Dvasinis tobulėjimas – mada ar kelias į laimę?

Ar esate laimingi? Tokį klausimą šiandien išgirsti galima ne tik psichologo kabinete, bet ir per įvairiausias apklausas. Juk laimės siekiamybė – pagrindinis šiuolaikinio žmogaus tikslas. Vieni ją bando atrasti įsimylėdami, kiti stengiasi nusipirkti, na, o trečioji žmonių kategorija laimę mėgina susikurti dvasinio tobulėjimo ar meditacijos stovyklose. Prieš šimtmetį retam būtų kilusi mintis pasikalbėti su vidiniu „aš“, daugelis apie sąmonės konstrukciją nė nenumanė, tačiau paprasto kasdienio džiaugsmo nestokojo. Tad kyla natūralus klausimas, ar tik nepersistengiame siekdami to, ko mums nelabai ir reikia?

Gęstanti religijos žvaigždė

2021 m. visuotiniame gyventojų ir būstų surašyme užfiksuota, kad 74,2 % Lietuvos gyventojų save laikė Romos katalikais. Visgi apie du trečdalius jų bažnyčioje lankėsi tik per šventes ar kitomis progomis. Nors naujausi duomenys rodo, kad tikėjimų įvairovė didėja, atsiranda egzotiškų pavadinimų – deistų, Gaudijos vaišnavų, raganių, rastafarių, teosofų, bet religinėms bendruomenėms, kurios nurodomos kaip „kitos“, save priskyrė vos 15,4 tūkst. Tai sudaro 0,55 % Lietuvos gyventojų. Aiškėja ir kita kone visam pasauliui būdinga tendencija – kasmet daugėja žmonių, kurie savęs išvis nesieja su jokia religija. Ir šis fenomenas domina mokslininkus. Mat ilgus šimtmečius religija ir jos dogmos reguliavo tiek atskiro individo, tiek visos visuomenės gyvenimą. Būtent iš šventraščių ir šventiko lūpų žmonės sužinodavo, kaip turi gyventi, koks yra jo (kaip Dievo kūrinio) tikslas ir net būdavo atsakoma į itin klausimą, kas gi laukia po mirties. Daugelis vakarietiškų religijų būtent po mirties žada amžiną laimę, ramybę ir pasitenkinimą. Žinoma, mainais už kantrią tarnystę tikėjimui šiame gyvenime. Ir iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos daugeliui tokio pažado visiškai užteko, kad pajėgtų susitaikyti su žemiškais vargais. Tačiau pasaulis ir jame gyvenantys žmonės nuo to laiko labai pasikeitė. Šiuolaikinis žmogus daug daugiau išmano apie kūną ir protą. Tad didžiojo gyvenimo prizo – laimės ir ramybės, nori ne tuomet, kai ištiks mirtis, o čia ir dabar. Būtent todėl didžiosios religijos išgyvena didžiausią nuosmukį per visą istoriją. Jos nepatogios ir per dažnai manipuliuoja kaltės, nuodėmės bei bausmės sąvokomis. Juk žmogus, bent kiek pasigilinęs į psichologijos mokslą, pradeda suvokti, kaip atsiranda kaltės mechanizmas ir nori jos atsikratyti veiksmingiau nei per išpažintį. Viena vertus, masinis tradicinių religijų atsisakymas ar bent savęs netapatinimas su jomis yra natūralus visuotinai prieinamo švietimo bei psichologinės evoliucijos rezultatas. Visgi yra ir kita medalio pusė – žmogaus psichikai reikia tam tikrų moralinių normų ir taisyklių. Tad jeigu jų nebeieškoma religiniuose traktatuose, vertybių piramidę tenka nusibraižyti pačiam.

