mokslininkas Nikolausas Troje.

 

Tyrėjai iš pradžių respondentams parodė sąrašą, kuriame buvo užrašytos skirtingos emocijos, pavyzdžiui, „gražu“, „malonu“, „baisu“ ir tada paprašė jų eiti ant bėgimo takelių. Buvo matuojama, kaip keičiasi eisena ir laikysena, kai rodoma tam tikra emocijų kortelė. Matuoklis rodė, kuri kūno pusė judėjimo metu buvo „liūdnesnė“ ir „laimingesnė“. Tiriamieji nežinojo, ką reiškia matuoklio duomenys ekrane, bet jiems buvo liepta eiti taip, kad matuoklio rodyklė būtų kairėje (liūdni jausmai) arba dešinėje pusėje (linksmi jausmai). Žmonės labai greitai suprato, kaip reikia eiti, kad rodyklė rodytų į pageidaujamą pusę.

 

Po to respondentai turėjo užrašyti kuo daugiau žodžių, kuriuos prisiminė iš anksčiau pateikto pozityvių ir negatyvių emocijų sąrašo. Tie, kurie ėjo liūdnuoju stiliumi atsiminė kur kas daugiau negatyvių žodžių. Todėl galima teigti, kad vaikščiojimas liūdnuoju stiliumi skatina liūdną, depresyvią nuotaiką.

 

Taigi šis tyrimas padėjo suprasti, kaip nuotaika veikia žmonių atmintį. Depresiją sergantys pacientai taip pat labiau prisimena neigiamus išgyvenimus, ypač tuos, kurie buvo tiesiogiai susiję su jais pačiais, negu pozityvias gyvenimo patirtis. Blogi prisiminimai skatina jaustis dar blogiau. Į tai atsižvelgus, galima sukurti visiškai naują metodiką, kuri duotų geresnių rezultatų, gydant depresija sergančius asmenis. Be to, supratimas kaip jausmai veikia kūno judesius ateityje leis sukurti tobulesnį dirbtinį intelektą.

 

Kita vertus, nereikia spręsti apie žmogų vien iš to, kaip jis eina. Pirmasis įspūdis neretai būna klaidingas. Daugelis žmonių vaikščioja mišria eisena, bet kažkuri yra labiau dominuojanti nei kita. Keli vaikščiotojų tipai:

 

Vairuotojų tipas – eina greitai ir susikaupęs. Pažvelgus į jį atrodo, kad jis tiksliai žino, kur jam reikia nueiti. Kai kelyje pasitaiko kliūtis, jis ją apeina pačiu tiesiausiu keliu, net, jeigu dėlto atsitrenks į kitą praeivį. Eina palinkęs į priekį ir dažnai užsiima kokia nors papildoma veikla: kalbasi telefonu ar kažką svarbaus planuoja.

 

Korektorių tipas – eina lėtai ir atsargiai. Žvilgsnis nukreiptas į batus arba žemę, tarsi jis baimintųsi žengti blogą žingsnį. Rankos nuleistos prie šonų, juda labai nežymiai, kad neužkliudytų praeivių. Tai vienišių tipas – jie labai retai eidami kalbasi telefonu ar su draugais bei kolegomis.

 

Draugiškas tipas – eina greitai, bet ne taip kaip vairuotojų tipas. Jo eisena spyruokliška ir energinga. Eidamas dažnai gestikuliuoja, šypsosi praeiviams. Žvilgsnis bėgioja į šalis, tarsi norėtų nieko svarbaus nepraleisti. Krūtinė atstatyta į priekį, pečiai atlošti atgal, galva pakelta į viršų. Paprastai šis žmogus linkęs pirmasis imtis iniciatyvos – išeiti iš kambario, atsistoti ir t. t.

 

Rėmėjų tipas – eina lėtai arba vidutiniu greičiu. Laikysena laisva. Eisena lygi, negreita ir rami. Atrodo, kad daugiausiai kūno svorio tenka kojoms, o ne kaklui ir nugarai. Eidamas jis taip pat dažnai gestikuliuoja, tik tie gestai nedideli ir netrukdantys aplinkiniams.