Muzikantas Danielius Narauskas, geriau žinomas sceniniu vardu Narovski, šiuo metu įgyvendina vieną įspūdingiausių žygių – siekia įveikti Australijos žemyną, nubėgti 4000 kilometrų nuo vienos pakrantės iki kitos. Didžiąją kelionės dalį sudaro bėgimas dykuma, kur karštis ir smėlis – kasdieniai palydovai bei didžiausi iššūkiai. „Prieš tai esu apibėgęs Aliaską, tad galiu pasakyti, kad bėgti Australijoje keliskart sudėtingiau“, – atskleidžia pašnekovas.

 

IMG_0973

Kada ir kaip kilo mintis perbėgti visą Australiją?

 

Mintis kilo 2022-ųjų pabaigoje. Kai grįžau iš Aliaskos, aplinkiniai nuolat klausinėjo „kur toliau?“, tačiau kurį laiką niekur nenorėjau. Kai vėliau atsiverčiau žemėlapį, mane iškart patraukė Australija. Pradėjau po truputį labiau ja domėtis, tyrinėti, pažinti kelius. Supratau, kad norėčiau bėgti per ją, bet pasižiūrėjau, kad beveik visą maršrutą sudarytų asfaltuoti keliai, o aš norėjau kuo mažiau bėgti asfaltu. Taigi pasirinkau kitą variantą, kur beveik pusę maršruto sudaro dykumos, nėra jokių gyvenviečių. Kalbant atvirai, minties bėgti per Australiją bandžiau atsisakyti, nes galvojau, kad ji beprotiška, kad neįmanoma to įgyvendinti, bet daug ženklų rodė, jog turiu pasiryžti.

 

Kaip ruošėtės? Kas buvo sudėtingiausia?

   

Kelerius metus ruošiausi psichologiškai, o paskutinius – ir fiziškai. Sudėtingiausia buvo susitvarkyti nugarą, nes turėjau išvaržą apatinėje dalyje. Pasakiau sau, kad neskelbsiu apie projektą ir neieškosiu finansavimo bėgti per Australiją, kol neišspręsiu šios problemos, nes negalėjau ne tik normaliai bėgioti, bet ir apsiversti lovoje ar iš jos atsikelti be didelio skausmo. Nusprendžiau, kad jei pavyks pagerinti sveikatą, tai irgi bus vienas iš ženklų, jog galiu pradėti fiziškai ruoštis kelionei. Psichologiškai irgi nelengva, reikėjo patikėti savimi, kad galiu tai padaryti. Galiausiai supratau, kad kelio atgal nebėra – važiuojam.

 

Tuomet sekė rimtas fizinis pasiruošimas: lankiausi pas kineziterapeutus, daugiau nei pusmetį sportavau su asmeniniu treneriu. Tai labai padėjo ir galėjau pradėti žygį, truksiantį apie 90 dienų. Išbėgau iš Šiaurės Australijoje įsikūrusio Darvino, o kelionę baigsiu vakaruose esančiame Perto mieste.

 

Kiek ir kokių daiktų turite su savimi?

 

Kalbant apie daiktus, šioje kelionėje gavau vieną didesnių pamokų. Gal tik prieš savaitę nustojau dalinti ir palikinėti daiktus… Kelionę pradėjau su 50 kg sveriančiu bėgti skirtu karučiu, bet jo teko atsisakyti dėl ratukams netinkamų kelių (žvyro, smėlio). Perėjau prie didelės žygio kuprinės, kurioje turiu palapinę, 8 l vandens, maisto 4–5 dienoms, 2 poras marškinėlių, bluzoną, šortus, kelias poras batų, higienos priemonių, saulės baterijų, 2 nešiojamuosius įkroviklius, „Starlink Mini“ palydovinį internetą, kurio dėka dabar galime bendrauti. Nors ryšio priemonės nemažai sveria, jas privalau turėti, nes esu įsipareigojęs įmonėms, taip pat stengiuosi reguliariai atnaujinti informaciją apie žygį savo sekėjams. Dar kuprinėje nešuosi žiebtuvėlį ir degtukų, o daugiau visko teko atsisakyti ribojant svorį. Net kremą nuo saulės atidaviau. Kuprinėje neturiu ir kelnių, nors naktimis čia atšąla iki 4–6 ºC. Tiesa, dieną įšyla iki 25–28 ºC.

 

Kaip atrodo jūsų dienos: kiek bėgate, kur ir ką valgote, kur nakvojate?FullSizeRender

 

Atsikeliu, kai bunda gamta – šiek tiek po 6 val. Greitai viską susitvarkau, pavalgau pusryčius, susikraunu daiktus ir išbėgu. Per dieną bėgu 30–40 km su pertraukomis. Visa bėgimo diena trunka iki saulės laidos, maždaug 17.30. Valgau bet kur, kur sustoju, liofilizuotą maistą, kurį tereikia užpilti karštu vandeniu ir pasidaro troškinys, košė. Taip pat pro šalį važiuojantys žmonės, mane pamatę, sustoja ir kuo nors pavaišina – duoda vandens, maisto. Tik vieną kartą pasitaikė, kad parą ar dvi nesutikau nė vieno automobilio. Nakvoju palapinėje, kurią statau bet kur, nes čia dykuma ir niekas netrukdo. Man labai patinka, kad taip keistai ramu.