Alternatyvios dvasingumo formos žada greitą rezultatą

Kaip filosofinė kategorija, dvasia tapatinama su sąmone, aukščiausia psichinės veikos forma, būdinga išskirtinai žmogui. Kalbant paprasčiau, dvasingumas – vidinė būsena, susidedanti iš daugelio aspektų, tačiau svarbiausias jų yra gebėjimas atsiriboti nuo gyvuliškų instinktų. Šia prasme, visos pasaulio religijos (ir tradicinės, ir alternatyvios) yra vienodos. Skiriasi tik priemonės, kuriomis tikintieji raginami siekti nušvitimo. Netoli nuo šios koncepcijos pabėga ir įvairiausi dvasingumo ugdytojai. Jie, kaip ir dvasininkai, moko tam tikrų taisyklių, kurios teoriškai turėtų žmogų vesti dvasinio nušvitimo link. Nušvitimo procesas net suskirstytas į atskiras pakopas. Pirmajame etape žmogus turi pamatyti realybę tokią, kokia ji yra. Tai iš esmės ir reiškia atsiribojimą nuo tradicinių dogmų. Antrojoje pakopoje suvokiamos visų realių įvykių priežastys. Paprastai tai aiškinama per visatos ir energijos dėsnius. Galiausiai žmogus turi atlikti vidinę inventorizaciją ir atsikratyti visko, kas trukdo tobulėti: klaidingų įsitikinimų, negatyvių nuostatų ir kt. Štai tuomet jau galima žengti toliau ir nusistatyti asmeninius tikslus bei pasiekti harmonijos su savimi ir pasauliu. Galiausiai, kai sąmonė visiškai prabunda, įmanoma valdyti ne tik savo sąmonę, bet ir paveikti materiją. Paprasčiau tariant, materializuoti norus. O tai skamba itin patraukliai. Kas nenorėtų gauti visko, ko tik užsigeidęs? Jeigu tradicinės religijos rėmuose dangiškų dovanų reikia prašyti atkakliomis maldomis, tai dvasinį tobulumą pasiekusieji tariamai gali tapti pajėgūs pagydyti savo kūną, sukurti darnų ryšį su sutuoktiniu ir nuolat jaustis laimingi. Būtent tokių pažadų neretai pažeria tie, kurie sutraukia būrius nelaimingų žmonių į įvairias dvasinio ugdymo stovyklas. Jose mokoma atsiriboti nuo išorinio pasaulio tam, kad būtų pasiekta aukštesnė dvasios būsena. Palyginti neseniai (XX a. 6–7 dešimtmečiuose) nevengta psichiką stimuliuojančių medžiagų, kurios iš tiesų leisdavo netradicinį dvasingumą praktikuojantiems asmenims patirti išskirtinių pojūčių. Dabar tai daroma per gilią ir sistemingą meditaciją. Kartais net ir jos nereikia. Mat šiuolaikinis žmogus taip nori greitos gyvenimo transformacijos, jog patiki galįs ją atlikti vos perskaitęs savigalbos ar dvasinio ugdymo knygą.

7 žalingi įpročiai

„Dvasingumas“ ir „dvasinis tobulėjimas“ yra laimės pažadas, o tokie pažadai puikiai parduoda. Tad žmonės, turėdami užtektinai finansinių išteklių, bet stokodami emocinės pusiausvyros, noriai praveria pinigines tam, kad nusipirktų greitų ir veiksmingų pokyčių iliuziją. Perkamos kvėpavimo praktikos, reiki iniciacijos, čakrų atvėrimo seansai ir visa su tuo susijusi atributika. Ir iš tiesų kai kuriems visa tai gali padėti. Mat tol, kol žmogus susitelkęs į tikslą ir nepraranda motyvacijos, jis iš tiesų gali pasiekti užsibrėžtų tikslų. Deja, dvasinis tobulėjimas veikia tik tol, kol intensyviai praktikuojamas. Seminarai, technikos ir pamokos siūlo atrasti kūrybiškumą, atskleisti moteriškumą ar vyriškumą, įgyti galių aplenkti kitus ir pasiekti didesnės sėkmės. Tačiau pamirštama pasakyti, kad kiekviena sėkmė ar džiaugsmas, susijęs su išoriniu pasauliu, – laikinas. Jam praėjus žmogus atsiduria ten, kur buvo prieš tai – savo netobuloje realybėje. O su ja susidoroti galima tik vienu ir gerokai sudėtingesniu nei 3 dienų dvasinio tobulėjimo stovykla būdu – susitaikant su tuo, kad amžina laimė ir pasitenkinimas neegzistuoja bei mokantis susidoroti su realybe.