 

Kaip vietiniai reaguoja į jūsų žygį? Ar daug tenka pabendrauti?

 

Pabendrauju, kai tik turiu galimybę, tačiau kuo toliau, tuo labiau norisi laiko sau. Visgi žinau, kad kiekvienas kontaktas su žmogumi gali kažkuo padėti ar net išgelbėti gyvybę, juk duoda man maisto ir vandens, todėl stengiuosi išnaudoti kiekvieną galimybę socializuotis. Na, o reakcija – kad esu nupušęs (šypsosi). Jiems smagu nufotografuoti, o aš kartais pasijaučiu lyg zoologijos sode, nes fotografuoja net neklausę. Bet nieko tokio, faina, kad žmonės reaguoja. Dažnas, žinodamas, kokį sudėtingą kelią pasirinkau, klausia, ar tikrai gerai įsivertinau galimybes ir maršruto sunkumą, bando patikrinti, ar esu adekvatus šiuo klausimu.

 

Kokių laukinės gamtos gyventojų jau teko sutikti?

   

Pradžioje, dar neišbėgus, su pažįstama ėjome pasivaikščioti po mišką ir ji užmynė ant nuodingos gyvatės. Laimei, neįkando. Bėgdamas mačiau daug kengūrų, deja, nemažai negyvų, taip pat apie dešimt emu. Kai įbėgau į vieną sudėtingiausių pasaulyje Keningstoko kelią (Canning Stock Route), išvydau kupranugarį, vėliau tik daug jų ir dingų pėdsakų. Dingų nemačiau ir tikiuosi, kad nepamatysiu, nes jų prisibijau. Žinoma, regėjau daugybę driežiukų, daug skirtingų paukščių. Tai labai džiugina – man patinka paukščiai.

IMG_2070

 

Ar pakliuvote į pavojingas, keblias situacijas?

 

Šioje kelionėje turbūt pavojingiausia psichologinė būsena, nes iš pradžių daug kartų sau kėliau klausimus „kam tai darau?“, „kodėl man to reikia?“. Kai pradėjau bėgti dykuma, apėmė šioks toks stresas supratus, kad liko pusantro mėnesio kelionės, o turiu mažiau negu 2 l vandens. Dabar jo vienokiu ar kitu būdu vis pavyksta pasipildyti. Dykumoje kas maždaug 80–100 km yra šaltinių. Ne visuose būna geriamojo vandens, todėl reikia išfiltruoti. Tiesa, toliau tęsiant kelionę šaltinių nebebus. Tačiau su keliais žmonėmis sutariau, kad tam tikrose vietose man paliks vandens atsargų.

 

Kaip pakeičia, ko išmoko tokios kelionės?

 

Manau, išmoko vertinti kasdienius dalykus, visiškai nesinervinti dėl smulkmenų. Paskui lengviau gyvenime tvarkytis su stresinėmis situacijomis, nes kelionėje kiekvienas mažas dalykas gali viską labai pagerinti arba pabloginti. Suvoki, kaip viskas svarbu, trapu, jautru. Žmonės čia geri ir paslaugūs, tai moko atlaidumo, geranoriškumo, meilės kitam, noro padėti nelaimėje. Laukinėje gamtoje supranti, koks mažas esi prieš motiną gamtą, suvoki, kad jei kažkas nutiks, amžinai tapsi dykumos dalimi. Tokios paprastumo ir nesusireikšminimo pamokos itin svarbios.

 

Prieš tai apibėgote Aliaską. Kur lengviau bėgti?

 

Per Aliaską bėgti buvo daug lengviau, gal kokius penkis kartus (šypsosi). Tuo metu atrodė, kad sudėtinga, bet dabar jau turiu su kuo palyginti. Visų pirma, Aliaskoje daug lygesni keliai. Nors buvo žvyro, tačiau juo bėgti lengviau nei dykumos smėliu, taip pat palankesnė oro temperatūra. Negalvojau, kad karštis tiek viską apsunkina. Atrodo, savaime suprantama, kad bėgti kaitroje sunkiau. Visgi Australijoje saulė kitokia, karštis jaučiamas daug intensyviau. Kai buvo pora apsiniaukusių dienų, pajutau, kad daug lengviau bėgti. Klimatas tikrai daug lemia, Aliaskoje jis palankesnis tokiems žygiams.

 

Ar, kai nesileidžiate į tokius ilgus nuotykius, jūsų kasdienybė irgi kitokia nei daugelio?

 

Dirbu pagal savo grafiką, mokau groti afrikietiškais būgnais, organizuoju renginius, esu muzikos kūrėjas ir prodiuseris. Greičiausiai mano kasdienybė šiek tiek skiriasi, nes neinu dirbti į biurą kasdien nuo 8 iki 17 val. Neprivalau anksti keltis, dažniausiai mėgaujuosi ramiais ir tyliais rytais, nes niekur neskubu, nebent į treniruotę. Laiko perspektyvoje gyvenu tikrai prabangiai, nors finansiškai gal ir ne super. Visgi ramybė ir laikas sau – didesnės vertybės.

 

Autorė Laima Samulė