Kalifornijos universiteto mokslininkė Sonja Lyubomirsky mano, kad 40 % patiriamos laimės žmogus iš tiesų gali susikurti pats – ugdydamas psichologinį atsparumą ir įsisąmonindamas, kad nuotaikų kaita yra natūralus dalykas. Vieną dieną žmogus jaučiasi laimingesnis, o kitą šiek tiek mažiau laimingas ar visai nelaimingas. Emocijos laikinos. O su jų kaleidoskopu padeda susigyventi 7 psichologiškai žalingų įpročių atsisakymas:

•  Nuostatos, kad gyvenimas yra ir turi būti sunkus. Iššūkiai ir sunkumai nėra bausmė, tai galimybės tobulėti arba tiesiog laikini nepatogumai. Tad į nemalonius ar sudėtingus procesus derėtų žiūrėti su smalsumu, o ne iš aukos pozicijos.

•  Nepasitikėjimas žmonėmis. Per apklausas visame pasaulyje žmonės prisipažino, kad daugiausia džiaugsmo ir net laimės jiems teikia nuoširdus bendravimas su kitais. O nuoširdumas atsiranda tik tuomet, kai stengiamasi pamatyti kitų privalumus, sukurti pasitikėjimą ir bendruomeniškumo jausmą.

•  Susitelkimas į blogybes. Ypač šiuo neramiu metu pasaulyje apstu negatyvo. Bet jo buvo visada ir jis artimiausiu metu tikrai neišnyks. Tad išlaikyti sveiką ir stabilią psichiką galima tik kuriant pusiausvyrą tarp gerų ir blogų dalykų. Tai reiškia, kad kartais tenka kasdien sąmoningai paieškoti bent 5–10 pozityvių aspektų. Net jeigu tai tiesiog saulėta diena vasario pabaigoje.

•  Savęs lyginimas su kitais. Puiku sveikai varžytis su kitais. Tai suteikia motyvacijos. Tačiau nereikia leisti sau įtikėti, kad kitiems sėkmė šypsosi jūsų sąskaita. Mat iš to kyla psichiką nuodijantis pavydas ir net neapykanta.

•  Troškimas kontroliuoti kiekvieną aspektą. Laimės ir psichologinio stabilumo trokštantys žmonės kasdien siekia savo tikslų, tačiau suvokia, kad visko kontroliuoti neįmanoma. Tad priima pokyčius ir lanksčiai reaguoja į aplinkybes.

•  Nerimas dėl ateities. Praūžus pandemijai ir prasidėjus karui psichologų kabinetus užplūdo nerimastingi žmonės. Jie nuolat kuria negatyvius scenarijus ir laukia, kol blogiausi jų išsipildys. Iš tiesų dabartinė situacija neramina kone visus. Bet derėtų grįžti prie 5 punkto ir suvokti, kad neįmanoma kontroliuoti visų aplinkybių, galima tik rinktis, kaip į jas reaguoti.

•  Skundai ir paskalos. Nesaugiai besijaučiantis ir savimi nepatenkintas žmogus gyvena praeitimi. Tad dažnai kalba, kas kadaise negero nutiko ir kaskart sumini visus tariamai dėl to kaltus asmenis. Pasakojimai kartojami tol, kol tampa „realybe“ ir besiskundžiantis pasijunta auka. Tad svarbu išmokti valdyti savo kalbą. Išsipasakoti artimiesiems ar specialistui, kad įvyko kažkas negatyvaus, – sveika ir normalu. Tačiau tai neturi tapti pagrindine visų pokalbių tema. Mat ji trukdys pamatyti pozityviąją gyvenimo pusę.

Autorius Eglė Stratkauskaitė